Labdaros organizacija Išganymo armija garsėja savo pagalba benamiams, tačiau kadaise gyvenamosios vietos neturintys žmonės miegojo tiesiog gatvėse be menkiausios galimybės sulaukti šilto kampo ar užuovėjos. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje Išganymo armija nusprendė benamiams ir keliautojams pasiūlyti labai pigų prieglobstį.
Už 1 centą benamis (arba keliautojas – jie irgi neturėjo pinigų) gaudavo maisto ir vietą ant suoliuko. Čia žmogus galėjo sėdėti visą naktį, bet miegoti jam nebuvo leidžiama. Už du centus buvo galima gauti vietą ant suoliuko su priešais ištempta virve – persisvėrus per ją buvo galima pamiegoti. Tiesa, net jei suoliukas būdavo laisvas, ant jo išsitiesti nebuvo leidžiama. Na, o jei žmogus sukrapštydavo visus 4 centus, jo laukė prabangus miegas karste.
Žinoma, tai nebuvo karstas, nors taip šias dėžes tuomet vadino visi. Tai buvo ant žemės išdėstytos dėžės su šiokiais-tokiais patogumais. Žmogus galėdavo išsitiesti ir net gaudavo brezento, kad prisidengtų. Tai buvo pigiausia tokio tipo nakvynė Londone – būta ir pigesnių, bet tuomet tekdavo miegoti ant virvės.
Dabar, žinoma, tai atrodo tiesiog nežmoniška – kaip galima guldyti vargšus žmones į tokias dėžes? Tačiau tuomet tai buvo labai humaniška paslauga, padėjusi išgyventi šaltas Londono žiemas.
Be to, Krikščionybės atstovai tai matė kaip puikią galimybę skleisti Dievo žodį, o gydytojai – būdą suvaldyti ligų protrūkiams. Tiesa, pastaroji svajonė nebuvo tokia jau realistiška, nes benamiai vis tiek gulėjo šalia vienas kito, o galimybių nusiprausti vis tiek nebuvo.
Kita vertus, negalima paneigti ir to, kad tai buvo komercinė paslauga. Žmonėms nebuvo leidžiama miegoti ant suoliukų – nori miegoti? Pirk brangesnę vietą! Įsivaizduokite, kad lėktuve būtų leidžiama miegoti tik pirmos klasės keleiviams, o visi kiti būtų žadinami vos užmerkę akis – tai nebūtų labai draugiška tvarka.
