Vyresnioji karta dar, tikriausiai, prisimena ir „katarinkos“ – tokio ranka sukamo muzikos instrumento, rylos, vargonėlių – garsus. Žmogus, nešinas savotišku nameliu ant kojos ar užkabintu ant kaklo, įsikurdavo prie didesnio žmonių susibūrimo ir pradėdavo sukti srieginę rankeną. Pasigirsdavo muzikos garsai, atkreipdavę praeivių dėmesį. Rylą sudarė dėžė, kurioje įstatytas velenas su metaliniais iškilimais, keletas vamzdžių ir dumplės. Ant instrumento viršaus būtinai tupėdavo papūga, jūrų kiaulytė arba baltoji pelė. Už žmonių duodamus centus gyvūnėliai ištraukdavo bilietus su nurodytais nedideliais prizais. Kai jau niekas pinigų nebesiūlydavo, rylininkas iškeliaudavo kitur. Rylininkai užsukdavo ir į kiemus, kur sulaukdavo atpildo – lėkštės sriubos, sumuštinio, kai kurie klausytojai ir pinigų nepagailėdavo.
Buvusi kuršėniškė Nijolė Kavaliauskaitė-Hanter, šiuo metu gyvenanti JAV, labai taikliai atspindėjo rylininko gyvenimo esmę:
„Stumi likusias dienas prisiglaudęs prie muzikos, tiksliau, prie nuo visų atlikusio instrumento. Dievas jam įteikė rylą ir, nuplėšęs kalendoriaus lapelius, paragino likusį laiką paaukoti tiesiog muzikai.
Kai pilvas sotus, buvęs valstietis, ubagu patapęs, griežia. Vienodai, net įkyriai mechaniniu įtaisu zirzindamas Dievo globą jaučia. Kad palengvintų griežimą ryla, Dievas jam ir rankenėlę įteikė. Suki sau, ir muzika liejasi, sustoji – ir ji suklūsta. Laukia, kada pasiges jos garsų – paklusni kaip telyčia. Rylininkas dažnai laukiamas bažnyčios prieangiuose, nes jis linkęs groti ne tik savo malonumui, bet ir giesmėms pritarti. Tos skrieja, tarsi įgavusios sparnus, susipindamos ir aidėdamos neperregimuose skliautuose. Bažnyčia – jo namai. Elgeta rylininkas žino, kad mirs kaip šventasis ir kad jo kūnas ilsėsis prie bažnyčios tvoros. Jo kapo kryželį pastebės praeivis ir pripažins niekam nereikalingo žmogaus dorą gyvenimą ir uolią tarnystę Dievui. Kas iš to turto, juk dėl jo dažnai tik giminių nesantaika įsiplieskia ir veši.“
Garsus 19 amžiaus rusų rašytojas Dmitrijus Grigorovičius, sukūręs nuostabią apysaką apie cirką „Gutaperčinis berniukas“, puikiai pažinojęs cirko užkulisius, 1843 metais rašė:
„Iš visų amatų, iš visų įmanomų liaudies sugalvotų būdų prasimaitinti, labiausiai užuojautos vertas, labiausiai nekonkretus yra rylininko amatas.“
Kaip tai atrodė iš tikrųjų, gerai iliustruoja, pavyzdžiui, šiandieninio Mažeikių rajono Viekšnių miestelio senolių prisiminimai:
„Su „šeinakatarinkomis“ per jomarkus atvažiuodavo bent keliolika žmonių. Ant vienos tupės papūga, ant kitos — marių kiaulytė. Už 10 centų jos ištraukdavo „laimę“. „Laimė“ būdavo įdėta į vokelį. Jame būdavo surašyta, ko reikia saugotis, kas atsitiks. Kartais būdavo įdėtas žiedas – „šliūbis“ arba su „akele“.
Iki 1917 metų revoliucijos vienos geriausių „šarmankių“ pasaulyje gamintos Odesoje. Dabar didžiausi šios srities lyderiai – vokiečiai. Nors muzikos instrumentas nepaprastai brangus, šiandien Lietuvoje jis vėl atsiranda, yra jau, berods, trys rylininkai.
***
Nuo maždaug septynioliktojo amžiaus mūsų krašte buvo populiarūs ir meškininkai, dresuotų lokių rodytojai. Jais dažnai būdavo Lietuvoje nuo seno gyvenę čigonai, kurie, nusipirkę arba išsinuomoję lokius, vedžiodavo juos po smukles, kaimus, turgus. Daugelis romų tuo laiku jau nebeklajojo, užsiimdami amatais, žemdirbyste bei sėsliai apsigyvendami miesteliuose, kaimuose ar dvaruose. Turtingesnieji turėjo savo namus, sodus ir žemę. O štai vienos tokios Martinkevičių giminės atstovas baronas Jonas Martinkevičius 18 amžiuje buvo paskirtas garsiosios Smurgainių Meškų akademijos valdytoju.
***
„Iš karto matyti – baigęs Smurgainių akademiją“, – taip kartais net ir šiandien galima išgirsti ironiškai atsiliepiant apie žmogų, kurio aukštasis išsimokslinimas kelia abejonių, o žinios daugiau negu paviršutiniškos. Frazeologizmas seniai tapo vos ne įprastiniu posakiu, tačiau tikrai ne visi žino jo atsiradimo istoriją.
O susijusi ši frazė su 17 amžiaus viduryje kunigaikščių Radvilų nusipirktame Smurgainių miestelyje (Smurgainiuose, Gardino sritis) įsteigta bene vienintele Europoje lokių dresavimo mokykla (vadinamąja Meškų akademija), veikusia iki 19 amžiaus pradžios. Apie ją rašytojas Vytautas Misevičius 1978 metais yra parašęs istorinį romaną „Meškų akademija“. Tačiau dar 1622 metais, kai miestelis priklausė Zenavičiams (lenk. Zenowiczowie arba Zienowiczowie), čia jau buvo Skomorochų (šitaip vadinti klajojantys artistai), vėliau Lokių, gatvė, kurioje gyveno žmonės, turėję Skomorochų pavardes. Sakoma, jog kadaise net kunigaikštis Karolis Radvila labai mėgo pasipuikuoti ir važiuodavo pas karalių Stanislovą Augustą, pasikinkęs keturis lokius. Smurgainys – dabartinės Baltarusijos rajono centras, apie septyniasdešimt penkis kilometrus į pietryčius nuo Vilniaus. Miesto herbe įamžintas šokantis lokys kaip tik ir primena tą Europoje garsiąją „Meškų akademiją“.
„Šitas miestas garsėja tuo, kad visos po pasaulį besibastančios ir šokančios meškos čia turi savo aukštąją mokyklą ir tikrą būstinę…“
Istorikas Gediminas Kulikauskas vienoje studijų primena, jog švedų arkivyskupas ir istorikas Olausas Magnusas savo 1555 metais išleistoje knygoje aprašė ir šleivakojų (deja, ne smurgainiškių) pasirodymo sceną. Joje matyti išsigandusios moteriškės, atsargiai dedančios monetas į išmaldai meškos ištiestą indą, o greta dūdomis groja ir būgnus muša lietuvių meškininkai. Tų pačių metų Žygimanto Augusto laiške Oršos miesto seniūnui rūpintasi, kad meškininkai dūdoriai tvarkingai mokėtų mokesčius nuo gaunamos išmaldos. Tuo tarpu Katalikų bažnyčią labiau jaudino, kad kaimuose besišlaistantys lokiai artistai laikytųsi katalikiškų tradicijų ir savo vaidinimais netrikdytų tikinčiųjų.
Rašytiniuose šaltiniuose Smurgainių „akademija“ pirmąjį kartą paminėta, berods, 17 amžiaus antrojoje pusėje. Prancūzų vienuolis jėzuitas Philippe Avrilis, 1687–1689 metais keliavęs per Lenkiją į Maskvą, rašė:
„…Man taip pat parodė akademiją, kurioje dresuojami lokiai vedžiojimui po visos Europos miestus. Vietovė, kurioje jie mokosi šių pratimų, kad po to galėtų juos mikliai ir, atrodytų, sąmoningai rodyti kitiems, vadinasi Smurgainys…“
Apie „akademijos“ mokinius plačiai rašė istorijos kronikos ir kelionių palydovai, apie juos kurtos legendos ir mitai. Buvo kalbama, jog Smurgainių lokiai saugoję paties Ivano Rūsčiojo rūmus, nešioję akmenis Voložino Švento Jozefo bažnyčios statyboje, kad kartą įtūžę užpuolę visos Rusijos sentikių vadovą protopopą Avakumą. Pastarasis nepasidavęs ir paguldęs ant žemės du suaugusius lokius.
Vienas švedų istorikas, aprašydamas švedų karaliaus Karolio XII ir Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Leščinskio lankymąsi 1708 metais Smurgainyse pasakojo: „Šitas miestas garsėja tuo, kad visos po pasaulį besibastančios ir šokančios meškos čia turi savo aukštąją mokyklą ir tikrą būstinę…“
Anoniminis Karolio XII armijos kareivis vėliau irgi prisiminė:
„Čia, Smurgainyse, dresavo lokius publikai rodyti. Kalbama, jog visi skomorochai – lokių vedžiotojai, keliaujantys su lokiais per pasaulį, – turi Smurgainyse savo aukštąją mokyklą (Högskola), todėl ši vietovė jiems tarsi „pažadėtoji žemė“. Visi skomorochai, kaip ir kiti amatininkai, moka mokesčius. Tačiau šiandien nė vieno jų mokykloje nesimatė, nes miestelyje apskritai mažai vyrų.“
***
Taigi, aukščiau minėtas Jonas Martinkevičius surinko dvidešimties romų dresuotojų grupę, kuri vienu metu galėdavo apmokyti apie dešimt meškų (be jų dar dresuodavo ir beždžiones). Beždžionių akademijai atsiųsdavo kunigaikštis, o jaunus lokius gaudydavo apylinkių miškuose. Akademijoje dresuojamos meškos vėliau būdavo parduodamos ir vedžiojamos, anot 17 amžiaus jėzuitų reliacijos, „visos Europos keliais“. Be savų auklėtinių mokymui buvo priimami ir pašalinių asmenų lokiai, tik jų savininkai privalėjo sumokėti už dresuotojo darbą, maitinimąsi ir gyvenimą.
Tuo metu nė viena mugė neapsieidavo be šių laukinių gyvūnų pasirodymų. Publikai patiko linksmintis stebint lokių cirko pasirodymus. Lokius dresuodavo netoli Smurgainių, šiandieninės rajono ligoninės vietoje, kur buvo pastatyti specialūs įrenginiai ir maniežai. O bemaž šešerius metus trukdavusias „studijas“ sudarė keletas etapų.
Mokymui atrinkdavo tik jaunus patinus. Smurgainių lokiai buvo ne pačiais humaniškiausiais metodais mokomi įvairių sudėtingų triukų. Pirmiausia juos treniruodavo rungtis ir nusilenkti, stovėti ir vaikščioti ant užpakalinių kojų, po to pereidavo prie sudėtingesnių triukų. Pavyzdžiui, šokių jaunas lokiukas mokomas uždarytas geležiniame narve, po kurio grindimis degdavo ugnis. Gauruotieji, negalėdami pakelti skausmo, neišvengiamai stodavosi ant dviejų kojų ir už tai gaudavo skanėstų. Tuo pat metu „dresuotojas“ mušdavo būgną. Ir taip tęsdavosi iki dviejų mėnesių. Po to lokiukai būdavo išleidžiami iš narvo į laisvę, kur pratimai su būgnu tęsdavosi. Vos išgirdę pirmuosius garsus, lokiai stodavosi ant dviejų kojų ir imdavo jas kilnoti jau be pakaitinimo. Suprantama, gaudami už tai honorarą – duonos riekelę ar morkytę. O tada jau buvo imamasi naujų triukų – ristynių, nusilenkimų ir pan. Devynioliktojo amžiaus pradžioje, mokant lokius šokių, pereita prie modernesnių technologijų – sumūryti iš apačios kaitinami mokomieji takai. Lokių užpakalines kojas apaudavo ir paleisdavo į taką. Pajutę karštį, jie atsistodavo ant užpakalinių kojų ir imdavo vaikščioti; vėliau mokydavosi šokti pagal muziką, prašyti dovanų. Po keleto mėnesių žvėris būdavo pasirengęs šokti be pavadžio publikai turgaus aikštėje.
Lenkų karininkas Henrikas Brandtas 1812 metais šitaip aprašė „pradinukų mokslus“: „…įkaitusios grindys ima deginti jaunam meškinui priekines letenas. Tada lokys pakelia jas į viršų ir mėgina jomis remtis į sieną, bet už tai gauna per nagus. Jį daužo tol, kol gyvūnas neišmoksta stovėti ant užpakalinių letenų, vaikščioti ir vykdyti kitas komandas. Kai kada meška praranda kantrybę ir įnirtusi puola savo „mokytoją“, bet tas rimbo smūgiais ją priverčia apsigalvoti…“
Apskritai, pilnas lokių dresūros kursas apėmė trijų rūšių parengtis: lokio pjudymas šunimis, lokių ristynės (su žmogumi, su kitu lokiu) ir, apibendrintai, mišrūs cirko triukai.
Labai nesinori apie tai kalbėti, bet Akademijos „studentų“ išleistuvės tapdavo ypatingai žiauriu gauruotojo artisto kankinimu. Jam, geriausiu atveju, būdavo apipjaustomi dantys ir nagai, o į nosį įveriamas sunkus geležinis žiedas. Bet jeigu lokys mokymosi laikotarpiu nepasižymėdavo paklusnumu ar drausmingumu, jam galėdavo papjauti galinių kojų sausgysles ar netgi išdurti akis.
Pavasarį vedliai su savo mokytaisiais lokiais iškeliaudavo uždarbiauti į Europos šalių muges. Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių šaltiniuose randama aprašymų apie Smurgainių „akademijos“ auklėtinių viešnages Prūsijos, Šlezvigo, Bavarijos ir Elzaso mugėse. Iki rudens išmaišę gerą dalį Europos, lokiai namo grįždavo prieš lapkričio pradžią. Čia vedliai perduodavo čigonų baronui savo uždarbį, o meškoms iš lapų ir eglišakių paruošdavo guolius, kuriuose šios ilsėdavosi iki vasario vidurio. Įdomu dar ir tai, kad, pavyzdžiui, Vengrijoje, šalyje, kurioje lokio pasivaikščiojimas su tramdytoju nuo seno laikytas neatskiriama kiekvienos kaimo šventė dalimi, 19 amžiuje taip pat galima buvo sutikti „smurgainiečių“.
***
19 amžiuje Vilniaus Kazino draugija rengdavo tradicinius maskaradus ir dalį surinktų pajamų skirdavo labdarai. Maskaradai rudenį, žiemą ir pavasarį prieš ir po advento bei gavėnios vykdavo Vokiečių gatvės Miulerių namuose, kur bemaž dvidešimt metų gyveno garsusis lenkų kompozitorius Stanislovas Moniuška. Juose galėjo dalyvauti kiekvieno luomo, kiekvieno amžiaus, bet kokio išsilavinimo žmogus, sumokėjęs keturių auksinų mokestį. Pasilinksminimai su šokiais, muzika ir vaišėmis trukdavo iki paryčių ir neretai tapdavo satyrinio laikraščio „Gatvės žinios“ pajuokos objektu. Pavyzdžiui, 1816 metais Šubravcai paskelbė, kad praėjusiame maskarade pasirodė Smurgainių „šokių akademijos“ (t.y. meškų dresavimo mokyklos) mokiniai. Vilniuje leisti satyriniai 19 amžiaus laikraščiai skirdavo „Smurgainių akademijos medalius“ įvairiems nenaudėliams ir tinginiams.
Kurį laiką lokiai dresuoti ir prie Kauno, Raudondvaryje, kur devynioliktajame amžiuje grafai Tiškevičiai irgi turėjo tokią „akademiją“. Čia meškos ruoštos vaidinimams Žemaitijoje, kur tokie pasirodymai buvo labai populiarūs. Žymiausiame Motiejaus Valančiaus kūrinyje „Palangos Juzė“ aprašytas vienas toks (matyt Raudondvario lokių) pasirodymas: „Meškininkai pūtė trimitą, šokino meškas, o paskiau įdavė savo kepurę meškai, kuri su dviem kojom atėjusi meldė Pyragio grūdų, duonos ir pinigų.“ Tačiau pats vyskupas meškininkų nemėgo ir jais piktinosi. 1856 metų rugpjūčio dvidešimt pirmosios rašte jis teigė: „Su didžiausiu sopuliu širdies mano girdžiu, jogei daug vietose krikščionies katalikai prašo meškininkus, idant namus, butus ir gyvolius jų švęstų, o anie už piningus visokias su meška šventvagiškas daro ceremonijas, vadžioja visur po trobas, klėčes ir staldus, po daržines ir jaujas tą žvėrį, tuncindami ir pagal noro savo rėkindami, o jos kudlomis išpeštomis sumaišiusys su nukirptais plaukais gaspadorių, gaspadinių, smilko...“
Vis dėlto Motiejus Valančius gerai sutarė su Raudondvario meškų akademijos šeimininku grafu Benediktu Tiškevičiumi, kuris, 1852–1856 metais statydamas miestelio bažnyčią, pagalbiniams darbams naudojo ir lepečkojes. Dresuotos meškos tempdavo į statomos bažnyčios viršutinius aukštus plytas. Tačiau, vos išgirdusios pietų pertrauką skelbiančio varpo dūžius, rudosios mesdavo krovinį kur papuola ir viena per kitą puldavo prie maisto...
Laikui bėgant stiprėjo neigiamas ne tik dvasininkų, bet ir oficialiosios Rusijos imperijos valdžios požiūris į „lokių verslą“ bei po kaimus klajojančius meškininkus. Mat keliais žygiuojančių lokių labai baidydavosi arkliai. Istorijoje žinomas vienas tikras atvejis, kai Vilkijos–Čekiškės keliu važiavęs vietos dvarininkas sutiko su lokiais ateinančius Raudondvario meškininkus. Karietą tempę šeši žirgai išsigando ir per griovį pasileido šalin, sudaužė karietą bei sužeidė poną. Šis, reikalaudamas uždrausti meškų šėliones, kreipėsi į patį generalgubernatorių.
Žinoma, greičiausiai ne dėl šio vieno atvejo, tačiau vis dėlto, Rusijos Imperatorius 1866 metais išleido specialų įsaką „Dėl uždraudimo vedžioti lokius liaudžiai linksminti“. Vėliau šiuo įsaku pasekė ir kitų Vakarų Europos šalių valdžia. Tačiau vykdomas įsakas buvo tais pačiais žiauriais metodais kaip ir pats mokslas akademijoje – keli šimtai dresuotų lokių paprasčiausiai sunaikinti... Negana to, 1870 metais Rusijos imperijos Senatas priėmė įstatymą, apskritai uždraudžiantį bet kokias „lokių komedijas“. 18 amžiuje o gal 19 amžiaus pradžioje Smurgainių „akademija“ sumenko ir užgeso. Vis dėlto, net iki 20 amžiaus pradžios Baltarusijoje dar buvo galima sutikti klajojančių romų su lokiais, kaimuose vadintus „Smurgainių akademijos mokytojais ir mokiniais“.
Prisimena šiandieninio Radviliškio rajono Šaukoto miestelio apylinkių žmonės:
„I da meškų matėsi. Mankiškių dvare, Šaukoto stadaloj jos cirkus krėtė. Girdėjau, Šaukote pabėgo, įlindo į daržinę a į jaują. Užrėmė duris, o meška viską išvertė. Seniau meškininkai buvo.“
Meškų ir meškininkų era Lietuvoje baigėsi. Bet dar ir prieškaryje viena iš svarbiausių Kaziuko mugės tradicijų buvo nusifotografuoti glėbyje su „baltuoju lokiu“… Tai buvusi ypatingai populiari pramoga, nes kai 20 amžiuje meškos išnyko, jas ėmė pavaduoti kailiu apsirėdęs vyras. O ne vieno tarpukaryje savo veiklą pradėjusio lietuviškojo cirko programoje būdavo pavojingas, bet atraktyvus, numeris – imtynės su lokiu.
Kaip rašė Vilniui vaduoti sąjungos leidinys Kaune 1936 metais, paskutinysis lokininkų ainis Jokūbas Tamarevičius mirė apie 1886 metus.
Ilgiausiai meškininkai išsilaikė Žemaitijoje. Kunigas ir poetas Antanas Baranauskas, tuo metu dirbęs Vainute, savo dienoraštyje pamini, jog 1854 metų gegužės devynioliktąją nežinomas asmuo vedžiojęs mešką.
Legendinis Petras Biržys (Pupų Dėdė), rinkęs medžiagą lietuviškojo cirko istorijai, pasakojo: „Nemačiusiems tokio žvėries, dargi pamokyto, buvo įdomu pasižiūrėti. Ypač vaikai tuo labai domėjosi. Aplink mešką susirinkdavo nemažas būrys žmonių. Palieps jai parodyti, kaip boba su naščiais neša vandenį, meška tuoj ir padaro imitaciją. Palieps jai pašokti, ji ant dviejų kojų pašoka. Už pasižiūrėjimą meškos savininkas pasirinkdavo kapeikų, duodavo kas kiek išgalėjo...“
Vilniaus universiteto profesorius Jozefas Frankas (1771–1842) savo „Atsiminimuose apie Vilnių“ rašė:
„Tariama pinigų stoka nesukliudė rektoriui pasamdyti šokių mokytoją, – šimtas sidabro rublių metinės algos, butas jam ir šeimai, – nors anksčiau man buvo žadėjęs daugiau į Universitetą tarnautojų nebepriimti. Blogiausia, kad pasirinko tikrą neišmanėlį – ko gi norėti iš buvusio vienuolio. Tai kažkoks Dzivonis, iš esmės – labai garbingas žmogus, bet jis iš Lietuvos niekur nebuvo iškėlęs kojos, šokti mokėsi Smurgainių „akademijoje“.
Be lokių vaidinimų, Lietuvoje 17–18 amžiais vykdavo ir pramogos su meškomis, primenančios romėnų gladiatorius ar ispanų koridą. O gerokai vėliau savo meistriškumą rodyti pradėjo ir tie pirmieji, savęs dar artistais nevadinę, nes tokio žodžio nežinojo, žmonės.
Ištrauka iš didiko Alberto Stanislovo Radvilos dienoraščio, pažymėta 1636 metų kovo dvidešimt aštuntąja diena: „Stebėjome karaliaus surengtą renginį, per kurį pilyje nuo trečios po pietų iki šeštos valandos trys lokiai, išleisti šunims kandžioti, mums suteikė juoko ir tapo draskymo instinkto aukomis; du buvo pribaigti kardu, trečią tądien išgelbėjo ne pagal ūgį [didelė] narsa.“
Tokius reginius karalius Vladislovas Vaza rengdavo reguliariai. Ne visi jie pavykdavo. „Rūmuose buvo stebimas žvėrių pjudymas: išleisti lokiai prieš žirgą ir stumbrą; nelabai pasisekė“, – 1639 metų kovą rašė A.Radvila.
2014-ųjų kovo 2-ąją Smurgainyse atidengta „Lokių akademiją“ įamžinanti skulptūrinė kompozicija.
