„Tai yra nuostabūs, smalsūs padarai, kurie auga kaip pašėlę ir yra nuostabūs augintiniai“, – „ScienceAlert“ sakė dėlių augintojas Ariane Khomjani.
Jis paaiškino, kaip atskiros dėlės turi savo unikalias asmenybes, kai kurios yra labiau azartiškos, o kitos drovesnės.
„Kai kurios mėgsta pasimaitinti dažniau nei kiti, cha cha! Bet kai jos pasisotina, yra patenkintos ir gali šiek tiek pabūti be vandens, jei su jomis elgiamasi švelniai“, – sakė jis.
Jo laikoma rūšis yra viena iš didesnių, t.y. buivolinės dėlės (Hirudinaria manillensis) iš Azijos.
Pasaulyje yra daugiau nei 600 dėlių rūšių ir dauguma, bet ne visos, yra kraujo siurbikės. Kitos, pavyzdžiui, rykliadėlės (Pharyngobdellida), yra plėšrūnės, kurios visą savo bestuburį grobį prarija vienu ypu, o kai kurios rūšys yra naikintojos, mintančios organinėmis atliekomis.
Šios dėlės gali turėti iki aštuonių porų paprastųjų akelių (ocelli), kurias dėlės naudoja galimo grobio šešėliams aptikti.
Jų smegenys išsidėsčiusios 32 kūno segmentuose. Dėlės yra hermafroditai, todėl kiekviena atskira dėlė turi ir vyriškus, ir moteriškus lyties organus, nors jų veisimui vis tiek reikia porininko.
Jeigu alkana parazitinė dėlė pajunta jūsų kūno šilumą ar iškvėptą CO2 kvapą, ji gali pasisukti link jūsų, naudodama burnos ir užpakalio siurbtukus. Taip, jūs perskaitėte teisingai, dėlių užpakalis taip pat siurbia.
Atradusi tinkamą šeimininko dalį, prieš geldama dėlė išspjaus seilių, kuriose yra anestetikų ir kraujo krešėjimą mažinančių junginių.
„Kai jos pasimaitins, jūs to net nepajausite, net turėdami dideles buivolines dėles“, – paaiškino Khomjani, nors, pasak jo, pradinį įkandimą galima šiek tiek pajusti. Be ėdesio jos gali išgyventi iki metų, tačiau dėlių pardavėjai rekomenduoja didesnes rūšis maitinti kas 3-6 mėnesius.
Žinoma, kaip ir visais atvejais, kai tai susiję su tiesioginiu kontaktu su jūsų kraujotaka, nereikėtų bandyti maitinti dėlės savo krauju, prieš tai nepasitarus su gydytoju. Kai kurie žmonės yra alergiški dėlių seilėms ir visada rizikuoja užsikrėsti infekcija.
Khomjani pasakoja, kad nors dauguma įkandimo vietų gyja be rando, dėl dėlių seilėse esančių antikoaguliantų, kartais gali praeiti kelios dienos, kol dėl įkandimo sustos kraujavimas. Bet būtent dėl šių seilių savybių dėlės jau seniai domina žmones.
„Dėlės per amžius buvo susijusios su žmogaus kultūra, ypač Europoje“, – „ScienceAlert“ sakė parazitologė Mackenzie Kwak iš Singapūro nacionalinio universiteto.
Iš tikrųjų mes dėles, daugiausia medicinos tikslais, auginame maždaug 3 000 metų. Viktorijos laikais (1 800 m.) dėlėmis buvo rekomenduojama gydyti viską nuo galvos skausmo iki nimfomanijos.
Tai paskatino gana absurdišką kovą tarp konkuruojančių vaistinių, kurios gamindavo vis įmantresnius dėlių ąsočius, kad suviliotų klientus pasirinkti savo produktą.
Šis istorinis dėlių naudojimas labai sumažino medicininių dėlių (Hirudo medicinalis) populiacijas visoje Eurazijoje, todėl ši rūšis dabar yra saugoma.
Šiandien dėlės vis dar laikomos tiek žmonių, tiek gyvūnų medicinai visame pasaulyje, o JAV maisto ir vaistų administracija (FDA) jas patvirtino kaip „medicinos priemones“.
„Dėlės yra naudojamos pacientams po operacijos“, – „ScienceAlert“ sakė slaugytoja Julie Smolders iš Pietvakarių Sidnėjaus.
„Dėlės išsiurbia perteklinį kraują, kad gera kraujotaka išliktų periferijose ir geriau gytų operuota vieta“.
Ligoninėse laikomos 100–200 dėlių, kurios naudojamos kraujagyslių išvalymui. Šios dėlės yra kilusios iš nelaisvėje užaugintų populiacijų, auginamų kontroliuojamoje aplinkoje, siekiant padėti sumažinti galimą infekcijos riziką.
Jeigu jus intriguoja mintis laikyti vieną iš šių mažų „Drakulų“, tačiau jūs nesate suinteresuotas pasiūlyti savęs kaip valgio, internete yra įvairių paskyrų apie dėlių maitinimą žaliomis kepenimis arba pašildytu krauju.
„Jeigu kraujas yra šviežias ir neapdorotas jokiais konservantais ar pan., toks maitinimas galimai suveiktų“, – sakė Kwak „ScienceAlert“, pabrėždama, kad parazitologai ir medicinos entomologai dėlėms išlaikyti naudoja panašius metodus jau dešimtmečius.
Jos manymu, „dėlių auginimas namuose yra puikus būdas sužinoti apie parazitus ir platesniu lygiu įvertinti, koks įmantrus ir keistas gali būti gamtos pasaulis“.
