Čia Š.Subatavičius tyrė kapinynus siekdamas geriau pažinti paslaptingą Tambo (Rio Tambo) ir Atiko (Rio Atico) upių slėniuose gyvenusių bendruomenių materialinę ir dvasinę kultūrą, jų ryšius su kitomis bendruomenėmis.
Jis prisidėjo prie Vroclavo universiteto Lenkijoje archeologų komandos, vadovaujamos profesoriaus Juzefo Szykulskio.
Šio universiteto archeologai Pietų Amerikoje darbuojasi jau daug metų, o šiemet į komandą pirmąkart pateko ir lietuvis.
„Mūsų tikslas – kiek įmanoma geriau rekonstruoti senųjų bendruomenių gyvenimo sąlygas, patikrinti chronologiją, suprasti ryšius tarp Peru kalnų ir pakrančių bendruomenių“, – 15min sakė Š.Subatavičius.
Portalui 15min Š.Subatavičius pasakojo tiek apie savo radinius, tiek apie archeologo darbo kasdienybę.
Ne tik žmonių, bet ir lamų ar kolibrių mumijos
Pirmiausia archeologai darbavosi Tambo upės slėnyje, La Pampijos kapinyne. Čia egzistavo net kelios skirtingos kultūros, kurios visos paliko savitus pėdsakus.
Islay kultūrai priskiriami žmonės čia gyveno nuo labai senų laikų. Apie 1000 m. po. Kr. juos pakeitė Tiwanaku kultūros atstovai, siejami su Andų kalnuose egzistavusia Tiwanaku valstybe, viena svarbiausių Andų valstybių. Jie į slėnį atmigravo iš pietų.
„Tiwanaku valstybė sunyko maždaug X amžiuje. Savo piką ji buvo pasiekusi VII amžiuje, ši valstybė buvo labai pažengusi tarp aplinkinių civilizacijų. Tiesa, Tiwanaku yra archeologinis terminas, kaip jie patys save vadino, mes nežinome. Manoma, kad jie kalbėjo aimarų kalba, kuri Andų kalnuose tebėra gyva ir šiandien“, – 15min pasakojo Š.Subatavičius.
Žlugus šiai valstybei, Tiwanaku kultūros atstovai persikraustė į Tambo slėnį ir čia gyveno maždaug XI-XIII a.
Vėliau juos slėnyje pakeitė Chiribaya kultūrai priskiriami žmonės. Įdomu tai, kad visos šios kultūros „prasilenkė“.
„Tiek Islay, tiek Tiwanaku ir Chiribaya kultūrų žmonės vieni kitų, matyt, nesutiko – tyrimai parodė, kad jų buvimą skyrė laiko tarpai. Vieniems pasitraukus tame pačiame upės slėnyje apsigyvendavo kiti“, – pasakojo Š.Subatavičius.
Istoriko teigimu, tokį „prasilenkimą“ greičiausiai lėmė klimato pokyčiai, turbūt lemti vandenyno srovių pasikeitimo, kas savo ruožtu lemdavo ir sausumos klimato pokyčius.
Viena bendruomenė išsikraustydavo ieškodama tinkamesnio klimato, o po kurio laiko į likusius tuščius plotus atsikraustydavo nauja bendruomenė.
Slėnyje tyrinėtojams pavyko aptikti ypatingos ir unikalios archeologinės medžiagos – netgi deformuotų kaukolių.
„Tihuanakų kultūros atstovai praktikavo ritualinę kaukolių deformaciją. Gyvam žmogui ant galvos buvo raiščiai tokie dedami ir kaukolė spaudžiama. Intelektiniams gebėjimams tai nepakenkdavo, bet kaukolė gaudavosi ilgesnė. Jie tai darė iš ritualinių paskatų, ne kiekvienam žmogui, bet daug tokių palaikų pavyko rasti“, – sakė archeologas.
Dėl kokių tiksliau priežasčių kaukolės buvo taip deformuojamos, neaišku – kokių nors rašto šaltinių ar kitokių tai paaiškinančių šaltinių neišliko.
Pati kaukolių deformavimo tradicija, pasak archeologo, nėra visiškai unikali – tokių kaukolių archeologai rado ir Kryme ar Rumunijoje. Bet Peru jų ypač daug.
