Juodoji mirtis XIV a. viduryje nušienavo net 60 proc. Europos gyventojų. Tačiau viduramžiais egzistavo dar viena viena epidemija, nusinešusi ne vieną tūkstantį gyvybių. Šis sveikatos sutrikimas buvo žinomas kaip anglų prakaito liga. Nors liga nebuvo tokia mirtina, kaip maras, ji pelnė prastą reputaciją dėl to, kad jos aukos mirdavo per parą nuo išprakaitavimo.
Mokslininkai identifikavo patogeną, sukeliantį marą, tad visi šiandien pasitaikantys maro atvejai gali būti išgydyti antibiotikais. Vis dėlto niekas nežino, kas sukeldavo prakaito ligą. Šiandienos tyrėjai mano, kad ligos priežastimi galėjo būti vienas iš dviejų tikėtinų patogenų – abu dar ir dabar yra mirtinai pavojingi.
1557-aisiais pasirodžiusiose Holinšedo kronikose anglų prakaito liga buvo apibūdinta kaip „tokia staigi ir mirtina, kad nieko panašaus joks gyvas žmogus neprisiminė“. Tai rašė žmogus, kurio seneliai savo akimis regėjo juodąją mirtį.
Kūno atšalimus lydėdavo karščio bangos, kurių metu ligonis imdavo itin intensyviai prakaituoti.
Liga prasidėdavo staigiai pakilus temperatūrai. Pradėdavo siaubingai skaudėti kaklą, pečius, galūnes, pilvą. Žmogus imdavo vemti. Kūno atšalimus lydėdavo karščio bangos, kurių metu ligonis imdavo itin intensyviai prakaituoti. Būtent dėl to liga greitai tapo žinoma tiesiog „prakaito“ pavadinimu. Mirtis ateidavo greitai – staigiai ir smarkiai nusilpus imdavo trūkti kvapo ir smarkiai suspausdavo krūtinę, pakildavo pulsas, o širdis pradėdavo per greitai plakti.
Liga dažniausiai užpuldavo anglus. Žinomi prakaito ligos protrūkiai vyko 1485, 1508, 1517 ir 1551 metų vasaromis. Po šių epidemijų paslaptingoji liga tiesiog pradingo. Tų vasarų metu gydytojai beviltiškai stengėsi suprasti šią paslaptingą bėdą. Žymiausi tokie gydytojai buvo Thomas Forrestieris, stebėjęs prakaito epidemiją 1485-aisiais, ir Johnas Caiusas, ją aprašęs 1552 metais.
Briuselyje esančios Karalienės Astridos karinės ligoninės mokslininkai peržiūrėjo viduramžių šaltinius ir pamėgino pritaikyti šiuolaikinės epidemiologijos žinias. 2013-aisiais jie paskelbė savo atradimus.
Anglų prakaito liga gali yra glaudžiai susijusi su Anglijos istorija. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad pirmasis ligos proveržis tikriausiai buvo susijęs su Henriko Tudoro 1485-ųjų maištu prieš Ričardą III.
Pirmasis ligos atvejis užfiksuotas Bosvorto mūšio metu, lordui Stanley liga pasinaudojus kaip pretekstu atitraukti savo armijai, idant vėliau išduotų karalių ir stotų Henriko pusėn. Prakaito liga paskui Henriko VII vyrus atsekė atgal į Londoną, kur per šešias savaites nusinešė net 15 tūkstančių miestiečių gyvybes.
Nors daugiausiai ligos atvejų žinoma Anglijoje, tikėtina, kad ji kilusi iš svetur. Gali būti, kad iš Prancūzijos ligą atgabeno Henriko Tudoro nusamdyti samdiniai, patys šią kažkaip pasigavę kampanijos prieš Osmanų imperiją Rode metu 1480-aisiais.
Kai 1528-aisiais Londone mirė du tūkstančiai žmonių, prakaito liga laivu pasiekė Hamburgą, kur per mėnesį nuo jos mirė virš tūkstančio žmonių. Trys tūkstančiai mirė Gdanske, nemažai Liubeke ir kituose miestuose,. Baltijos jūros pakrante liga plito į Danijos teritoriją, Skandinaviją ir Rusiją.
Mokslininkų nuomone, tikėtinas prakaito ligos sukėlėjas yra hantavirusas, kurį platina tam tikros pelės, žiurkės ir pelėnai. Patys graužikai jokių užkrato simptomų nerodo. Žmonės juo užsikrečia įkvėpdami išgaravusį graužikų šlapimą ar išmatas – žmogus kitam žmogui hantaviruso perduoti negali.
Klinikiniai prakaito ligos simptomai yra stebėtinai panašūs į hantavirusų sukeltą plaučių sindromą (HPS). Jungtinėse Valstijose per metus užfiksuojama tarp 11 ir 48 HPS atvejų, o mirtingumas siekia net 38 procentus. Vienintelis galimas hantavirusų sukelto plaučių sindromo gydymas – mechaniškai palaikomas kvėpavimas.
Tačiau anapus Atlanto didžioji dalis hantavirusų yra vietinės kilmės. Europoje ir Azijoje egzistuojantys hantavirusai sukelia hemoraginę karštinę su inkstų pažeidimu (HFRS).
Vis dėlto prakaito ligą galėję sukelti hantavirusai nebuvo atvežti iš Naujojo pasaulio, nes pirmasis žinomas proveržis įvyko dar prieš Kristupui Kolumbui pasiekiant Ameriką. Taip pat HPS nesukelia ypatingo prakaitavimo, tad kyla abejonių, ar tikrai šis virusas galėjo būti atsakingas už prakaito ligą.
Tikėtina, kad prakaito ligos protrūkiai nesikartodavo kiekvienais metais dėl besikeičiančio klimato.
Kitas galimas variantas yra juodligė. Bioteroristinių išpuolių 2001-aisiais metais metu juodligės bacilomis buvo užkrėsti net 22 žmonės. Penki iš jų mirė. Pasireiškę simptomai buvo intensyvus prakaitavimas, nuovargis ir staigus karštis. Pacientams reikėjo mechaniškai palaikyti kvėpavimą bei gerti antibiotikus, nors net ir gydant juodligės mirtingumas siekia 45 procentus.
Tam, kad užkrėstų organizmą, juodligės sporos turi kažkokiu būdu patekti į kūną, tad žmonės tarpusavyje platinti juodligės negali. Žmogus turi įkvėpti sporas, jas suvalgyti arba sporos turi patekti ant atviros žaizdos, tačiau visais atvejais simptomai šiek tiek skiriasi. Per odą plintanti juodligė sukelia mažas žaizdeles. Kitaip užsikrėtus žaizdelių dažniausiai nebūna. Tai gali paaiškinti, kodėl dalis prakaito ligą viduramžiais tyrusių mokslininkų pastebėdavo žaizdas ant ligonių, o dalis ne.
Tikėtina, kad prakaito ligos protrūkiai nesikartodavo kiekvienais metais dėl besikeičiančio klimato. Prakaito ligos protrūkiai vyko tuo metu, kai prasidėjo tris amžius trukęs Europos atvėsimo laikotarpis.
Taip pat mokslininkai mano, kad ligą išprovokuoti galėdavo derliaus pokyčiai. Prieš visus žinomus prakaito ligos proveržius būdavo surenkamas prastas derlius, tad galėdavo pagausėti pasirodančių graužikų.
