Kaip paskaitos „Nesantuokiniai vaikai ir pamestinukai XVIII a. Vilniuje“ metu pasakojo nesantuokinį gimstamumą XVIII a. Vilniuje ir apylinkėse tyrusi istorikė Ugnė Jonaitytė, parapijų metrikų knygos atskleidžia, kad iki 4 proc. vaikų XVIII a. Vilniuje apylinkėse gimdavo ne santuokoje.
Ir tai, pasak jos, tik ledkalnio viršūnė – tokių gimdymų neabejotinai buvo ir daugiau.
LMA Vrublevskių bibliotekoje vykusioje paskaitoje U.Jonaitytė kalbėjo apie nesantuokinių ir santuokinių vaikų bei pamestinukų gimstamumo tendencijas ir sezoniškumą XVIII a., šių vaikų tėvų ir krikštatėvių socialinę padėtį, vaikų skaičiaus kitimo tendencijas, numanomus likimus. O jie dažnai būdavo liūdni.
Vilniuje kas dvidešimtas vaikas – nesantuokinis
Informaciją apie nesantuokinius vaikus U.Jonaitytė rinko iš Vilniaus vyskupijai XVIII a. priklausiusių parapijų metrikų knygų.
Jose buvo išsaugoma informacija apie gimusio vaiko gimimo datą, krikšto vardą, tėvus, kartais būdavo įrašoma ir gimimo data bei krikštatėviai.
Tyrėja rėmėsi parapijų metrikų knygomis, apimančiomis tiek Vilniaus miesto parapijų (Šv. Jonų, Šv. Juozapo Arimatiečio ir Nikodemo bei Šv. Stepono), tiek ir aplinkinių Vilniaus vyskupijai priklausiusių miestelių ir kaimų parapijų (Čiudeniškių, Karkažiškių, Kernavės, Lavoriškių, Musninkų, Pabaisko ir Šumsko) duomenis.
Nesantuokiniai vaikai istorikės tirtose Vilniaus vyskupijos parapijose sudarė nedidelę dalį bendro krikštytų vaikų skaičiaus – iki 4 proc. visų pakrikštytų vaikų.
Vilniaus miesto parapijose nesantuokinių vaikų gimdavo apie 4,6 proc., Vilniaus vyskupijai priklausiusių, bet už Vilniaus miesto ribų gubernijų buvusiose parapijose nesantuokinių vaikų gimdavo apie 1,5 proc.
Kitaip tariant, remiantis prieinamais duomenimis galima sakyti, Vilniuje maždaug kas dvidešimtas, o už Vilniaus ribų maždaug kas septyniasdešimtas gimęs vaikas buvo nesantuokinis.
Bet U.Jonaitytė pabrėžė, kad tai tik ledkalnio viršūnė. Jos teigimu, parapijų metrikų knygose randama informacija neatspindi viso nesantuokinių santykių ir nesantuokinių gimdymų masto.
„Ne visi nesantuokiniai santykiai baigdavosi nėštumu, o jei baigdavosi, ne visi vaikai gimdavo dėl aborto arba dėl persileidimo. Nereikia atmesti ir vaikžudystės tikimybės“, – pažymėjo U.Jonaitytė.
Be to, mokslininkė teigė, kad net ir gimę nesantuokiniai vaikai ne visuomet atsirasdavo metrikų knygų įrašuose.
„Ir pati motina dėl gėdos ir baimės galėjo nenešti krikštyti vaiko, ir kunigai galėjo atsisakyti krikštyti nesantuokinį vaiką, kad neužtrauktų parapijai blogo vardo“, – sakė U.Jonaitytė.
Tai, kokia sunki buvo nesantuokinių vaikų padėtis XVIII a., jos teigimu, atspindi net patys žodžiai, kuriais anuometiniai šaltiniai apibūdina tokius vaikus.
Pavyzdžiui, Lietuvos statutuose apibūdinant nesantuokinius vaikus vartoti tokie žodžiai kaip „nedoros sąjungos“, „pavainikis“, „paklydėlis“.
Bažnytiniuose šaltiniuose – kanonų teisėje ir metrikos knygose – nesantuokiniai vaikai vadinti „neteisėto guolio“, „pavainikiais“, „benkartais“.
Visą XVIII a., o ypač antroje pusėje, nesantuokinių vaikų skaičius Vilniaus vyskupijoje, o ypač pačiame Vilniuje, augo. Kai kuriose Vilniaus parapijose amžiaus pabaigoje šis skaičius siekė net apie 20 proc.
