Vienintelė tikra „niekieno žemė“ visame pasaulyje
Bir Tavilas egzistuoja tarp Egipto ir Sudano, siaurame ruože palei valstybių sienas. Jo plotas gana nemažas – apie 2 tūkst. kvadratinių kilometrų. Tokiame plote tilptų maždaug pusantros vidutinio dydžio Lietuvos savivaldybės.
Bir Tavilas – ne itin draugiška vieta būti, tuo labiau gyventi. Visą šią teritoriją užima karšta, kalnuota ir sausa dykuma, kur beveik niekas neauga.
Devynis metų mėnesius temperatūra čia kone kasdien viršija 40 laipsnių ir net žiemą, kuri trunka tris mėnesius, termometro stulpelis dienomis siekia „tik“ 25 laipsnius.
Žemdirbystei tinkamos žemės čia nėra, vandens šaltiniai – tik po žeme. Auga tik pavieniai medžiai. Visa tai lemia, kad šioje teritorijoje niekas nuolat negyvena. Tik kartais čia užsuka klajoklių gentys.
Tačiau pasaulyje yra ir daugiau negyvenamų teritorijų, bet visos jos vis tiek priklauso kokiai nors valstybei. Apskritai, istoriškai žiūrint, valstybės įprastai siekė išsiplėsti kuo labiau. Kas turėjo nutikti, kad atsirado teritorija, kurios jos kaimynės stengiasi išvengti?
Norint išsiaiškinti, kas lėmė unikalų Bir Tavilo statusą (tai vienintelė tikra „niekieno žemė“ visame pasaulyje), reikia grįžti laiku daugiau negu šimtą metų atgal.
Lėmė senas ginčas
Paprastai pasakius, keistas Bir Tavilo statusas – ginčo dėl valstybių sienų tarp Bir Tavilo kaimynių Egipto ir Sudano pasekmė.
Nė viena iš šių valstybių nepripažįsta ir nenori pripažinti Bir Tavilo savo teritorija, nes toks pripažinimas reikštų atsisakymą pretenzijų į Halaibo trikampį – maždaug dešimt kartų didesnę ir gerokai vertingesnę teritoriją netoliese.
Šio ginčo šaknys slypi dar 1899 m. Tais metais Jungtinė Karalystė (kurios kolonija tada buvo Sudanas) ir Egiptas (kuris formaliai buvo nepriklausomas, bet realiai irgi valdomas Jungtinei Karalystei palankios administracijos) sudarė sutartį.
Pagal šią sutartį siena tarp Egipto ir Sudano kolonijos buvo nubrėžta tiesiai per 22-ąją lygiagretę. Viskas, kas buvo į šiaurę nuo šios lygiagretės, atiteko Egiptui, kas į pietus – Sudanui.
Bir Tavilą sutartis priskyrė Sudanui. O į šiaurės rytus nuo Bir Tavilo esančią dešimt kartų didesnę Halaibo trikampio teritoriją su priėjimu prie jūros sutartis priskyrė Egiptui.
Visgi sutartis galiojo vos trejus metus. Jau 1902 m. sienos buvo perbraižytos, siekiant geriau atspindėti realią situaciją ir šiose teritorijose gyvenusių klajoklių genčių įpročius.
Ababda gentis, gyvenusi Egipte, tradiciškai Bir Tavilą naudojo kaip ganyklą savo gyvuliams. Tad pagal naująją sutartį Bir Tavilas buvo atiduotas Egiptui.
Taip pat suprasta, kad Halaibo trikampyje gyvenusios gentys kultūriškai Sudano gyventojams yra gerokai artimesnės negu Egipto. Todėl Halaibo trikampis buvo priskirtas Sudanui.
Ilgą laiką, kadangi abi teritorijos bet kokiu atveju buvo britų įtakos zonoje, sienos niekam per daug nerūpėjo.
Bet 1956 m. Sudanas paskelbė nepriklausomybę. Savo sienas Sudanas apibrėžė remdamasis vėlesne, 1902 m. sutartimi, pagal kurią Halaibo trikampis priklauso Sudanui, o Bir Tavilas – Egiptui.
Tačiau Egiptas su tuo nesutiko ir pareiškė, kad Sudano sienas pripažins tik remdamasis 1899 m. sutartimi, pagal kuri Halaibo trikampis priklauso Egiptui, o Bir Tavilas – Sudanui. Egiptiečių požiūriu, ta sutartis buvo tikroji, o sekusi vėliau – tik laikini pataisymai.
Kitaip tariant, abi valstybės norėjo ir iki šiol nori, kad joms priklausytų Halaibo trikampis ir nė vienai valstybei nereikia Bir Tavilo – dešimtkart mažesnės teritorijos, iš kurios turėjimo nėra jokios naudos, nes ten nėra nei išteklių, nei nuolatinių gyventojų, nei priėjimo prie jūros.
Konfliktas tęsiasi iki šiol
Ilgą laiką Halaibo trikampį dalijosi abi valstybės. Bet XX a. pabaigoje, paaiškėjus, kad jame gali būti vertingų gamtinių išteklių, Egiptas čia įvedė savo kariuomenę, priversdamas Sudaną visiškai pasitraukti iš teritorijos.
Įtvirtindami savo valdžią, čia egiptiečiai įkūrė ir savo karinę bazę. Bet kokius pasiūlymus spręsti ginčą diplomatiniu ar teisiniu keliu Egiptas iki šiol atmeta.
Tačiau nors faktinė kontrolė priklauso Egiptui, pretenzijų į Halaibo trikampį Sudanas iki šiol neatsisako ir teigia, kad egiptiečiai yra tik laikinai okupavę teritoriją. 2010 m. Sudanas netgi nesėkmingai ten bandė organizuoti rinkimus.
Savo ruožtu tai reiškia, kad Bir Tavilą abi valstybės ignoruoja. Jei pasiimtumėte dabar Sudane išleistą žemėlapį, jis rodys, kad Bir Tavilas priklauso Egiptui. Na, o Egipte išleistas žemėlapis Bir Tavilą žymės kaip Sudano teritoriją.
Kadangi jokios trečiosios valstybės, kuri norėtų paskelbti Bir Tavilą savo teritorija, irgi nėra, tai reiškia, kad Bir Tavilo savo teritorija nelaiko nė viena pasaulio valstybė.
O kaip yra ne žemėlapiuose, o praktikoje? Labai panašiai. Praktikoje Bir Tavilo irgi niekas nevaldo, nes bet koks valdžią rodantis veiksmas simbolizuotų, kad tai padariusi valstybė pripažįsta Bir Tavilą sau ir tuo pačiu atsisako Halaibo trikampio.
Juo labiau kad ir valdyti nėra ką – Bir Tavile nėra nuolatinių gyventojų. Tai tiesiog tuščia, kalnuota ir nederlinga dykuma.
Neignoruoja Bir Tavilo tik vietiniai piemenys iš dykumų klajoklių genčių, kurie vis dar kartais kerta Bir Tavilo teritoriją ir čia įkuria laikinas stovyklas. Jiems valstybių sienos nelabai rūpi.
Iššūkių kupina kelionė
Jeigu jau norite pradėti planuoti kelionę į šią keistą žemę, kuri nepriklauso niekam ir kur, bent jau teoriškai, galite daryti, ką norite – žinokite, nebus lengva.
Bir Tavilą pasiekti galima iš dviejų pusių – iš Sudano ir iš Egipto. Bet kuriuo atveju teks bent 150 km į vieną pusę keliauti dykuma, kurioje nėra kelių.
Keliaudami iš Sudano, jūs turėsite nuskridę į šalies sostinę Chartumą išsinuomoti džipą ir su juo kelias dienas keliauti į šiaurę, iki paskutinės gyvenvietės prieš prasidedant dykumai.
Čia kelias baigsis. Bet maršrutas tęsis toliau. Važiuoti teks tiesiog per dykumą, kur niekas nebeauga. Tai bus dviejų dienų kelionė per smėlį ir uolas, nesutinkant nė vieno žmogaus.
Tikėtina, kad kelionės metu susidursite su smėlio audra, kuomet matomumas taps beveik nulinis. Ir tik po ilgos kelionės pasieksite Bir Tavilą.
Keliaujant iš Egipto, atstumas gerokai trumpesnis. Tačiau atsiras kitų problemų – Egipto teritoriją, kuri ribojasi su Bir Tavilu, kariuomenė yra paskelbusi riboto patekimo zona, tad norėdami čia vykti turėsite gauti leidimą. Jį gavus jūsų lauks keliolikos valandų kelionė pro atokius slėnius ir rūsčias kalvas.
Tačiau buvo tokių, kurie ryžosi tokiems iššūkiams – vien tam, kad galėtų pasigirti apsilankę niekieno žemėje.
Pavyzdžiui, 2010 m. čia lankėsi „Guardian“ žurnalistas Jackas Shenkeris. Jo įspūdžius galite skaityti šiame straipsnyje.
2014 m. čia apsilankė amerikietis Jeremiah Heatonas. Atvykęs jis paskelbė čia įkuriantis „Šiaurės Sudano karalystę“ ir skelbiantis save jos karaliumi. Visa tai, jo teigimu, jis padarė vien tam, kad jo septynmetė dukra galėtų būti princese.
O 2017 m. lapkritį Bir Tavile apsilankęs indas Suayshas Dixitas paskelbė, kad čia įkuria „Dixito karalystę“.
Jis pabrėžė, kad čia pasodino augalą ir jį palaistė, tad pagal tradicines žemės užvaldymo taisykles šis žemės plotas dabar priklauso jam. Ir kvietė žmones kreiptis į jį ir prašyti karalystės pilietybės.
Žinoma, visa tai – tik pokštai. Tam, kad čia kas nors galėtų įkurti valstybę, jis turėtų tapti nuolatiniu teritorijos gyventoju. Be to, valstybę turėtų pripažinti ir Sudanas, ir Egiptas.
Tad, ko gero, Bir Tavilas dar ilgam liks išskirtiniu žemės lopinėliu.
