Pavyzdžiui, 1945 m. lapkritį amerikietė Julia Crotta įžengė į uždarą vienuolyno Romoje celę ir niekada iš jos nebeišėjo. Celėje ji atsiskyrusi nuo pasaulio praleido 45-erius metus, ten ir mirė.
Ir tai nebuvo kokia nors itin griežta įkalinimo iki gyvos galvos bausmė – taip ji elgėsi savo noru. Ji nutarė tapti anachorete (angl. anchorite) – taip Katalikų bažnyčioje vadinami vienuoliai ir vienuolės, kurie visiškai pasitraukia iš visuomenės, pasirinkdami atsiskyrėlių gyvenimą.
Daugeliui šiuolaikinių žmonių toks absoliutus atsiribojimas nuo pasaulio, kai negali bendrauti su jokiu žmogumi, kiekvieną dieną turi 6 valandas melstis ir iki gyvenimo pabaigos tavo pasaulis apsiriboja apytamse keliolikos kvadratinių metrų dydžio cele, skamba šiurpiai.
Tačiau J.Crotta'ai, kaip ir kitiems anachoretams, tai atrodė didžiausia dieviškoji palaima, nes suteikė galimybę skirti visą savo gyvenimą vien tik maldai ir tarnystei Dievui. Ir priartėti prie Jėzaus. Neatsitiktinai ir vienuolės vardas, kurį jis pasirinko, buvo Jėzaus Marija-Nazarena.
Šiuolaikiniame pasaulyje anachoretai ir anachoretės yra ypatingai retas reiškinys ir J.Crotta atvejis yra išskirtinis. Tačiau Viduramžių pasaulyje jų buvo gerokai daugiau. Kviečiame daugiau susipažinti su keistu ir stebinančiu jų gyvenimu.
Anachoretų gyvenimas: kuo jie skiriasi nuo tiesiog atsiskyrėlių?
Galbūt esate girdėję apie atsiskyrėlius – žmones, kurie pasirenka visą gyvenimą praleisti vienatvėje, atskirai nuo žmonių. Tačiau anachoretas ir atsiskyrėlis – ne tas pats.
Anachoretus galima laikyti viena iš atsiskyrėlių atmainų, bet nuo kitų atsiskyrėlių jie skyrėsi tuo, kad ne tik atsisakydavo bendravimo su kitais žmonėmis, bet ir visam gyvenimui prisirišdavo prie vienos uždaros vietos. Tikėta, kad taip žmogus gali visiškai atsiduoti tarnystei Dievui.
Ta vieta būdavo specialiai jiems įrengta celė, įprastai sumūryta šalia vienuolyno ar bažnyčios. Žmonės, apsisprendę tapti anachoretais, celėje turėdavo praleisti visą likusį gyvenimą. Leisti žmogui tapti anachoretu ar anachorete galėjo tik vyskupas, prieš tai įsitikinęs, kad jis tikrai tam pasiryžęs ir tam yra sąlygos.
Anachoretui ar anachoretei žengiant į celę, jo ar jos parapijos vyskupas sukalbėdavo laidotuvių maldą. Tada celė būdavo užmūrijama iš išorės. Bažnytiniu požiūriu įžengęs į celę žmogus baigdavo savo žemiškąjį gyvenimą ir pasauliui tapdavo miręs.
Tačiau buvo laikoma, kad jis atgimė dvasiniam gyvenimui, ką kiti krikščionys galėdavo pasiekti tik po mirties. Jis buvo laikomas savotišku „gyvu šventuoju“.
Anachoretų celės dažniausiai būdavo kvadratinės, maždaug 4-5 m skersmens. Įprastai celės būdavo be durų – šios įžengus į celę anachoretui būdavo užmūrijamos – bet su trimis mažais langais.
Per vieną jų, atsuktą į bažnyčios vidų, anachoretai galėdavo matyti altorių, mišias ir priimti komuniją. Taip pat jie kartais dalindavosi pamokymais su pas juos atėjusiais žmonėmis bei atsakydavo į šių klausimus – anachoretai dėl savo dvasinės išminties būdavo labai vertinami.
Kitas langas buvo skirtas vienuoliams, kurie rūpinosi anachoretų fiziniais poreikiais – atnešdavo maisto ir vandens, išnešdavo atliekų kibirus. Bet bendrauti su jais anachoretams buvo griežtai draudžiama.
Trečias langas įprastai buvo atsuktas į gatvę, bet uždengtas audeklu. Per jį celę galėjo pasiekti šviesa.
Kai kuriais atvejais gyvenimo sąlygos būdavo šiek tiek geresnės – celę sudarydavo keli kambariai ar prie jos dar būdavo nedidelis daržas, kuriame anachoretas galėjo pats išsiauginti maisto. Tačiau palikti celės ar bendrauti su kitais asmenimis tokį gyvenimo būdą pasirinkęs žmogus negalėjo jokiu atveju.
Persigalvoti ir grįžti prie įprasto gyvenimo anachoretai irgi nebegalėdavo. Tie, kurie bandydavo pabėgti, būdavo prievarta grąžinami į celę, o pats pabėgimas laikytas itin sunkia nuodėme, už kurią nusidėjėlis turėjo amžinai degti pragare.
Savo dienas anachoretai leisdavo melsdamiesi, skaitydami religines knygas, taip pat dalindami dvasinius pamokymus kitiems. Kai kuriais atvejais anachoretai tapdavo savotišku savo kaimo dvasinio gyvenimo centru, visi gyventojai eidavo jų prašyti patarimų ir pamokymų.
Jų gyvenimas buvo griežtai suplanuotas, egzistavo anachoretams ir anachoretėms skirtos knygos su detaliais nurodymais, kokio grafiko laikytis kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, melstis anachoretai turėjo maždaug 5-6 valandas per dieną, ilgiausias laikotarpis be maldų jų kasdienybėje būdavo vos 90 minučių. Miegodavo jie 3-4 valandas.
Pirmieji anachoretai egzistavo dar III a. po. Kr. Daugiausia žinių apie anachoretus mus pasiekia iš XII-XVI a., kuomet daugiausiai vienu metu jų Anglijoje buvo apie 200. Dažniausiai tokį gyvenimo būdą pasirinkdavo moterys. Tačiau ~XVI a. jų skaičius sumažėjo, o moderniame pasaulyje šis gyvenimo būdas yra beveik išnykęs.
Šiuolaikinė anachoretė
Beveik, bet ne visiškai. J.Crotta tapo išimtimi. Ji – vienintelė, kiek žinoma, XX a. gyvenusi anachoretė.
Ji 1907 m. gimė Glastonberio miestelyje JAV, Konektikuto valstijoje, italų imigrantų šeimoje. Ji buvo jauniausia iš septynių vaikų. Ilgą laiką J.Crotta gyvenimas buvo niekuo neišskirtinis. Ji studijavo Hartfordo konservatorijoje, vėliau Jeilio muzikos mokykloje, dirbo kelis skirtingus darbus, pvz., sekretore Manhetene. Lankė bažnyčią, bet nebuvo ypatingai religinga.
Tačiau 1934 m. J.Crotta patyrė religinę viziją, kuri jai padarė didžiulį poveikį – išgirdo ją šaukiantį Jėzų. Šis ją kvietė ateiti į dykumą, kur žadėjo jos niekada nepalikti
Ji ėmė svarstyti apie galimybę tapti vienuole ir ėmė ieškoti tos dykumos. Kurį laiką ji klajojo vis iš vieno vienuolyno į kitą, kiekviename praleisdama po keletą mėnesių ar metų. Tačiau niekur nesijautė gerai, sykį nutarė neduoti įžadų likus vos dienai iki jų davimo.
1945 m. J.Crotta apsisprendė, kad nori gyventi visiškai uždarą gyvenimą. Po asmeninės audiencijos pas tuometinį popiežių Pijų XII ji 1945 m. lapkričio 21 d. buvo pakviesta į kamaldulių vienuolyną Romoje gyventi kaip anachoretė.
Ši idėja pirmiausia kilo jos dvasiniam vadovui ir jai labai patiko. Nors popiežius suabejojo, ar toks gyvenimas nebus per griežtas, jai entuziastingai pareiškus, kad ji nori taip gyventi, jis leido.
Tų pačių metų gruodį ji davė vienuolės įžadus. Savo naujajam gyvenimui ji pasirinko Jėzaus Marijos-Nazarenos vardą.
Įžengusi į uždarą celę vienuolyne, Nazarena joje praleido visą likusį gyvenimą. Pro celėje įrengtas grotas ji galėjo girdėti Mišias, o vienuolyno vyresnioji ir kitos vienuolės kasdien pro angą celės duryse perduodavo jai maisto ir, kai būdavo poreikis, žinutes su informacija.
Nazarenos gyvenimas susidėjo iš trijų dalykų – miego, maldų ir darbo. Vienuolyno, kuriame ji apsistojo, vienuolės pindavo kryžius Vatikano Verbų sekmadienio procesijai, ir ji darė tą patį, kartais dirbdama net 12 valandų per dieną.
Nazarena tiesiogiai nebendravo su niekuo, išskyrus vieną kunigą, kuris buvo jos nuodėmklausys. Ir su šiuo kunigu ji kalbėdavosi vos kartą per metus. Tiesa, pokalbiai būdavo ilgi – trukdavo valandų valandas.
1966 m. per Pelenų trečiadienį Nazarena sulaukė ypatingo svečio. Vienuolyną aplankė popiežius Paulius VI-asis. Jis palaimino Nazareną per jos celės grotas. Ji dėvėjo juodą šydą, kuris slėpė jos veidą.
1990 m. vasario 7 d. Nazarena mirė, sulaukusi 82-jų metų. Savo celėje ji visiškoje vienatvėje praleido 45-ius metus.
Ar dabar pasaulyje dar yra anachoretų ar anachorečių? Internete informacijos apie daugiau šiuo metu gyvenančių anachoretų rasti nepavyko. Tiesa, tai nereiškia, kad jų nėra – gali būti, kad jie tiesiog apie save nepasakoja.
Žinių apie „įprastus“ atsiskyrėlius – žmones, kurie gyvena vieni, atsiriboję nuo pasaulio – rasti lengviau, jų esama kone kiekvienoje valstybėje.
Tačiau, kaip jau minėta, ne visi atsiskyrėliai yra anachoretai – juos iš kitų išskiria tai, kad jie ne tik nebendrauja su žmonėmis, bet ir laikosi griežto režimo bei fiziškai visiškai atsiriboja nuo likusio pasaulio.
Beje, vienas ypatingai asketiškas vienuolynas yra ir Lietuvoje. Tai – Paparčių Aušrinės Marijos vienuolynas. Plačiau apie jį skaitykite šiame tekste.
