Burbuliuojantį upelį, kuris taip tuomet nesivadino, kadaise supo pelkėtos žemės. 19 amžiuje jos buvo nusausintos, taip padidinant Čikagos upės tėkmę ir sukuriant šiek tiek daugiau naudoti tinkamos žemės sparčiai augančiame mieste.
Čikaga greitai augo, o teritorija aplink Burbuliuojantį upelį tapo industrine zona. Dalis jos buvo skirta mėsos gamybai.
XIX amžiaus pabaiga negarsėjo savo ekologiniais standartais, o mėsos verslas nėra labai švarus.
Įvairios skerdyklos į Burbuliuojantį upelį pylė kraują, vertė galvijų riebalus ir menkaverčius organus. Čia atsidūrė ir kelios tonos per klaidą pašvinkusios mėsos.
Riebalai ir mėsa nuskendo į upelio dugną, kur puvo ir formavo keistą daug kam sudžiūvusią lavą primenantį dirvožemį. Ir ne vieną salą.
Puvimo procese susikūrusios metano ir vandenilio sulfido dujos kartais išsiveršdavo iš to suslėgto kraujo ir dvėselienos upės dugno.
Didžiuliai burbulai, apie ekologinę upės situaciją informavę visus, kas tik drįso prieiti, sprogdavo vos iškilę į paviršių su nuo kranto girdimu garsu.
Tik ir ant to kranto, nusėto paskerstų galvijų plaukais ir kaulais, prieiti drįsdavo nedaugelis.
XX amžiui verčiantis į antrą pusę, Burbuliuojantis upelis nustojo burbuliuoti. Netoli jo apsigyveno žmonės ir tarša buvo sustabdyta. Tačiau šis upelis iki šiol nėra gyvas.
Taip, per pastaruosius 20 metų į jį sugrįžo šiek tiek žuvų ir augalų, tačiau dar 2007 metais upelio kvapas buvo apibūdintas tik kaip „daug geresnis nei anksčiau“. Kitaip tariant, padaryta žala dar neišgijo.
Ir tai – tik vienas toks upelis. Upės visame pasaulyje buvo (o kai kur ir yra) pramoninių atliekų sąvartynais.
Viltis, kad kada nors būsime geresni ir leisime gamtai atsigauti, yra graži, bet, kaip rodo Burbuliuojančio upelio pavyzdys, dešimtmečiais daryta žala ir išlieka dešimtmečius.
