Nuo 2009 metų ši pagrindinė lietuvių organizacija Jungtinėje karalystėje persivadino į Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenę (JKLB).
Apie Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenės (JKLB) veiklą pastaraisiais metais kalbėjomės su buvusia JKLB pirmininke, Seimo nare Dalia Asanavičiūte. Ji pasakojo apie bendruomenės tradicijas, iššūkius, tenkančius į bendruomenės veiklą įtraukiant jaunimą, ir paramą Ukrainai.
Šio straipsnio autorė Ūla Kabailaitė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atliekanti praktiką 15min.
– Nors jau kuris laikas nebesate JKLB pirmininkė, gal žinote, kaip dabar gyvena Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenė? Su kokiais didžiausiais iššūkiais ar kliūtimis susiduria? Kaip stengiamasi įveikti iškilusius sunkumus?
– Bendraudama ir bendradarbiaudama su Jungtinės Karalystės lietuviais, stebėdama jų veiklą per socialinius tinklus, matau kelias tendencijas.
Vyksta referendumas (Omenyje turimas 2024 m. gegužės 12 d. vyksiantis referendumas dėl dvigubos pilietybės, – red. past.) , kuo labai suinteresuoti Jungtinės Karalystės lietuviai – ir bendruomenė, ir Profesionalų klubas, ir Jaunimo sąjunga, ir taip pat lituanistinės mokyklos.
Man labai gražu žiūrėti, kaip būtent šitos trys didžiosios organizacijos susitelkė įgyvendinti referendumą, įgyvendinti jį teigiamai ir agituoti tiek užsienyje, tiek Lietuvoje esančius ateiti balsuoti, nes tai yra labai svarbu.
Šalia referendumo labai toliau puikiai gyvuoja bendruomenė su savo kasdieninėmis veiklomis. Pavyzdžiui, įvairios valstybinės šventės ir jų šventimas: mačiau, yra organizuojami žygiai aplink Londoną, ir kitų miestų bendruomenėse žygiai aplink miestą ir kalnus vyksta.
Taip pat lituanistinės mokyklos puikiai gyvuoja – jau ruošiasi vasaros stovykloms, jau praneša, kad Lietuvoje bus daromos stovyklos, kviečia vaikus ir tėvelius jungtis.
Debatai, jaunimo debatų klubas organizuojamas, čia visiškai nauja, poros metų senumo iniciatyva. Kultūriniai renginiai dažni, rašytojai atvažiuoja, juos pristato.
Tos veiklos tikrai yra labai daug. Neseniai Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės nariai, Ispanijos lietuvių bendruomenė ir aš kartu Kovo 11-osios proga pražygiavome Jokūbo keliu – 25 kilometrus Ispanijoje. Tai irgi tokia labai graži tradicija gimsta bendradarbiavimo ir bendravimo.
– Paminėjote valstybines šventes – ar yra kokių nors tradicijų, kurios būdingos Jungtinės Karalystės lietuviams, o Lietuvoje gyvenantiems žmonėms jos pasirodytų įdomios?
– Na, aišku čia ne valstybinė šventė, bet užsienyje labai populiari cepelinų diena, be galo populiari (juokiasi).
Juokiuosi, kad aš Lietuvoj nevalgau cepelinų, aš juos valgau išvažiavusi su bendruomene. Pirmą vasario sekmadienį. Mačiau visose bendruomenėse, ne tik Jungtinės Karalystės.
Cepelinus šventės metu esu valgiusi Melburne, Australijoje. Na, ir juokinga, kad jie panaudojo cepelinų gamybai, tarkio nusunkimui skalbimo mašiną.
Nes 900 cepelinų gamino, tai tiek rankom neišsunksi ir tinkamos masės bulvių nepadarysi. Tai prisigalvoja tokių įdomių dalykų, kokių Lietuvoje tikrai aš nežinau, ar žmonės taip švenčia, kaip ten. (juokiasi).
Dar kas labai smagu Jungtinėje Karalystėje, ir tikrai čia yra sena tradicija, kad bendruomenė organizuoja Vasario 16-osios šventimą, o Ambasada – Kovo 11-osios.
Kodėl taip susiklostė? Turbūt dėl to, kad Jungtinėj Karalystėj dar vis gyvi, tiesa, išeina jau anapilin labai stipriai, ta dipukų vadinamoji karta. Tai yra tie, kurie išvyko po II pasaulinio karo. Jie arba patys atsimena Vasario 16-tąją, arba jų tėvų pasakojimuose buvo gyva ta Nepriklausomybės diena. Tai matyt dėl to ta išsivystė tradicija.
Vasario 16-ąją pasirodo vietiniai kolektyvai. Yra keli šokių kolektyvai, choras, ir yra daug, apie 50, lituanistinių mokyklų, vien Londone tikriausiai jų yra mažiausiai 20, tai ir lituanistinių mokyklų vyksta pasirodymai. Vaikai mokomi suprasti mūsų tas šventes.
Labai įdomu – kai prašydavom salės Vasario 16-tai ir Kovo 11-tai, nes su ambasada kartu organizuodavom, anglai sakydavo: „O kiek jūs čia tų nepriklausomybių turit? Ir vieną nepriklausomybę, ir kitą nepriklausomybę... tai kiek jūs jų turit?“ Ir supranti, kad mes tikrai tą skaudžią istoriją turim, bet tikrai turim kuo didžiuotis – tai savo valstybės Nepriklausomybe.
Dar viena tradicija yra Tautinės giesmės giedojimas liepos 6-ąją. Tai yra privaloma, tiesiog privaloma – ateina visi su vėliavom didžiausiom ir 21:00 Lietuvos laiku visi gieda atsistoję Tautišką giesmę.
Londone taip pat gieda, prie Parlamento rūmų, aikštėje su Churchillio statula. Ten visą laiką gauna leidimą ir gieda su didžiule, ilga Lietuvos vėliava. Tas man yra be galo, be galo gražu.
– Tikrai taip. O ar JKLB organizuoja kažkokių atskirų renginių, skirtų specifiškai šviesti britus apie lietuvių kultūrą, literatūrą, istoriją?
– Tai daugiau daro ambasada, nes joje veikia kultūros atašė. Netgi kovo 11-osios proga paprastai vyksta ir didžiulis koncertas būtent britų visuomenei. Ten ir įvairius ambasadorius, ir parlamentarus britų kviečia.
Vėlgi dėka kultūros atašė vyksta įvairios parodos, ir mūsų menininkai, rašytojai yra kviečiami ir taip toliau. Ta pati Sabaliauskaitė ne vieną kartą pristatyta britų visuomenei.
Bendruomenė to daro pakankamai mažai, minimaliai. Bet aš atsimenu, kai aš dar pirmininke buvau, dar buvo tokia gyvuojanti, tiesa, silpnai, Lietuvių-Britų organizacija (British-Lithuanian society). Dabar jau tikriausiai nebelabai veikia tiesiog dėl narių amžiaus.
Ten lietuviai buvo tos dipukų kartos vaikų, kurie dar laikė save lietuviais, bet jau renginiai vykdavo anglų kalba.
Tai daugiau tos organizacijos nariai darydavo įvairius kultūrinius renginius britams, nors tai jau buvo atskira organizacija, o ne pati bendruomenė. Bet jau kiek dabar žinau, jie labai jau nusilpę ir iš tikrųjų garbingo amžiaus žmonės ir nebeturi jėgų tą daryti.
– Ar sunku rasti balansą tarp savo kultūrinių tradicijų ir tarp įsiliejimo į JK visuomenę, tokią daugiakultūrę, ir kažkaip rasti savo nišą, erdvę, neprarasti ryšio su Lietuva?
– Žinokit aš galvoju, kad tie, kurie taip jaučiasi, kad nenori ryšio prarasti su Lietuva, tie ir dalyvauja lietuviškoj bet kokioj veikloj. Nes tie, kurie nenori, kuriems yra nesvarbu, tai jie atitolsta, jų mes nepamatysime.
Tokių žmonių tikrai yra daug. Dabar oficialiai yra registruota apie 300 000 Lietuvos piliečių Jungtinėje Karalystėje su vaikais ir su suaugusiais. Bendruomenė vienija virš 1000 lietuvių, tikrai matom proporcijas.
Tai aš manyčiau, kad būtent ta dalis, kuri nori būti bendruomenėje, nori neprarasti ryšio, jie dalyvauja organizacijose. Norėtųsi visada, kad daugiau tokių žmonių būtų, ir tikrai tą įmanoma pasiekti per lituanistines mokyklas, nes jų skaičius auga.
Tą besikurdamos puikiai daro lituanistinės mokyklos. Ir tėveliai, norėdami, kad vaikai išsaugotų kalbą, kultūrą.
Aišku, jaunoji, auganti karta jau yra kita istorija. Dėl to, kad jie jau yra dažniausiai gimę Jungtinėje Karalystėje, jie dažniausiai moka tobulai anglų kalbą. Tad jiems ta tapatybė jau yra šiek tiek kitokia, negu tiems, kurie išvažiavo iš nepriklausomos Lietuvos. Bet ir lietuvių kalbą vis dar moka arba mokyklose mokosi.
Čia nuo asmens priklauso. Visos galimybės sudarytos būti lietuviu ir išsaugoti savo tapatybę tikrai, tik noro reikia.
– Minėjote ir lituanistines mokyklas, ir prieš tai dar Jaunimo Sąjungą. Susidaro vaizdas, kad nelabai kyla didelių iššūkių pritraukti jaunimą į lietuvių bendruomenės kultūrinę veiklą. Gal galėtumėte truputį plačiau papasakoti apie Jaunimo Sąjungą ir jaunųjų lietuvių įsitraukimą į bendruomenės veiklas?
– Absoliučiai. Ir dar nepaminėjau, kad yra Jungtinės Karalystės lietuvių studentų organizacija, kuri įsikūrė prieš porą metų. Jie jau išjudino ir Nyderlandų, ir Prancūzijos lietuvius. Ten jau įsikūrusios tokios organizacijos, kurios vienija studentus.
Bet čia mes turime problemą tokią, kad dažniausiai jauni žmonės išvažiuoja studijuoti. Po studijų jie arba išvažiuoja į Lietuvą, arba juda į kitą šalį. Jiems yra labai sunku būti sėsliems, dalyvauti organizacijose, nes jie ir mokslais užsivertę, ir tuo pačiu ieško savęs, galbūt daugiau nori atrasti save darbinėje sferoje ir panašiai.
Tai dėl to jaunimą pritraukti yra ganėtinai sunku, bet vėlgi labai yra pozityvu, kad yra lituanistinės mokyklos. Jose augantis jaunimas įpranta dalyvauti toj veikloj. Aš manau, dar už kelių metų, nes dabar tai yra paaugliai, mes turėsim Jaunimo Sąjungos papildymą, labai neblogą papildymą.
Bet šiaip Jaunimo Sąjunga yra, tarp kitko, labai suaktyvėjusi per paskutinius 5-6 metus. Jie turi įvairių naujoviškų veiklų.
Asmeniškai man labai patinka, kad Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimas daro įvairias darbo pasiūlos bei grįžimo į Lietuvą iniciatyvas, visa tai, žinoma, yra skelbiama jų feisbuko puslapyje. Labai šiuolaikinėmis formomis, įvairiais technologiniais sprendimais, žaidimų formomis.
Ir man tas vėlgi taip gražu, kad jie kalba apie grįžimą į Lietuvą, naudoja tam įvairias inovatyvias formas ir išlieka labai pilietiški ir patriotiški.
– Kaip kultūrinę ir visuomeninę veiklą Jungtinėje Karalystėje paveikia pasauliniai įvykiai, pavyzdžiui, karas Ukrainoje? Ar yra stengiamasi likti lietuvybės puoselėjimo rėmuose ir atsiriboti nuo politinės, kasdienės veiklos ir naujienų?
– Jokiu būdu ne. Pirmaisiais metais, kai prasidėjo karas, tikrai visas bendruomenes išbalansavo, visas. Dėl to, pagrindinis akcentas buvo rinkti paramą, piniginę paramą.
Jungtinėje Karalystėje gyvenantys lietuviai, kartu su lietuviškais verslais suaukojo apie 3 milijonus svarų Ukrainai, tai tikrai didžiuliai pinigai. Ir mitingus darė. Ta veikla, pagalba Ukrainai buvo ryški, ir ji iki dabar nedingsta iš darbotvarkės.
Kadangi Londone yra katalikiška lietuviška bažnyčia, tai ir mišios vyksta, ir ukrainiečių vėliavos visur. Tikrai tas iš darbotvarkės nedingsta.
Ir tikrai tas man yra labai smagu, kad mūsų žmonės supranta pagalbos Ukrainai, pergalės svarbą ir kainą mums kaip valstybei. Vadinasi, jie laiko save Lietuvos valstybės dalimi, nes supranta, kad jeigu Ukraina pralaimės, tai mums bus tikrai blogai.
Mane tas tikrai džiugina, kad jie niekur nepalieka šitos temos, neatsiriboja, kas yra labai svarbu, ir gyvendami net savo kasdienį kultūrinį gyvenimą vis vien nepamiršta Ukrainos ir pagalbos jai.
– Tai tikrai labai įkvepia. Gali pasirodyti, kad gyvenant toli nuo Lietuvos būtų gan nesudėtinga atsiriboti nuo to, bet Jūsų pasakojimas tai paneigia. Pabaigai – 1947-aisiais Baltų Taryba, vienijusi lietuvius, latvius ir estus, kvietė visus pabaltijiečius aukoti „po vieną šilingą“ ir už suaukotus pinigus nupirko dovaną Elžbietai II vestuvių proga. Ar šiais laikais Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenei yra tekę bendrauti su karališkąja šeima?
Iš tikrųjų keliems Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės žmonėms yra tekę bendrauti su karališkąja šeima, jie buvo supažindinti net su amžiną atilsį Karaliene dėl savo bendruomeninės veiklos.
Tai tikrai labai smagiai nuteikia, kad Jungtinėje Karalystėje pripažįstama, kad ta įvairovė yra svarbi, ir kad lietuviai toje įvairovėje taip pat yra svarbūs.
Man pačiai neteko garbės pamatyti Jos Didenybės Karalienės, labai gaila, bet taip jau yra.
– Ačiū Jums už skirtą laiką.
