B-52G įgulos vadas Walteris Scottas Tullochas naktį iš sausio 23 į 24-ą iš degalų papildymo lėktuvo išgirdo žodžius, apie kuriuos nesapnavo net baisiausiame košmare – „iš jūsų dešiniojo sparno varva degalai“. Degalų papildymo operacija buvo nutraukta, tačiau buvo aišku, kad B-52G konstrukcija nėra tokia tvirta, kokia turėtų būti.
Iš pradžių planas buvo paprastas – bombonešis turėjo skraidyti palei Šiaurės Karolinos pakrantę, išgedinti didžiąją dalį degalų ir nutūpti Seymouro Johnsono bazėje. Tačiau degalai iš bako sparne bėgo vis labiau – per tris minutes lėktuvą paliko net 17 tonų kuro. Bombonešis nusileido iki 3 km aukščio ir pasuko link aerodromo. Staiga lėktuvas ėmė byrėti ir pilotai nebegalėjo jo suvaldyti. Vadas nurodė įgulai evakuotis – 5 sėkmingai nusileido parašiutu, vienas žuvo nusileidimo metu, dar du sudužo kartu su lėktuvu.
Tuo tarpu B-52G 300-600 metrų aukštyje visiškai subyrėjo ir išbarstė savo krovinį. Jis pametė dvi „Mark 39“ termabranduolines bombas.
Viena iš jų iš karto surasta stovinti po medžiu. Tas medis, į kurį įsipainiojo bombos parašiutas, padėjo sulėtinti jos kritimo greitį. Iš tikrųjų, tai, kad bomba nesprogo, kariuomenės inžinieriams nebuvo taip keista. Bombos paleidimo procedūra nėra tokia jau paprasta – egzistuoja saugikliai, kuriuos reikia išjungti, kad bomba būtų užtaisyta. Jungtinių Valstijų gynybos departamento atstovai tuomet tvirtino, kad bomba tiesiog negalėjo sprogti, o Pentagonas pakartojo, kad tokia nelaimė būtų tiesiog neįmanoma. Tačiau 2013 metais išslaptinti dokumentai parodė, kad kelią termabranduolinio užtaiso sprogimui užkirsti gali tik vienas jungiklis iš 4. Kaip dabar vertinama, ta „Mark 39“ buvo pakankamai arti sprogimo.
Kita bomba didžiuliu greičiu rėžėsi į purvyną ir subyrėjo. Jos uodega buvo rasta 6 metrų gylyje. Buvo surastas ir vienas iš saugiklių, buvęs „užtaisytoje“ padėtyje. Purvyne aptikta ir bombos šerdis su urano ir plutonio užtaisu. Mechanizmą pavyko pašalinti, tačiau uranas ir plutonis liko maždaug 3 metrų gylyje, nes darbus teko nutraukti dėl kylančio vandens lygio. Palaidoti termabranduolinės bombos komponentai ten tebėra iki šiol, bet, kaip teigiama, jokios grėsmės niekada nekėlė.
Leitenantas Jackas ReVelleas, kuris buvo atsakingas už bombų nukenksminimą, teigė, kad termabranduolinė detonacija tąkart „buvo labai arti“. Tokios bombos sprogimas būtų visiškai pakeitęs rytinę Šiaurės Karolinos valstijos dalį. 100 proc. mirties zona būtų užklojusi visus bent 13,7 km aplink sprogimo epicentrą. 1969 metais rašytame raporte teigiama, kad tarp JAV ir didžiulės katastrofos tada stovėjo tik žemos įtampos jungiklis.
Tiesa, kai kurie autoriai (pavyzdžiui, knygoje „Broken Arrow: The Declassified History of U.S. Nuclear Weapons Accidents“) teigia, kad grėsmė yra hiperbolizuojama vaikiantis skambių antraščių. Bombos nebuvo nustatytos į kovinę padėtį, saugikliai buvo savo vietose ir veikė puikiai, o sprogimo seka nebuvo prasidėjusi. Ir pats faktas, kad bombos nesprogo, rodo, kad klausimas „kas būtų, jeigu...“ nėra prasmingas, nes nelaimė neįvyko ir saugikliai suveikė kaip ir turėjo suveikti. Jei šaulio rankoje staiga subyrėtų neužtaisytas pistoletas ir ant žemės nukristų keli šoviniai, nesakytume, kad ginklas vos ko nors nenušovė. Kaip iš dėklo iškritusi strėlė nėra labai pavojinga, taip netyčia pamestos atominės bombos labiau jau yra kinetiniai sviediniai, galintys sužeisti tik dėl savo formos ir svorio.
Kita vertus, L.ReVelleas teisingai pastebėjo, kad išjungtų saugiklių buvo daugiau nei įjungtų. Tačiau vertinant grėsmę reikėtų galvoti apie tai, kokia buvo tikimybė, kad bus išjungti ar nesuveiks visi saugikliai. Bet kuriuo atveju, J.ReVelleas buvo ten ir jei jam norėjosi nuo kaktos braukti prakaito lašus, matyt, buvo dėl ko.
„Boeing“ išanalizavo katastrofą ir modifikavo B-52, kad panašūs įvykiai nepasikartotų. B-52 bombonešiai tebeskraido ir šiandien, jie nebus keičiami artimiausius kelis dešimtmečius.
