Disociacinis tapatybės sutrikimas (DID) – taip oficialiai vadinama ši protinė liga. Bent dviejų asmenybių turėjimas yra kertinis jos bruožas, tačiau ją taip pat lydi atminties praradimai, nerimas, slegiančios mintys. DID ir psichiatrų bendruomenėje vis dar laikomas kontroversiška liga – mokslininkai nėra įsitikinę, ar tai nėra tik kitų sutrikimų mišinys.
Visi mes kasdien patiriame skirtingas nuotaikas. Kartais jaučiamės džiaugsmingai ir norime visiems padėti. Kartais – esame liūdni ir stumiame visus žmones tolyn nuo savęs. Tai nėra skirtingos asmenybės. Nuo DID kenčiantys žmonės net neprisimena, ką darė ta kita asmenybė.
Jie praranda tapatybės jausmą – kartais jie jaučiasi lyg nebūdami savimi ir vėliau net nesupranta, kas tuo metu vyko. Tas atminties praradimas dažnai yra asimetriškas – viena asmenybė (įprastai, ne pagrindinė) atsimena, ką veikė kita, bet ne atvirkščiai.
Filmuose dažnai pateikiamas keistas šio sindromo vaizdas. Asmenybės persijunginėja tarsi televizijos kanalai ar net ginčijasi viena su kita. Iš tikrųjų tas pokytis įvyksta po truputį. Dažnai žmogus ima prastai jaustis, o po kelių minučių jau jaučiasi atsiskyręs nuo savęs paties. Filmuose taip pat dažnai teigiama, kad skirtingos asmenybės turi skirtingus vardus – bent jau daugumoje atvejų tai nėra tiesa.
Galiausiai, filmuose daugelis nuo DID kenčiančių žmonių turi tik tą vieną papildomą asmenybę. Iš tikrųjų, pusė nuo DID kenčiančių žmonių turi daugiau nei 10 asmenybių. Kartais jos būna vienkartinės, o kartais – sugrįžtančios. Būtent dėl to ši liga dabar vadinama disociaciniu tapatybės sutrikimu, o ne senuoju daugybinio tipo asmenybės sutrikimu. Daugelis žmonių neturi to vieno antrojo Aš. Jie tiesiog kartais pameta savo tikrąją tapatybę ir tampa kažkokiu keistu iš atskirų prisiminimų sudėliotu žmogumi.
Tai ar DID yra dažnas sutrikimas? Tyrimų šioje srityje trūksta, tačiau daugelis nurodo, kad šis sutrikimas kamuoja 1-3 % populiacijos. Ir tai yra labai daug. Jei kambaryje yra maždaug 100 žmonių, tai tikėtina, kad asmenybių yra daugiau. Moterys DID serga maždaug 6 kartus dažniau nei vyrai. O gydymas vienas – psichoterapijos seansai.
O dabar labai liūdnas faktas – 90 % nuo DID sergančių žmonių vaikystėje patyrė seksualinę arba fizinę prievartą. Kiti atvejai yra siejami su vaikystėje patirtomis nemaloniomis medicininėmis procedūromis ar net matytais karo vaizdais. Tai yra, DID dažniau kamuoja žmones, kurie kažkuriuo metu vaikystėje norėjo ištrūkti iš savo kūno arba būti kuo nors kitu. Tai yra savotiškas savisaugos mechanizmas, kuris DID atveju išsivysto iki tokio lygio, kad dalis įvykių tiesiog neįrašoma į atmintį. Dėl to, disociaciją šiems žmonėms dažnai sukelia nemalonios situacijos.
