Šventojo Kryžiaus bazilika – tai graži bažnyčia-bazilika Florencijos mieste, kurioje palaidoti tokie garsūs žmonės kaip Mikelandželas, Galilėjas Galilėjus, Niccolò Machiavelli. Stendhalas čia užsuko apsižvalgyti, tačiau istorija ir pastato grožis jį tiesiog pribloškė. Vėliau savo knygoje jis rašė, kad patyrė ekstazę. Buvimas šalia šių asmenybių kapų sukėlė jam tokį šoką, kad emocijų perteklius tiesiog išmušė rašytoją iš vėžių. Jo širdis ėmė labai sparčiai plakti ir viskas „tiesiog kalbėjo su siela“. Stendhalas jautėsi toks apsvaigęs, kad po baziliką vaikščiojo drebančiomis kojomis, bijodamas apalpti.
Visiems yra tekę patirti, ką reiškia stovėti šalia nepaprasto grožio arba nepaprastos svarbos įvykių. Žmonės dažnai taip jaučiasi tapdami tėvais, pirmą kartą pamatydami spalvas ar kai staiga išsipildo jų svajonės. Turistai mėgsta sakyti, kad tai patiria spalvingiausiuose pasaulio kraštuose. Tačiau sindromas nėra tiesiog gerų emocijų antplūdis – sindromas yra būklė, kuriai reikia ir medikų dėmesio.
Ilgą laiką buvo nesutariama, ar Stendhalo sindromas yra tikras. Kad pats fenomenas yra tikras, žinoma seniai, bet ar tai sindromas? Italai seniai mano, kad taip – Santa Maria Nuova ligoninė Florencijoje dažnai sulaukia turistų, kurie jaučiasi apsvaigę pamatę Mikelandželo „Dovydą“ ar Uficių galerijos lobynus. Žmonės patiria haliucinacijas, alpimą, o 2018 metais vieną žmogų priešais „Veneros gimimą“ ištiko širdies smūgis.
Psichiatrė Graziella Magherini 1979 metais apie Stendhalo sindromą parašė mokslinį darbą. Ją įkvėpė šimtai tokių atvejų Florencijoje. Pavieniai alpimo ar tiesiog svaigulio atvejai buvo siejami su karščiu ir dehidratacija, tačiau dažniausiai žmonės patys prisimindavo, kad sunegalavo patyrę ekstazę dėl kokio nors meno kūrinio.
Tiesa, Stendhalo sindromas nėra įrašytas į oficialių diagnozių sąrašus. Trūkstą medicininių įrodymų, kad tai – tikras susirgimas. Kita vertus, mokslininkai žino, kad menas gali sukelti intensyvią smegenų reakciją, ypač jei žmogus su tuo konkrečiu kūriniu sieja didelę vertę. Mūsų kultūra meno kūriniams klijuoja istorinę ir, žinoma, piniginę vertę, o kai kurie kūriniai apskritai vadinami neįkainojamais. Taigi, žmonės ir alpsta juos pamatę, nes nežino, kaip kitaip reaguoti.
Tačiau Stendhalo sindromas nėra siejama išskirtinai tik su menu. Žmonės apsvaigsta ir nuo gražių gamtovaizdžių. Kartais vyrai apsvaigsta pamatę ir gražią moterį, nors tai gali būti ir kiek kitokia reakcija.
