Jų palikimas skamba ir šiandien, skatindamas susimąstyti apie sudėtingą tautinę tapatybę, žinių galią socialiniams pokyčiams ir ilgalaikę individualaus atsidavimo bendram tikslui įtaką.
Filomatų judėjimas prasidėjo 1817 m. Vilniuje. Įkvėpta Apšvietos idealų ir per Europą nuvilnijusio romantinio nacionalizmo, grupė jaunų studentų ir intelektualų susibūrė į draugiją, kurioje galėjo gilinti žinias, diskutuoti ir bendrauti su bendraminčiais. Draugija pasivadino filomatais pagal graikišką žodį philomatheia – jis reiškė „mokslo meilė, smalsumas“.
Per reguliarius susitikimus, kuriuose vykdavo mokslinės diskusijos, literatūros pristatymai ir moraliniai apmąstymai, jie puoselėjo bičiulystės dvasią ir žinių troškimą. Tačiau po paviršiniais tikslais kunkuliavo ir gilesnis – gimstantis nacionalinio išsivadavimo troškimas.
Augant supratimui apie turtingą Lietuvos paveldą ir carinės valdžios neteisybę, draugijos tikslai keitėsi. Vienu pagrindiniu draugijos tikslų tapo tapo patriotizmas, Lietuvos kultūros išsaugojimas.
Pagrindiniai filomatų būrelio įkūrėjai buvo Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, Juozapas Ježovskis, Anupras Petraškevičius, Erazmas Poliušinskis ir Brunonas Sucheckis. Vėliau, iki 1822 metų buvo priimti dar trylika narių, kurių tarpe buvo ir tokie iki šiol prisimenami žmonės kaip Ignas Domeika, Jonas Čečiotas, Juozapas Kovalevskis ir kiti.
Nariai buvo suskirstyti į tris pakopas: vadovybė, tikrieji nariai, nariai korespondentai. Be to, filomatų draugija buvo padalinta į du skyrius: „Literatūros ir moralinių mokslų“ bei „Fizikos – matematikos ir medicinos“. Visai filomatų draugijai vadovavo Juozapas Ježovskis.
