Tai – evoliucijos eigoje atsiradusi charakteristika tarp gyvų organizmų, kada jie savo išvaizda, garsais, kvapais, elgesiu imituoja kitos rūšies organizmą. Toks pamėgdžiojimas padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų, kai kuriais atvejais padeda efektyviau medžioti grobį ir panašiai.
Šiame straipsnyje noriu pateikti vizualinės mimikrijos vabzdžiuose pavyzdžius, kurių yra be galo daug.
Mokslininkai išskiria dvi mimikrijos formas: Bateso ir Müllerio. Pirmoji forma yra vadinama Bateso, kuri buvo sukurta Henrio Volterio Bateso šeštajame XVIII amžiaus dešimtmetyje.
Ši mimikrijos forma yra apibūdinama kaip nepavojingos rūšies prisitaikymas pamėgdžioti pavojingą rūšį tam, kad apsisaugotų nuo plėšrūnų. Daugeliui yra tekę patirti bitės ar vapsvos įgėlimą, jausmas tikrai nėra malonus, o esant alergijai net ir labai pavojingas.
Dažnai tokiu elgesiu šie vabzdžiai ginasi, o tuo tarpu juos galintys pulti gyvūnai moka skaudžias pamokas ir stengiasi vengti šių išraiškingai geltonai juodai dryžuotų vabzdžių.
Gamtoje gausu giminystės ryšiais tolimiau esančių vabzdžių, kurie savo išvaizda imituoja bites ar vapsvas ir taip apsisaugo nuo nemalonumų.
Tokios mimikrijos pavyzdžiais gali būti įvairių vabzdžių, tokių kaip kai kurių rūšių žiedmusių, stiklasparnių drugių išvaizdos panašumas į geluonį turinčias bites, vapsvas.
Kai kurių rūšių žiedmusės savo spalvomis ir raštais iš pirmo žvilgsnio gali priminti vapsvas. Žiedmusės yra visiškai nepavojingos, daugiausiai maitinasi augalų nektaru, lervos gali maitintis ir amarais.
Nuo vapsvų jas atskirti galima pagal tai, kad vapsvos turi keturis plėviškus sparnus, tarp krūtinėlės ir pilvelio yra stiprus susiaurėjimas, taip pat skrendant girdimas dūzgimas, kai tuo tarpu žiedmusės skrenda labai tyliai, turi vieną porą sparnų, antroji yra sunykusi ir virtusi dūzgais, taip pat neturi tokio ryškaus susiaurėjimo tarp krūtinėlės ir pilvelio.
Tarp vapsvų, bičių taip pat galima nesunkiai įsivaizduoti kas yra automimikrija, kuomet patinėliai, nors ir negali taip efektyviai apsiginti kaip geluonius turinčios patelės, tačiau savo išvaizda nesiskiria ir tokiu būdu apsisaugo nuo plėšrūnų.
Labai įdomus mimikrijos pavyzdys tolimuose kraštuose (Filipinuose) – boružes imituojantys tarakonai (gentis Prosoplecta spp.).
Kadangi savo ryškiomis spalvomis ir raštais boružėlės įspėja, kad yra nevalgomos, šie tarakonai evoliucijos eigoje prisitaikė ir savo išvaizda gana tiksliai atkartoja boružėlių išvaizdą, todėl gyvūnai, vengiantys valgyti boružes, taipogi vengia ir šių tarakonų.
Ši tarakonų gentis tam, kad būtų kuo panašesni į apvalias boružėles netgi išvystė jiems specifinį antsparnių lankstymo būdą, kad įgautų panašesnę kūno formą.
Bateso mimikrijos pavyzdžių yra ir žymiai daugiau, tačiau pereikime prie Müllerio mimikrijos.
Ši mimikrijos forma yra apibūdinama kaip kelių rūšių, kurios geba efektyviai apsiginti išvaizdos supanašėjimas, kad būtų pasidalinta plėšrūnų sukeliama „našta“.
Pavyzdžiui įvairios bitės ir širšės yra gana panašios, tad vieną kartą gavus skaudžią pamoką iš, pavyzdžiui vapsvos, plėšrūnas vengs ir bitės, nes jų įspėjamos spalvos ir raštai yra panašūs.
Taip pat šiek tiek egzotiškesnis pavyzdys iš už Atlanto yra drugelis monarchas ir kitas drugelis Limenitis archippus.
Monarcho vikšrai maitinasi nuodingais augalais, patys yra atsparūs jų mitybinių augalų toksinams, tačiau drugiai monarchai įgyja toksinių savybių ir gali būti nuodingi jų plėšrūnams.
Pradžioje drugelio monarcho ir Limenitis archippus panašumas buvo priskirtas Bateso mimikrijos formai, tačiau vėliau ištyrinėjus pastarojo drugio biologiją, mitybinius ypatumus, buvo nustatyta, kad ir šio drugio vikšrai minta augalais, dėl kurių juose susidaro ir suaugusiuose drugiuose išlieka nuodingos medžiagos.
Šis atradimas šį drugių duetą „perkėlė“ į Müllerio mimikrijos kategoriją.
Mimikrija yra nuostabus ir išskirtinis evoliucijos eigoje atsiradęs reiškinys, kuris leido ir taip žemėje karaliaujančiai gyvų organizmų grupei – vabzdžiams, dar efektyviau prisitaikyti prie juos supančių aplinkos sąlygų, išvengti plėšrūnų arba patiems efektyviau medžioti. Šiame straipsnyje neaptariau net kruopelės gamtoje egzistuojančių pavyzdžių, tad galite sulaukti ir tęsinio šia tema.
Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių.
Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai. Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais.
Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis. Be to, vabzdžiai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.
Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis – „Maži dalykai, kurie valdo pasaulį“. Šiemet vabzdžių savaitė organizuota birželio 24-30 dienomis.
Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinant domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukiant į šios savaitės veiklas.
Vabzdžių savaitės proga Gamtos tyrimų centro entomologai parengė septynių straipsnių ciklą apie vabzdžius, kuriais pasidalinsime per šią vasarą.
