Būtent propaganda šiuo istoriniu laikotarpiu patyrė tokią transformaciją, kokios pasaulis iki tol nebuvo regėjęs.
Propagandos sklaidai sovietai pasitelkė ne tik įprastinius metodus, t. y. meną, literatūrą, viešąją kalbą ar spaudą, bet ir pritaikė naujus technologinius atradimus – radiją ir televiziją. Taip ji viešosios nuomonės formavimą pavertė reikšmingu galios svertu.
Viena iš pagrindinių sovietų valdžios užduočių buvo naujos visuomenės ir naujo individo, kuriam nebūtų svetimi socializmo idealai, sukūrimas.
Šiai siekiamybei realizuoti reikėjo įgyvendinti esminę užduotį – priversti žmogų mąstyti taip, kaip turi mąstyti idealus sovietinis žmogus.
Kitaip tariant, žmogų paversti idėjiniu komunistu pagal marksistinės ideologijos suformuotą modelį. Būtent propaganda tapo vienu esminių įrankių, kuriuo sovietai stengėsi įgyvendinti šį tikslą.
Sovietų Sąjungos propagandinėse kampanijose nuolat kartoti ir išryškinti socializmo idealai: nuolankumas valdžiai, darbštumas, visuomenės lygybė ir priešo įvardijimas. Skelbiant tokius propagandinius naratyvus, buvo siekiama dirbtiniu būdu priversti žmogų pasitikėti sovietine valdžia ir dirbti SSRS labui.
Tačiau sovietinė valdžia, net ir skirdama didžiules lėšas propagandos sklaidai, neskyrė didelio dėmesio logiškai minčių sklaidai.
Nemažai sovietinės propagandos kampanijų pasižymėjo milžiniška sklaida, tačiau skelbė neįmanomas ar sunkiai suvokiamas idėjas, kurios skatindavo visuomenę atsisakyti asmeninės laimės dėl Sovietų Sąjungos gerovės.
Pavelo Morozovo istorija – kiek joje tiesos?
Pavelo Morozovo išgarsinimas buvo viena iš garsiausių propagandos kampanijų visoje SSRS istorijoje.
Pasak sovietų propagandos, Pavelas Morozovas buvo pavyzdingas komunistas, vadovavo savo mokyklos pionieriams ir rėmė kolektyvizacijos procesą.
1932-aisiais, būdamas 13 metų amžiaus, jis įdavė savo tėvą Trofimą NKVD už tai, kad šis (kaip nurodyta nuosprendyje) „klastojo dokumentus ir pardavinėjo juos banditams bei Tarybų Sąjungos priešams“.
Trofimas Morozovas buvo nuteistas 10 metų kalėti Gulage. Nors jo likimas nežinomas, manoma, kad ten ištvėrė neilgai.
Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Pavelo dėdė, senelis, močiutė ir pusbrolis už tėvo įdavimą NKVD nužudė Pavelą bei jo mažąjį broliuką.
Greičiausiai šioje istorijoje tiesos slypi nedaug. P.Morozovo istorija, mokslininkų manymu, tikriausiai tėra grožinis kūrinys, nors dėl paties Pavelo egzistavimo beveik nėra abejonių.
Apie istorijos tikrumą išlikę labai nedaug liudijimų, dauguma jų – gandai iš antrinių liudininkų, kurie „kažką girdėjo“.
Nerandama oficialių dokumentų, įrodančių, kad P.Morozovas buvo įsitraukęs į komjaunimo veiklą.
Devintojo dešimtmečio viduryje rašytojas disidentas Jurijus Družnikovas, pašalintas iš SSRS rašytojų sąjungos, atliko tyrimą, susitiko su išlikusiais liudininkais ir parašė dokumentinės literatūros kūrinį apie P.Morozovą „Informatorius 001“.
Knygoje Družnikovas ginčija visus sovietinės propagandinės Pavelo gyvenimo istorijos faktus. Jis atkreipia dėmesį, kad skirtinguose sovietinės literatūros šaltiniuose nurodomas skirtingas Pavelo amžius mirties metu, taip pat randomos skirtingų berniukų nuotraukos.
Visgi sovietinė valdžia P.Morozovo istorijos tikrumu neabejojo. Jos pagrindu sovietai pradėjo masinę propagandos kampaniją.
Sovietinė valdžia paskelbė P.Morozovą kankiniu, nužudytu reakcionierių. Jo garbei buvo statomos statulos bei vadinamos mokyklos. Gerasimovkos mokykla, kurią Pavelas lankė, buvo paversta muziejumi, kurį lankydavo mokinių ekskursijos iš visos Sąjungos.
Pavelo istorija įkvėpė gausybę vaikų literatūros, dainų, pjesių, simfoninę poemą, operą bei 6 biografijas.
Pavelo istorija tapo stipriu propagandiniu naratyvu, o Pavelo vaizdinys iškeltas kaip idealaus sovietinio jaunuolio pavyzdys. Šis vaizdinys kvietė visus Sovietų Sąjungos vaikus tapti aktyviais komjaunuoliais ir pasekti P.Morozovo pavyzdžiu.
Stachanoviečių judėjimas
IV dešimtmečio viduryje šachtininkas Aleksejus Grigorjevičius Stachanovas tapo tikra Sovietų Sąjungos įžymybe.
1935 m. dirbdamas „Centralnaja-Irmino“ šachtos kirtėju, per pamainą, trukusią 5 val. 45 min, jis įvykdė 14 normų, iškasė 102 t anglių, vėliau išdirbį padidino iki 227 t. Tai jis pasiekė gerai išmokęs valdyti techniką ir patobulinęs darbo pasidalijimą.
Šis A.Stachanovo pasiekimas užfiksuotas kaip didžiulis žygdarbis socialistinės gerovės labui. A.Stachanovas buvo apdovanotas Lenino ordinu ir paskelbtas socialistinio darbo didvyriu.
Po tokio pasiekimo Sovietų Sąjungoje tikriausiai neliko nė vieno gyventojo, kuris nebūtų girdėjęs apie A.Stachanovą.
Nuo 1935-ųjų metų pradėtas naujasis Sovietų Sąjungos 5-mečio planas tapo naujojo Stachanoviečių judėjimo ženklu, žyminčiu naują socialistinės konkurencijos etapą.
Stachanoviečiais buvo vadinami Stachanovo pasekėjai, socialistinės gamybos novatoriai, kurių tikslas buvo visomis išgalėmis maksimaliai viršyti nustatytas gamybos normas.
Stachanoviečiai buvo visokeriopai skatinami ir propaguojami Komunistų partijos kaip naujas socialistinio lenktyniavimo etapo ir padidinto darbo našumo formos pavyzdys. Šiam judėjimui populiarinti buvo masiškai gaminami plakatai, judėjimas buvo reklamuojamas spaudoje, radijo transliacijų metu, spektakliuose ir dainose.
Stachanoviečių judėjimo pasekėjai netrukus pagerino rekordą. 1936 m. vasario 1 d. buvo pranešta, kad Nikita Izotovas per vieną pamainą iškasė 640 tonų anglies.
Stachanoviečiai uždirbdavo kelis kartus daugiau nei paprasti darbininkai. Tačiau darbininkų pastangos buvo pernelyg skubotos ir įtemptos, tai lėmė tiek technikos, tiek sveikatos žalą.
Dažnai rekordai buvo fiksuojami apgaulingai. Sovietų valdžia darbininkus vertė dirbti daugiau ir sunkiau, pasiekiant fizinių pajėgumų ribą.
Kova su imperializmu
Nors antivakarietiška propaganda beveik visuomet buvo sovietinės ideologijos dalis, tačiau pokario metais ji įgavo naują prasmę.
Nuo 1947 m. įsigalėjo idėja apie JAV klasių susiskaidymą. JAV visuomenė buvo vaizduojama kaip du atskiri poliai. Pirmasis buvo palankiai SSRS požiūriu nusiteikusi visuomenės dalis, o antrasis buvo blogieji amerikiečiai kapitalistai, kurie kovoja prieš pirmąją grupę ir siekia savo turtais juos užvaldyti.
Šis ir kiti propagandos naratyvai buvo skleidžiami taip plačiai, kad beveik susiliejo su visuomenės kasdieniniu gyvenimu ir tarsi tapo viena iš komunistinio internacionalizmo idėjos dalių.
Pasitelkus garsiausius sovietų menininkus ir publicistikos meistrus, propaganda išplito visur – žiniasklaidoje, teatruose, knygose ir kituose informacijos skleidimo šaltiniuose.
Vienu iš garsiausių visų laikų propagandinių kūrinių tapo Konstantino Simonovo drama ,,Rusų klausimas“.
Drama ypač elementariai pabrėžė pagrindinius antiamerikietiškos propagandos naratyvus. Dramoje JAV turtingiausieji asmenys buvo vaizduojami lyg šykštūs ir įtakingi Volstryto akcijų biržos magnatai, kurie niekino ir naikino nekaltus geruosius amerikiečius.
Dramoje buvo kuriamas niekinantis JAV prezidento Harry Trumano bei visos Amerikos vaizdinys, ji laikyta imperialistine, pasauline agresore.
Tokios propagandinės ekranizacijos padėjo Stalinui kurti neigiamą JAV įvaizdį, o save vaizduoti kaip taikos siekiantį komunistų lyderį.
Nuo 1948 m. antiamerikietiškoji propaganda tapo dominuojančiu naratyvu Sovietų Sąjungos meno kūriniuose. Sovietinė cenzūra taip stipriai užsimojo siekti šio propagandinio naratyvo, kad ši ,,raganų medžioklė“ tapo nesustabdoma.
Net filmai su tokia aiškia žinute kaip Simonovo „Rusų klausimu“ tapo kritikuojami, buvo reikalaujama juose dar ką nos patobulinti ir labiau išgryninti amerikiečių blogybes. Dėl šios priežasties kino cenzūrai įtikti buvo ypač sudėtinga.
Nuo 1946 m. iki 1953 m. buvo sukurti tik 124 vaidybiniai filmai. Nuo 1946 m. iki 1959 m. beveik 45,6 proc. piktadarių ir neigiamų herojų sovietiniuose filmuose buvo amerikiečiai ar britai.
Taip pat vienas iš esminių dalykų buvo Sovietų Sąjungos centro komiteto pateikiamos idėjos. Propagandiniai filmai dažnai būdavo paremti ne tik menininkų idėjomis. Ir Centro komitetas pateikdavo užsakymus, konkrečias savo idėjas. Vis dėlto daugelis tokių idėjų ir liko nerealizuotos.
Kolorado vabalų mūšis
Viena įdomiausių propagandos kompanijų Sovietų Sąjungos istorijoje buvo suorganizuota Rytų Vokietijoje šeštojo dešimtmečio pradžioje.
1950 m. sovietų kontroliuojama Rytų Vokietijos vyriausybė tvirtino, kad amerikiečiai bando sugadinti derlių ir virš bulvių laukų skrisdami lėktuvais barsto kolorado vabalus.
1950 m. gegužės 23 d. ūkininkas Maxas Troegeris pastebėjo du amerikiečių lėktuvus, skriejančius virš jo laukų Rytų Vokietijos teritorijoje.
Kitą rytą, pasak Vokietijos Demokratinės Respublikos vyriausybės lankstinuko, ūkininkas buvo sukrėstas sužinojęs, kad jo laukai buvo padengti kolorado vabalais.
Spauda pranešė apie daugybę kitų atvejų, kai virš galvos skriejančius lėktuvus sekė bulvių vabalų antplūdis.
Politikai smerkė „amerikietiškuosius kenkėjus“, o vyriausybė išleido pranešimą apie „nusikalstamą amerikiečių imperialistų ataką prieš žmonių maisto išteklius“.
Vokietijos Demokratinė Respublika pradėjo mobilizuotis prieš priešo vabzdžius. Vyko didžiulė propagandos kampanija – lankstinukai, plakatai, istorijos spaudoje.
Kolorado vabalai buvo vaizduojami kaip maži amerikiečių kariai su kariškais batais ar šalmais. Jie buvo vadinami Amikafer – jankių vabalais. Vaikai visoje Rytų Vokietijoje buvo išsiųsti rinkti vabalų po pamokų.
Tačiau, pasak ekspertų, kolorado vabalai Rytų Vokietijoje buvo aptinkami dar prieš prasidedant šeštajam dešimtmečiui, jų populiacija pradėjo sparčiai augti dėl kitų priežasčių, o menamas vabalų barstymas skrendant lėktuvu buvo tik dar viena sovietų propagandos idėja.
Sovietų valdymo sistemoje propaganda turėjo didžiulę įtaką. Tokioms propagandinės kompanijoms buvo skiriamos milžiniškos lėšos. Plakatai, lankstinukai, pranešimai spaudoje buvo leidžiami daugiatūkstantiniais tiražais.
Pasitelkdami propagandą, SSRS skatino žmones dirbti, paklusti, formavo jų požiūrį į kitas didžiąsias pasaulio valstybes.
Teksto autorius Airidas Adomauskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, atliekantis praktiką 15min.
