2019 m. plačiai nuskambėjo žinia, kad archeologai Gedimino kalne rado 20-ies sukilėlių palaikus, tarp jų ir sukilimo vadų – Kosto Kalinausko bei Zigmunto Sierakausko. Jie vėliau buvo iškilmingai perlaidoti Rasų kapinėse.
21-ojo sukilėlio – kunigo Stanislovo Išoros – palaikų archeologams rasti tuomet nepavyko.
Tačiau istorikas, doc. dr. Juozapas Blažiūnas bevartydamas I pasaulinio karo meto Vilniaus laikraščius lenkų kalba leistame laikraštyje „Dziennik Wileński“ aptiko tekstą apie 1915 m. rugsėjo 18 d. ir 1916 m. birželio 2 ir 3 d. vykdytus kasimo darbus ant Vilniaus Pilies kalno bei ten surastus radinius.
Iš teksto informacijos atrodo, kad galbūt būtent S.Išoros palaikus žingeidiems vilniečiams pavyko rasti dar tada, prieš daugiau nei 100 metų.
Informacija J.Blažiūnas pasidalino „Facebook“ įraše, J.Blažiūnui leidus, 15min perpublikuoja šį įrašą.
____
„Vilniuje yra išlikę pasakojimai apie 1863-1864 m. sukilimą, apie egzekucijas Lukiškių aikštėje ir apie tai, kad pasmerktųjų mirčiai didvyrių kūnai po egzekucijos buvo užkasti juos užpilus kalkėmis, paskui iškasti iš žemės ir paslapčia užkasti tuo metu nepasiekiamoje svetimoms akims Rusijos kariuomenės citadelėje ant Pilies kalno.
Daug buvo pasakojimų apie tą vietą ant Pilies kalno, kurioje buvo užkasti keliolikos nužudytųjų kūnai. Tai kalno aikštelė ir vieta tarp dviejų topolių, kurie ten pasodinti prieš keliasdešimt metų. Būtent tarp tų topolių turėjo būti užkastas Zigmuntas Sierakauskas, o į kairę ir į dešinę nuo jo turėtų būti užkasti ir kiti sukilėliai.
1915 m. rugsėjo 18 d. du asmenys nukeliavo į žmonių, kurie dar prisimena 1863 m. įvykius, nurodytą vietą ir kartu su dviem darbininkais pradėjo kasti per patį vidurį tarp dviejų topolių. Ir netrukus metro gylyje aptiko dviejų žmonių kaulus. Kasinėjimai buvo nutraukti, kaulai užpilti žemėmis, o vieta pažymėta iš netoli buvusių surastų plytų sudėliojant kryžių.
Visą rudenį ten buvo nešamos gėlės, o žiemą, kai žemė buvo padengta baltu sniegu, kryžius iš plytų buvo apdėtas eglių šakų vainikais. Kadangi vainikų buvo labai daug, iš jų buvo sudėliotas kryžius, kuris ryškiai matėsi sniegu padengtoje kalno viršūnėje.
Kai sniegas nutirpo ir galima buvo pagalvoti apie gėles, iš plytų sudėliotas kryžius išrinktas ir pasodintos kryžiaus formos kelios baltų, juodų ir violetinių našlaičių eilės.
Vilniaus gyventojai, o taip pat ir tie, kurie čia atsidūrė karo metu, lankė didvyrių palaidojimo vietą ir atiduodavo ten pagarbą. Ir nors pasodintos gėlės ir pati vieta nėra aptverta, nebuvo nei vieno išpuolio, kad kas nors išmindžiotų ar nuskintų nors vieną žiedelį.
[1916 m.] birželio 2 d. vokiečių kariai netoli šio kryžiaus pradėjo kasti žemę, norėdami atnaujinti dar Rusijos valdymo metu įrengtą žaibolaidį. Ir atsitik tu man taip, kad pradėta kasti birželio 2 d., kai 1863 m. būtent birželio 2 d. buvo įvykdyta egzekucija kunigui Išorai.
Pasirodo tarp vokiečių kareivių buvo 1863 m. sukilėlio ir emigranto sūnus. Ir kai kasimo metu buvo aptikti sukilėlių kaulai, netoli buvę ir darbus prižiūrėję žmonės, pasirūpino kad iškasti kaulai ir radiniai būtų aprašyti bei įtraukti į protokolą, kurį pasirašė liudininkai ir žinovai.
Kasimo darbai ant Pilies kalno buvo tik birželio 2 ir 3 d. Pirmą dieną aptikta žmogaus kaukolė ir dalis griaučių, o antrąją dieną kiti kaulai ir avalynės dalys bei drabužių liekanos. Viskas buvo užpilta kalkėmis.
Protokole Nr. 5, surašytame birželio 8 d., kurį patvirtino liudininkai ir žinovai, yra aprašytos 1916 m. birželio 2 ir 3 d. rastos avalynės dalys ir drabužių liekanos:
Radiniai suskirstyti į dvi dalis: I. oda ir II. audiniai.
Dėl odos: Vilniaus amatininkai-batsiuviai radinius apibūdino kaip avalynės dalis, kuriose yra du padai (nuo kairės kojos visa su viršutine dalimi, kita be priekinės dalies), vienas kairysis kulnas ir dvi galinės batų dalys; batų siuvimas liudija, kad tai yra XIX a. vidurio darbas-tai yra taip vadinamas suklostymo „kutym“ ir sukalimo būdas; avalynė pagaminta taip vadinamu „ciżmy“ būdu, gero meistro darbo, mažo dydžio, neabejotinai vyro. Taip pat meistrai pridūrė, kad šio tipo avalynė yra lengva, netinkama aktyviai veiklai ir galėjo būti nešiojama kunigo arba senesnio amžiaus žmogaus. Pado ilgis 26 cm.
O dėl audinio, tai Vilniaus amatininkas-siuvėjas po apžiūros pareiškė, kad tai iš medvilnės, taip vadinamos „czarcia skόra“, pagamintas kelnių apatinės dalies fragmentas. Taip pat siuvėjas pridėjo, kad tai greičiausiai į batus sukišamų kelnių dalis.
Taip pat aprašyme dalyvavęs istorikas pranešė, kad visi nužudytų 1863 m. sukilėlių kūnai buvo gausiai apipilti kalkėmis. Ir kad prie surasto pado prilipęs sukietėjusios kalkės gabalas leidžia teigti, kad tai atkastų sukilėlių palaikai.
Taip pat tai liudija, kad kai kurie sukilėliai buvo nužudyti apsirengę savo kasdieniniais rūbais. O ir pasakojimai liudija, kad į egzekuciją vedamas Stanislovas Išora buvo apsirengęs kunigo drabužiais.
Tai tiek apie protokolą, kurį pasirašė gerbiami Vilniaus gyventojai.
Viską surašė Vaclovas Studnickis, Vilniaus miesto archivarijus.“
