Rabarbaras – daržovė, ne vaisius. Prie vaisių parduotuvėse rabarbaro stiebelių ryšulėliai guldomi tik dėl saldaus jų skonio. Parduotuvėse produktai skirstomi pagal jų panaudojimą, o ne mokslinę klasifikaciją. Įdomu ir tai, kad rabarbaras Europoje yra visai naujas.
Iš tikrųjų, tiksliai niekas nepasakys, kada žmonės pradėjo naudoti rabarbarą. Kinai rabarbarų šaknis medicinoje ėmė naudoti dar prieš 1800 metų, tačiau tai nebuvo tas rabarbaras, kurį naudojame dabar. Kinai rabarbaro šaknis naudojo kaip laisvinamuosius, nors dabar mokslininkai abejoja, ar jos iš tikrųjų turi tokį poveikį. Laukinis rabarbaras (Rheum ribes) Artimuosiuose Rytuose valgomas nuo X amžiaus. Tuo tarpu įvairios hibridinės rūšys, kurias valgome šiandien, Europoje pasirodė tik XVIII amžiuje ir užtruko, kol paplito kaip kultūrinis augalas.
Rabarbaras su cukrumi kadaise buvo populiarus ir pigus saldumynas vaikams. Tradiciškai šios daržovės naudojamos kompotui, įvairiems pyragams ir kitiems kepiniams ruošti. Rabarbaras taip pat tinka ir alkoholinių gėrimų gamybai – suomių sima yra vienas iš tokių gėrimų pavyzdžių.
Kodėl rabarbarai neparduodami su lapais? Nes jie yra nuodingi. Juose yra oksalo rūgšties ir inkstams kenkiančių toksinų. Tai paaiškėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai britai buvo skatinami nieko neišmesti ir valgyti rabarbarų lapus. Greitai paaiškėjo, kad ilgalaikis jų vartojimas gali turėti rimtų padarinių – rabarbaras rimtai kenkia inkstų funkcijai.
Tiesa, mirtinas apsinuodijimas yra sunkiai įmanomas – apie 65 kg sveriantis žmogus turėtų suvalgyti 4–8 kg rabarbarų lapų, kad gautų mirtiną oksalo rūgšties dozę. Tai, žinoma, yra sunkiai įmanoma. Kepimo miltelių naudojimas stiprina rabarbaro lapų toksiškumą.
Taigi, pardavinėti rabarbarų lapų tiesiog nėra prasmės. Jie gali stipriai pakenkti, todėl išmetami iš karto.
Saikingai valgyti rabarbarus visiškai saugu. Tiesą sakant, ši daržovė yra geras kalio, kalcio ir fosforo šaltinis.
