Maldininkai yra nepilnos metamorfozės vabzdžiai. Tai reiškia, kad jie neturi lėliukės stadijos, o jų nimfos savo išvaizda primena suaugusius vabzdžius.
Maldininkams būdinga judri galva su stambiomis akimis, juos lengva atskirti nuo kitų vabzdžių pagal priekinę kojų porą, kurią šie laiko priekyje suglaudę, tarsi sudėję maldai.
Tačiau neapsigaukime taikia išvaizda: maldininkai yra plėšrūs tykotojai. Jie tarsi susilieja su augalu, ant kurio slepiasi, o pamatę auką staigiai griebia ją priekinėmis galūnėmis (tomis pačiomis, primenančiomis maldai sudėtas rankas).
Savo grobį jie pradeda ėsti gyvą, paprastai nuo galvos. Dažnai poravimosi metu patelė suėda savo partnerį, pradėdama puotą nuo nelaimėlio galvos.
Poravimosi kanibalizmas dažnesnis laikant maldininkus nelaisvėje. Gamtoje kai kuriems patinėliams pavyksta pasprukti gyviems iš mirtinos meilės glėbio.
Suaugę maldininkai sugeba gerai pasislėpti nuo priešų, nors mūsų platumų vabzdžių pasaulyje nedaugelis gali su jais pakovoti.
Vis dėlto maldininkų ootekas (taip vadinasi iš lipnių stingstančių ekskretų suformuotos savotiškos kiaušinėlių kapsulės) suranda ir išlesa paukščiai, mažas nimfas medžioja skruzdėlės...
Pasaulyje yra apie 2400 maldininkų rūšių, didžioji dauguma jų yra paplitę tropiniuose regionuose, o Europinis maldininkas (Mantis religiosa) yra paplitęs bene šiauriausiai ir iki šiol buvo natūraliai aptinkamas centrinėje Europoje.
Ši rūšis paplitusi ir Pietų Europoje, introdukuota Afrikoje, Australijoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje.
Iki antrojo XXI amžiaus dešimtmečio europinio maldininko šiaurinė paplitimo riba buvo fiksuojama Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietioje, pietų Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir buvo siejama su 55° šiaurės platuma.
Dėl besikeičiančio klimato ir vis didėjančio žmonių mobilumo šios rūšies vabzdžiai buvo pradėti stebėti vis šiauriau nuo savo ankstesnių gyvenimo vietų.
Pirmieji maldininkai Lietuvoje buvo pastebėti 2008 metais, kai pirmą kartą Vilniuje buvo aptikti keli vabzdžiai.
Kelis metus Gamtos tyrimų centro mokslininkų rinkti pačių žmonių siųsti duomenys apie maldininkų aptikimo vietas Lietuvoje padėjo geriau suprasti maldininkų plitimo kelius ir mastą.
Buvo gauta daugiau kaip 400 pranešimų ir maldininkų nuotraukų iš skirtingų Lietuvos rajonų.
Pirmieji maldininkai buvo aptinkami šalia greitkelių, didesnių kelių, o vėliau jie buvo randami pačiose įvairiausiose buveinėse: viržynuose, pievose, namų kiemuose, soduose.
Buvo įdomu stebėti kad pradėję į Lietuvą plisti iš pietryčių, kiekvienais metais maldininkai buvo aptinkami vis vakariau nuo pietrytinės Lietuvos sienos, kol 2020 metais jie buvo aptikti net Kuršių Nerijoje.
Latvijoje pirmieji maldininkai aptikti taip pat 2008 metais, o
Estijoje – tik 2019 metais.
2017 metais Lietuvoje pirmą kartą aptiktos maldininkų nimfos (paprastai jos aptinkamos liepos pradžioje), tad Europinį maldininką jau galime laikyti vietine rūšimi. Čia jie veisiasi, jų palikuonys išgyvena ir subręsta.
Suaugę maldininkai nėra ilgaamžiai, subręsta rugpjūčio pradžioje,
susiporuoja, patelės padeda kiaušinėlius (jie būna „supakuoti“ ir padengti tam tikra danga, todėl visa kiaušinėlių dėtis vadinama ooteka) ir tik nedaugelis suaugusių individų išgyvena iki spalio vidurio.
Europinis maldininkas nėra svetimžemė ar invazinė rūšis, tai natūraliai savo arealą plečianti vabzdžių rūšis.
Atlikti molekuliniai tyrimai parodė, kad Lietuvoje aptinkami maldininkai atkeliauja iš pietryčių. Tai yra, jie genetiškai giminiški Baltarusijoje ir Ukrainoje aptinkamiems vabzdžiams ir skiriasi nuo maldininkų, gyvenančių Centrinėje ar Pietų Europoje.
Daugelyje Europos (ir mūsų kaimyninėje Lenkijoje) šalių Europinis maldininkas yra saugoma rūšis, todėl gaudyti juos gamtoje ir nešti auginti į namus negalima.
Lietuvoje ši nauja vabzdžių rūšis nėra įtraukta į saugomų rūšių sąrašus, taigi maldininkus gaudyti nedraudžiama, bet kaip ir kiekvieną laukinį padarą juos geriau palikti gamtoje.
Jei maldininkas pats įskrido į jūsų namus, už lango dargana, galima trumpai pasidžiaugti šiuo vabzdžiu, bet nereikia pamiršti, kad jis – plėšrūnas, mintantis gyvu maistu, todėl jam reikia
nuolat parūpinti gyvo maisto.
Laikinai įkurdinti maldininką galima erdviame inde su gerai orą praleidžiančiu dangčiu ar sienomis ir šiltoje patalpoje.
Jei jus aplankė maldininkas miesto centre ar kitoje negamtinėje vietoje
(maldininkai vakare nereta įskrenda į patalpas), geriausia nunešti jį į artimiausią parką, pamiškę ir panašią vietą arčiau kuo natūralesnės gamtos.
Vabzdžiai – rūšių įvairove pirmaujanti gyvų organizmų grupė, kuri šiuo metu sudaro daugiau nei trečdalį mokslininkams žinomų rūšių.
Šie organizmai be galo reikalingi mums ir mūsų planetai. Jie atlieka augalų apdulkinimo funkciją, prisideda prie skaidymo proceso, kai kurios vabzdžių rūšys naikina kenkėjus, o kai kurie žmonių akimis patys tampa kenkėjais.
Taip pat kai kurie vabzdžiai pernešdami įvairias ligas yra kitų rūšių populiacijos reguliavimo dalis. Be to, vabzdžiai dažnai tampa gyvūnų ar net augalų maistu bei atlieka kitas svarbias funkcijas gamtinių procesų grandinėje.
Didžiosios Britanijos Karališkoji Entomologų Draugija kasmet organizuoja vabzdžių savaitę, kurios šūkis – „Maži dalykai, kurie valdo pasaulį“. Šiemet vabzdžių savaitė organizuojama birželio 19-25 dienomis.
Šios savaitės metu yra siekiama atkreipti žmonių dėmesį į vabzdžius, skatinti domėjimąsi jais, o taip pat kartu su kitų šalių entomologais įsitraukti į šios savaitės veiklas.
Vabzdžių savaitės proga Gamtos tyrimų centro entomologai parengė septynių straipsnių ciklą apie Lietuvos vabzdžius, kuriais pasidalinsime per šią vasarą.
