Ir, žinoma, viskas tuose pasirodymuose buvo „realu“, jokių publikos apgaudinėjimų. Jeigu neskaičiuosime geros vadybos arba, kaip šiandien sakoma, viešųjų ryšių, savireklamos. Nuostabusis artistas vienam jam žinomas iliuzijos triukų paslaptis sugebėjo padengti tokia paslaptingumo skraiste, jog ir šiandien kai kas vis dar lieka mažai kam įveikiama.
Atėjęs į cirko vaidinimą, žiūrovas mato gražius, treniruotus artistų kūnus, prožektorių šviesas, lazerių efektus, girdi daug įvairios muzikos. Tiesiogine prasme, juodas darbas, repeticijų skausmas, prakaitas, mėlynės lieka užmiršta ten – už uždangos, čia vadinamos forgangu.
Cirkas – tai paslaptingas pasaulis ir, kartą į jį patekęs, greičiausiai liksi ilgam. Nors, kita vertus, ne visada šis klajoklių menas buvo toks, kokį regime šiandien. Buvo žemiausio lygio juokinimas, krentančios kelnės, nelaimės, žūtys nepavykus triukui, nes apie apsaugos priemones negalvota, specialus publikos nervų „kutenimas“, primityvūs balaganų pasirodymai dėl elementaraus duonos kąsnio.
Praėjo dešimtmečiai, šimtmečiai, bet šiandien kažkas panašaus vėl pamažu grįžta į mūsų kasdienybę. Vis dažniau žiūrovams, jau ir Lietuvoje, siūlomi „Išsigimėlių cirkai“, „Horror (siaubo)“ cirkų programos, užuojautos vertos šapito palapinės skelbiasi rodysiančios pasaulinio garso artistus... Ir keisčiausia, kad visa tai pritraukia nemažai publikos.
„Cirko“ terminas seniai išaiškintas visose enciklopedijose. Tačiau kartais jis siejamas ir su Homero „Iliadoje“ aprašytosios burtininkės Circėjos, pavertusios Odisėjo palydovus kiaulėmis, vardu.
Ši hipotezė verta svarstymų, kadangi lotynų kalba žodis „circences“ reiškia žaidimus Senovės Romos cirke, o Circėjos stebuklai buvo savotiški cirko numeriai.
Šio meno apraiškų galima rasti viso pasaulio tautų istorijoje. Svarbiausiame actekų civilizacijos mieste Tenočtitlane ispanų konkistadoras Hernánas Cortésas aptiko monstrų muziejų – asmeninį actekų imperatoriaus Montesumos cirką.
O kitame Žemės rutulio krašte, Mongolijoje, Venecijos pirklys ir keliautojas Marcas Polas žavėjosi didžiuliu prijaukintu liūtu, kuris priėmimo mongolų chano Chubilajaus rūmuose metu gracingai lankstėsi šventės svečiams.
Senais tolimais laikais visi pasaulio valdovai – nuo chano Chubilajaus iki Ispanijos karaliaus Alfonso Išmintingojo (Alfonso X el Sabio) – savo rūmuose turėjo astrologų ir nekromantų, juokdarių ir keliaujančių akrobatų, jau nekalbant apie dresuotus gyvūnus, žonglierius ir menestrelius.
Galima sakyti, kad kiekvienuose rūmuose buvo savotiškas savas cirkas. Kaip rodo archeologų atradimai, antikos laikais vandens pripildytuose amfiteatruose vykdavo tikri jūrų mūšiai. Gal būtent šie spektakliai ir tapo karnavalų pradžia, juo labiau kad etimologiškai žodis „karnavalas“ kilęs iš lotynų kalbos „carrus navalis“.
Amerikietis Williamas Furnissas įrodė, kad beždžiones galima išmokyti kalbėti. Jo auklėtinis orangutanas išmoko aiškiai tarti žodžius „dad“ (tėtis) ir „cup“ (puodelis).
Daugeliui žinomas ir kino filmuose matytas atrakcionas „Žmogus – patranka“. Čia sviedinio, priešingai daugelio įsivaizdavimui, niekas iš patrankos neiššauna, o paprasčiausiai žmogų į orą išmeta galinga katapulta. Dūmus ir šūvio garsą sukelia specialūs fejerverkai.
Šio atrakciono pasaulio rekordininku laikomas JAV cirko artistas Dave'as Smithas. Jis nuskriejo penkiasdešimt šešis metrus ir keturiasdešimt tris centimetrus. O pirmąja šį keistoką triuką pademonstravusia atlikėja laikoma „Essel“, 1877 metais Vestminsterio (Anglija) Akvariume iššauta iš patrankos nuskriejusi apie šešis metrus šešiasdešimt centimetrų.
Greta cirko, garsioji patranka įėjo ir į pasaulio migracijos istoriją. Minėtasis Dave Smithas visai legaliai, su pasu rankoje, iššautas Meksikos Tichuana miesto pliaže per surūdijusią dvi šalis skiriančią tvorą perskrido į JAV pasienį San Diego rajone ir nusileido ant čia ištempto tinklo.
1909 metų žiemą Varšuvos Činizelio cirke buvo reklamuojami Džono de Cirilio (o iš tikrųjų, Jano Kazimirskio) šuoliai nuo kupolo į degantį vandenį. Sausio dešimtąją artistas suklydo ir, iš aukštai krisdamas, trenkėsi galva į baseino pakraščius dengusią konstrukciją. Kaip rašė to meto spauda, vaizdas buvo šiurpus, publika, matydama suknežintą atlikėjo galvą, išsigandusi alpo ir veržėsi lauk.
Legendiniam rusų Valentino Filatovo „Lokių cirkui“ gastroliuojant Štutgarte (VFR), vietos policija, sužavėta, kaip meška Devočka valdo motociklą, išdavė jai tikras vairuotojo teises. Po dešimties metų cirkas vėl atvyko į Štutgartą ir administratorius nutarė surengti reklaminę akciją, išleisdamas Devočką motociklu į miesto gatvę. Meška nuvažiavo keletą kvartalų, vieną kartą netgi sustodama prie raudono šviesoforo signalo, bet vėliau vis dėlto stuktelėjo į administratoriaus „Mersedeso“ bamperį. Tiesa, dėl šios nedidelės avarijos buvo apkaltintas vietos „erelis“, savo „Wolkswagenu“ pažeidęs kelių eismo taisykles.
Kaip žinia, cirke kategoriškai draudžiama gliaudyti saulėgrąžas – ir artistams, ir žiūrovams. Nuo senų laikų manoma, jog taip galima atbaidyti žiūrovus, be to, jeigu turi laiko saulėgrąžoms, mažai repetuoji.
Istorijai žinomas kurioziškas atvejis, kai Maskvos cirko klounai už saulėgrąžas taip prilupo kolegą, jog atsidūrė milicijoje ir pasirodymus tęsė po penkiolikos parų...
Italų kilmės amerikietis Frankas Lentini gimė su trimis nevienodo ilgio kojomis ir dviem lytinių organų komplektais. Tačiau tai nesutrukdė jam išmokti žaisti futbolą ir važiuoti dviračiu, o po to tapti cirko artistu, vesti ir užauginti keturis visiškai sveikus vaikus. F.Lentini savo „išsigimėliškumu“ linksmino publiką, pavyzdžiui, eidamas dviem kojomis ir spardydamas kamuolį trečiąja, buvo ganėtinai intelektualus ir linksmas žmogus.
Grožinėje literatūroje iliuzionistai pirmąjį kartą paminėti šešioliktajame amžiuje – Teofilo Folengo iš Mantujos (Italija) savo poemoje „Makaronada“ aprašė iliuzionistą vardu Bocal de Bergamosc.
Pirmoji istorijoje monografija „Burtų atskleidimas“ („The Discovery of Witchcraft“), kurioje atskleistos magų triukų paslaptys, išleista 1584 metais Anglijoje. Jos autorius ne iliuzionistas, bet tolimas nuo magijos žmogus – Kento miesto teisėjas Reginaldas Scotas.
Stebuklingą burtažodį „Sim-Sala-Bim“ pirmasis pradėjo naudoti Danijos iliuzionistas Dantė (1883–1955). Iš tikrųjų gi šie trys beprasmiai žodeliai, panašūs į rytietišką užkalbėjimą, paprasčiausiai paimti iš vaikiško eilėraščio.
Legendinis iliuzijos triukas „Triušio atsiradimas iš tuščio cilindro“ neretai klaidingai laikomas klasikiniu triuku be autorystės. Tačiau tikėtina, jog pirmasis 1830 metais jį parodė anglas Johnas Henry Andersonas.
Šešioliktajame amžiuje gyvenęs astrologas ir pranašautojas Michelis Nostradamas mėgo rengti ištisus magijos šou ir specialiai įrengtame kabinete demonstruoti neįtikėtinus daiktus.
Žiūrovai visa tai stebėdavo pro siaurą durų plyšelį, į kurį burtininkas įmontuodavo ... stiklo prizmę. Pavyzdžiui, iš lubose užmaskuotos angos žemyn galva leisdavosi kėdėje sėdinti lėlė. Prizmė vaizdą apversdavo ir publikai atrodė, jog lėlė neįmanomu būdu išauga iš grindų...
Indijos fakyras Azaras Sidnėjuje (Australija) dvidešimt penkias valandas ir devynias minutes gulėjo ant smailių vinių prikaltos lentos. Po eksperimento fakyrą teko vežti į ligoninę.
Keturiasdešimt ketverių metų Monrealio (Kanada) iliuzionistas Sedrickas Barnsas per hipnozės seansą už septynis šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių pardavė savo „aukai“ tuščią popieriaus lapą kaip Emilio Zola romano „Žerminalis“ („Germinal“) rankraščio originalą. Turtingas pirkėjas nedelsdamas išrašė čekį solidžiai sumai, tačiau kitą dieną, „kerams“ galutinai išsisklaidžius, suprato savo baisią klaidą. Policijoje hipnotizuotojas mėgino viską paversti juokais – atseit, po keleto dienų būtų pinigus grąžinęs bei atsiprašęs dėl savo profesinių įgaliojimų viršijimo. Deja, teisėsaugininkai tokiais aiškinimais nepatikėjo, nes iš nelemtųjų 750 tūkstančių dolerių daugiau kaip trys šimtai jau buvo išleisti. Sedrickas Barnsas sumokėjo visas susikaupusias skolas, nusipirko nedidelį namelį už miesto, neprastą automobilį medžio apdirbimo įmonės akcijų...
Garsus Vakarų šalyse „ugnies rijikas“ Ferchatas Ismiras kartą pateko į ligoninę nusideginęs gomurį karšta sriuba.
Pagrindinė „Cirque du Soleil“ („Saulės cirko“) būstinė įsikūrusi Monrealio (Kanada) pakraštyje. Tai didžiulis geltonai – mėlynos spalvos 18600 kvadratinių metrų pastatas. Didžiosios repeticijų salės aukštis – daugiau kaip dvidešimt trys metrai. Cirko vienerių metų pelnas sudaro daugiau kaip aštuonis šimtus milijonų dolerių. Gastrolėse įrangą ir rekvizitą perveža septyniasdešimt vilkikų. Pagrindinio šapito kupolas sveria daugiau kaip penkias tonas. Naujų artistų atrankoms kompanija kasmet išleidžia daugiau kaip keturiasdešimt milijonų dolerių. Įdomu, kad kai kurias dramaturgijos bei scenografijos idėjas cirko įkūrėjas Guy Laliberté perėmė iš rusų legendinės V.Polunino grupės „Licedeji“. Šis originalių šiuolaikiškų klounų kolektyvas bemaž metus dalyvavo viename „Cirque du Soleil“ spektaklyje.
Salino miesto (JAV) cirko žiūrovė Jenna Creible cirko tualete susidūrė su vaidinimo metu pabėgusiu tigru. Moteris nuo tokios akistatos nenukentėjo. Veterinaras, apžiūrėjęs tigrą, taip pat nerado jokių gyvūno sužalojimų.
Jenna žurnalistams papasakojo, kad tigras nebuvo didžiausias programoje dalyvavusių gyvūnų, tačiau, taip arti išvydusi, ji vis dėlto šiek tiek išsigando. Kai spaudos atstovai pasiteiravo, kodėl moteris, užtikusi tigrą, nepradėjo rėkti ir nepabėgo, ši paaiškino, jog yra baigusi socialinio darbuotojo kursus ir todėl visada pasirengusi netikėčiausiems įvykiams.
2016 metų birželio trisdešimtosios rytą iš vieno Olandijos kilnojamojo cirko pabėgo penkiolika kupranugarių, du zebrai, nenustatytas lamų skaičius ir nykštukinė kiaulaitė. Amsterdamo policijos teigimu, pabėgimą organizavo žirafa, pramušusi skylę aptvare, kur buvo laikomi gyvūnai. Pabėgėliai po keleto valandų sulaikyti cirko apylinkėse ir grąžinti į palapinę. Kai kuriuos jau buvo gerokai primaitinę vietos gyventojai...
Tų pačių metų rugpjūčio aštuonioliktosios vakare Tiumenėje (Rusija) iš cirko pabėgo dresuotas pelikanas, kurį pavyko sulaikyti prie srities mokslinės D.Mendelejevo vardo bibliotekos. Nieko nepasakysi, intelektualus artistas.
Trikampė klounų kepurė perėjo jiems iš prieštaraujančių tikėjimo dogmoms eretikų. Šventosios inkvizicijos laikais šis galvos apdangalas buvo nuteistųjų kepure ir nepelnytai laikytas gėdos simboliu. Tokią pat kepurę dėdavo ir tingiems bei nepaklusniems vaikams.
Cirko tema tapo vos ne tradicine vokiečių literatūroje – nuo Thomo Manno „Mario ir burtininko“ iki Günterio Grasso „Skardinio būgnelio“ ir Heinricho Böllio „Klouno akimis“. Friedricho Nietzsche knygoje „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ lyno akrobatas tampa viršenybės virš visų įsikūnijimu...
Cirką taip pat labai mėgo rašytojai Aleksandras Kuprinas, Antonas Čechovas, broliai Edmondas ir Jules'is Goncourt'ai, Victoras Hugo, Honoré de Balzacas, Ray'us Bradbury, Arthuras Conan Doyle'is ir daugybė kitų.
Kaip daugelis pasaulio diktatorių, Adolfas Hitleris irgi mėgo cirką.
Verta paminėti, jog cirkas daugiau ar mažiau yra palietęs ir ne vieną pasaulio meno bei politikos garsenybę.
1793 metais pirmasis konstitucinis JAV prezidentas George'as Washingtonas dalyvavo viename cirko vaidinime. Gaila, neišlikę liudijimų, ką jis konkrečiai manieže darė.
Kaip daugelis pasaulio diktatorių, Adolfas Hitleris irgi mėgo cirką. Tiesa, jo visiškai nedomino dresuotų gyvūnų pasirodymai, jeigu tik ten nedalyvaudavo moterys, kurioms galėjo grėsti pavojus. Pavyzdžiui, 1933 metais jis, jau būdamas Vokietijos kancleriu, keliolika kartų lankėsi cirko vaidinimuose ir visada dovanodavo visoms artistėms moterims brangaus šokolado rinkinius bei puokštes gėlių. Jis netgi prisimindavo visų jų vardus ir, atsitikus nelaimei, padėdavo šeimoms. Liudininkai prisimena, jog A. Hitleris jausdavo patologišką malonumą vien nuo tos minties, kad menkai uždirbantys cirko žmonės rizikuoja gyvybėmis, siekdami suteikti jam malonumo.
Monako princesės Stephanie romaną su Portugalijos cirko akrobatu Adansu Lopezu Peresu 2000-ųjų pradžioje aptarinėjo visas pasaulis. Iki tol princesė jau buvo spėjusi ištekėti už savo apsauginio, pagimdyti jam du vaikus. Po to pergyveno audringą romaną su cirko savininku Franco Knie, kuris dėl jos vos nemetė žmonos ir vaikų, tačiau laiku apsigalvojo. Bet cirkas rimtai susuko princesei galvą ir 2003 metais ji ištekėjo už kito Knie trupės artisto – portugalo akrobato Adanso Lopezo Pereso, jaunesnio už ją devyneriais metais. Stephanie, palikusi rūmus ir savo palikuonis, metėsi paskui mylimąjį į gastroles. Ji tiesiogine prasme keliavo su juo ir jo cirku po Europą, šiurpindama šiaip jau prie jos išdaigų pripratusią karališkąją šeimynėlę. Bet jau 2004-aisiais keista šeima sėkmingai išsiskyrė. Meilė akrobatui baigėsi, tačiau cirkas visam laikui liko princesės širdyje. Ji globoja Tarptautinį Monte Karlo cirko festivalį, yra Monte Karlo magijos Didžiojo prizo konkurso prezidentė, Pasaulinės cirko dienos globėja, daug keliauja po pasaulį susipažindama su cirko padėtimi įvairiose šalyse.
Buvęs Didžiosios Britanijos premjeras Johnas Majoras gimė buvusio ilgamečio cirko artisto (muzikanto ir oro akrobato) Abramo Thomas Majoro šeimoje. Legendinės prancūzų dainininkės Edithos Piaf, kurios tikroji pavardė Edith Giovanna Gassion tėvai taip pat buvo cirko artistai. Kurį laiką Edith netgi dirbo Paryžiaus gatvėse kartu su tėvu Louis rodydavo akrobatikos triukus, o devynerių metų Edith dainavo. Visą gyvenimą cirką ypač mėgo Charles'is Spenceris Chaplinas, kurio duktė Viktorija Chaplin-Thierrée, bei jos vaikai tapo žinomais cirko artistais. Garsiojo Rusijos teatro bei kino aktoriaus Sergejaus Jurskio tėvas Jurijus buvo Maskvos Cvetnoj bulvaro cirko meno vadovas.
Garsusis Amerikos kino aktorius Burtas Lancasteris 1932–1939 metais dirbo cirke, o po dvidešimtmečio, 1956 metais, filme „Trapecija“ pats atliko visus savo herojaus triukus. Šeštajame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje aktorius buvo apdovanotas geriausiojo aktoriaus prizu.
Amerikietis aktorius Christopheris Walkenas, būdamas penkiolikos metų, tapo Terello Jacobso cirko artistu – liūtų dresuotoju. Savininkas neturėjo savo vaikų ir ieškojo paauglio, galinčio suvaidinti jo sūnaus vaidmenį. Apsirengę vienodais kostiumais, Walkenas ir Jacobsas rodė įvairius triukus su liūtais. O šou baigdavo pradedantysis jaunasis aktorius su senstelėjusiu liūtu Šeba, kuris buvo toks klusnus, jog, artisto žodžiais, labiau priminė šuniuką nei plėšrūną.
Populiaraus televizijos serialo „Aistros anatomija“ aktorius Patrickas Dempsey, vaidinantis daktarą Dereką Shepherdą, dar ankstyvoje vaikystėje susižavėjo žongliravimu ir magija. Dėl gastrolių po Naująją Angliją jis netgi metė mokslus koledže. Būsimoji kino žvaigždė dalyvavo Nacionaliniame žonglierių konkurse ir laimėjo trečiąją vietą, tiek rimtai susidomėjo cirko menu, kad vienu metu galvojo mokytis klounų mokykloje. Tačiau netikėtai gautas pasiūlymas išmėginti jėgas teatro spektaklyje esmingai apvertė P. Dempsey gyvenimą.
Cirko dramblė Topsi išgarsėjo ir buvo nubausta mirties bausme po trijų dėl jos kaltės įvykusių tragiškų nelaimių. Garsiojo išradėjo Thomo Edisono pasiūlymu bausmei panaudota elektros srovė.
Indijos dramblė Meri taip pat dirbo JAV cirke. Po to, kai naujokas – dresuotojas aštriu kabliu pradūrė jai odą, Meri atkeršydama negailestingai sumindė jį. Kilus panikai, dramblė ištrūko iš cirko ir būdamas afekto būsenos sutraiškė dar keletą žmonių. Po to, kai visuomenė sukilo, grasindama cirko savininkui visiškai boikotuoti vaidinimus, buvo nutarta Meri pakarti ant pakeliamojo krano strėlės. 1916 metų spalio tryliktąją Tenesio valstijos Ervino mieste bausmė įvykdyta.
Septynioliktajame amžiuje gyvenusi dramblė Hansken, kaip bebūtų keista, išgarsėjo legendinio olandų dailininko Rembrandto dėka. Hansken su cirku gastroliavo po Europą, „rodydama“ pokštus su monetomis, skrybėlėmis, „atsakinėdama“ į žiūrovų klausimus. Sužavėtas dramblės talento, Rembrandtas nutapė jos portretą.
Šokinėdamas batutu, jis netikėtai nuskrido į šalį, kur pateko tiesiai į nusižiovavusios laukiančios išėjimo į maniežą begemotės nasrus.
Įspūdingos išvaizdos Afrikos dramblys Džambo pirmiausiai atsidūrė Paryžiaus, vėliau Londono zoologijos soduose, o po to – JAV cirke. Tapęs reklamos žvaigžde bei šou atrakcionu, jis 1885 metais sugebėjo nuversti nuo bėgių traukinį.
Sunkiausias „Air France“ avialinijų kada nors tarp Prancūzijos ir tuometės SSRS skraidintas keleivis buvo trijų šimtų kilogramų vieno metro devyniasdešimties centimetrų ūgio cirko bei kino žvaigždė – lokys Goša. Po filmavimosi su prancūzu Francis Blanche ir italu komiku Rosselli jis grįžo namo į Maskvos cirką.
Cirko neūžauga liliputas Od kurioziškai žuvo vaidinimo metu šiaurės Tailando cirke. Šokinėdamas batutu, jis netikėtai nuskrido į šalį, kur pateko tiesiai į nusižiovavusios laukiančios išėjimo į maniežą begemotės nasrus. Kaip vėliau išaiškino veterinarai, begemotei Hildai buvo išsivystęs stambių daiktų burnoje refleksas, todėl ji ir prarijo artistą...
Vairuotojų ir policijos dėmesį kartą patraukė Lakeland-Florida autostrada didžiuliu greičiu skriejantis automobilis, prie kurio vairo sėdėjo... beždžionė. Transporto priemonę sustabdžius, paaiškėjo, kad automobilio ir šimpanzės savininkas yra cirko artistas Johnas Stoweris. Jis policijai paaiškino, jog moko beždžionę vairuoti ir kol kas leidžiantis jai tik sukioti vairą. Stabdžių bei akceleratoriaus pedalus valdąs pats. Tačiau visi šie teisinimaisi neišgelbėjo artisto nuo nemenkos baudos.
Ir pabaigai – trumpa legendinio klouno, mimo, kurį kita žvaigždė Marcelis Marceau vadino savo mokytoju, novelė, puikiai atskleidžianti cirko meno esmę.
„Cirke žmonės rodo sudėtingiausius triukus.
Jie skraido po kupolu, žongliruoja dešimčia daiktų ir dar stovi ant rankų, ir to, kategoriškai tvirtinu, labai sunku ir sudėtinga išmokti.
Ir sudėtinga ne todėl, kad naktimis nuo nesibaigiančių treniruočių jums skaudės pečius, tins rankos ir kraujuos akys.
Visa tai, aišku, sunku ir vis dėlto, anksčiau ar vėliau užsimiršta. Viena neužsimiršta – kai tu maniežo viduryje, dviejų prožektorių susikirtime, stovi ant rankų, lėtai atitrauki vieną ranką nuo grindų, supranti, kad ant tavo delno guli Žemės rutulys…”
