Daug kas įsivaizduoja, kad anksčiau visi žmonės nesiprausė, dvokė ir neturėjo dantų. Bet išties dar Senovės Egipte buvo suvokta, kad dantis valyti būtina, nes kitaip jie genda.
Yra žinoma, kad dar prieš 7000 metų šiaurės Afrikoje buvo naudojama ir dantų pasta (labiau jau pudra, kuri pasta tapdavo tik susiliejusi su seilėmis), pagaminta iš jaučio kanopų pelenų, miros (miramedžio sakų dervos), degintų kiaušinio lukštų ir trintos pemzos.
Šis produktas nebuvo toks jau primityvus. Kiaušinių lukštus ir džiovintas jaučių kanopas reikėjo sudeginti ir sutrinti. Taip pat reikėjo prisirinkti pemzos, kurios buvo tikrai ne visur, ir ją sutrinti.
Na o miros buvo galima surasti nesunkiai, bet ją taip pat reikėjo apdoroti. Rezultatas – pakankamai efektyvi dantų priežiūros priemonė, kurią galima naudoti su šakelėmis ar pirštais.
Graikai ir vėliau romėnai egiptietišką dantų pastą dar šiek tiek pagerino. Jiems atrodė, kad ji yra nepakankamai abrazyvi, todėl į ją įmaišyta ir trintų kaulų ar austrių kiautų.
Ši dantų pasta, kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, apsaugojo nuo akmenų susidarymo, nors, kaip manoma dabar, galėjo pažeisti emalį.
Žinoma, tai nebuvo vieninteliai dantų pastos variantai. Kai kurie žmonės naudojo pelenų pastą su druska.
Ziryabas, arabų dainininkas, poetas ir šiaip menininkas, gyvenęs 8–9 amžiuje Ispanijoje, taip pat sukūrė skanią dantų pastą, kuri paplito po visą Pirėnų pusiasalį. Deja, iki mūsų dienų šios dantų pastos receptas neišliko.
Tuo metu japonai naminę dantų pastą tobulino porą šimtų metų, tačiau realų komercinį produktą pirmasis 1769 metais sukūrė išradėjas Hiraga Gennai. Jo sukurta pasta buvo giriama kaip itin veiksminga.
Tačiau reikia pripažinti, kad dantų pasta plačiai naudojama tik nuo 19 amžiaus. Anksčiau jos naudotos retai, tik prieš ypatingas progas.
Jas dažniau naudojo kilmingi ir išsilavinę žmonės – kiti apie jas nežinojo arba tiesiog neturėjo laiko gaminti tokius higienos produktus.