Tikriausiai kiekvienas per istorijos pamokas mokykloje girdėjo apie Gediminaičių bei Jogailaičių dinastijas ir, veikiausiai, sugebėtų išvardinti bent aštuonis šios giminės atstovus. Vis dėlto neįprastą titulą nešiojęs Jonas iš Lietuvos kunigaikščių yra beveik pamirštas – anot istoriko Stepheno Christopherio Rowello, jį šiandien galima vadinti šmėkla.
Portalas 15min kviečia susipažinti su neįprasta Žygimanto Senojo pavainikio gyvenimo istorija.
Vienintelis nesantuokinis sūnus, bet ne vienintelis vaikas
Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių, Žygimanto Senojo ir jo meilužės Kotrynos Ochstatės Telničankos, arba Telničietės, sūnus, gimė 1499 metais. Jis buvo vienintelis nesantuokinis valdovo sūnus, tačiau ne vienintelis nesantuokinis vaikas – Jonas turėjo dar dvi seseris.
„Jono motina, kaip ir sūnus, yra „šmėkla“, apie kurią daugelyje knygelių prifantazuota, ypač XIX amžiuje. Nors XVI a. irgi“, – sakė S.C.Rowellas.
Moravų kilmės Kotryna Telničietė tikriausiai turėjo miestietiško kraujo. Yra žinoma, kad jos sesuo buvo Olomouco pirklio žmona. Pati Kotryna buvo ištekinta už patikimo Žygimanto Senojo tarno, Lenkijos Karalystės paiždininkio Andriaus Koščeleckio.
Kotrynos santykiai su Žygimantu Senuoju visą gyvenimą buvo geri. Valdovas ją išlaikė net ir tada, kai šią jam teko atmesti kaip netinkamą kandidatę į karalienes. Moteriai išlaikymas buvo suteiktas iki gyvenimo galo, kad galėtų gyventi pakankamai gerai ir turtingai. Vis dėlto ji turėjo laikytis atokiau nuo rūmų.
Anot istoriko, Kotryna Telničietė nebuvo gėdinga figūra – tokių situacijų Europoje anuomet buvo apstu.
Kartu su motina Krokuvoje, dvaro aplinkoje, augo ir jos sūnus Jonas. „Jis, man regis, buvo mokomas. Nėra daug duomenų, bet vis tiek, kol 1520 metais gimė Žygimantas Augustas, jis buvo vienintelis Žygimanto vyriškas palikuonis“, – teigė istorikas.
Jonas iš Lietuvos kunigaikščių mokėsi Krokuvoje, Budapešte, Glugove, o 1512–1516 – Bolonijoje. Vyskupu Žygimantas Senasis sūnų nominavo 1519 metais, popiežius patvirtino 1522 metais, tačiau šventimus Jonas priėmė tik 1531-aisiais.
Tam, kad Jonas galėtų pradėti karjerą bažnyčioje, jam reikėjo tapti teisėtu dviejų kilmingų tėvų vaiku. Tuo pasirūpino Žygimantas Senasis ir 1510 metais popiežius Julius II Joną pripažino dviejų kilmingųjų sūnumi. „Tai buvo svarbu dėl to, kad XVI amžiaus pradžioje Lenkijos bažnyčioje pradėta riboti priėjimą prie bažnyčios pareigų. Aišku, visada būdavo nemažai išimčių, bet buvo nustatyta, kad Lenkijos kanauninku arba vyskupu turėtų būti dviejų kilmingų tėvų vaikas. Miestiečiai tam tiko“, – paaiškino S.C.Rowellas.
Vienu iš svarbiausių vyskupo Jono darbų tapo Vilniaus katedros rekonstrukcijos pradžia po ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ją nusiaubusio milžiniško gaisro. Į Poznanę vyskupauti Jonas perkeltas buvo 1536-aisiais metais, kur ir mirė.
Su artimaisiais ir pamotėmis sutarė gerai
Nepaisant to, kad XIX amžiaus istoriografijoje galima aptikti įvairių istorijų ir intrigų, supusių vyskupą Joną viso jo gyvenimo metu, aprašymus, istorikas patikino, kad dažnu atveju tai būdavo pramanai.
Su motina Jonas bendravo ir šiltus ryšius palaikė visą gyvenimą, o po jos mirties moters kūną į Krokuvą, kur ji buvo palaidota, lydėjo Jono išlaikomas kanauninkas, pažįstamas, tikėtina, kad ir draugas, Erazmas Eustachas.
Panašu, kad Jonas gerai sutarė ne tik su savo motina, bet ir su pamotėmis – tiek Barbora Zapolija, tiek ir Bona Sforza, nors literatūroje būta įvairių gandų.
Nėra jokių įrodymų, kad tarp Jono ir Bonos Sforzos būtų prasti santykiai, nors senoje istoriografijoje tokių gandų apstu.
Pirmą kartą Žygimantas Senasis vedė sulaukęs 45-erių metų. Jo pirmoji žmona Barbora Zapolija už Joną buvo vyresnė vos ketveriais metais. Pasak istoriko, nėra jokių įrodymų, kad santykiai tarp beveik bendraamžių Jono ir Barboros būtų buvę prasti – jis dalyvavo ir jos atvykimo į Krokuvą iškilmėse, ir tėvo vestuvėse.
Taip pat nėra jokių įrodymų, kad tarp Jono ir Bonos Sforzos būtų prasti santykiai, nors senoje istoriografijoje tokių gandų apstu.
„Aš bandžiau surasti šaltinį, kol kas nerandu, bet lenkų istoriografijoje yra tiktai vienas Jano Kurczewskio, kuris parašė Vilniaus katedros istoriją, teiginys, kad kai vyskupas Jonas pradėjo atstatinėti Vilniaus katedrą, atseit Bona jam galėjo pasakyti – Kurczewskis taip ir rašo, miala powiedziec – kad jis sau stato namą, kuriame negyvens. Tai kai kurių interpretuojama kaip įrodymas, kad jinai – bloga pamotė, kad ji jam grasino“, – sakė S.C.Rowellas.
Vis dėlto nei Bona, nei Jonas tikrai negalėjo žinoti, kad Jonas nepamatys pabaigtos katedros, nors ir normalu, kad katedrų statybos užtrukdavo ne vieną dešimtmetį.
Taip pat istorikas teigė, kad teiginys, jog tai Bona norėjo prikalbinti Žygimantą, kad Jonas būtų iškeldintas iš Vilniaus, yra laužtas iš piršto. „Atsiprašau, kam? Poznanė buvo geresnė vieta negu Vilnius. Vilnius yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, tai yra pirmoji vyskupystė, bet vis tiek pinigų ir bažnyčios karjeros atžvilgiu tai yra užkampis“, – sakė jis.
Su tėvu Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių palaikė gerus santykius visą gyvenimą. Tai įrodo ir Jono dalyvavimas politikoje, ir Žygimanto Senojo rūpinimasis buvusia meiluže ir visais su ja užgyventais vaikais. „Tėvas jį rėmė, bet kultūringai ir teisingai laikėsi. Žygimantas Senasis ir toliau išlaikė savo buvusią meilužę bei nesantuokinius vaikus“, – pasakojo S.C.Rowellas.
Valdovas pasirūpino, kad šiems užtektų pinigų visą gyvenimą. Tiesa, kai vienos nesantuokinės dukros dukterys, taigi valdovo anūkės, pasiskundė, kad iš motinos testamento negavo to, kas joms priklauso ar ko joms reikėjo, Žygimantas atsakė, kad tai – ne jo reikalas, dėl to reikia kalbėtis su Jonu ir jo seserimi Beata Koščelecka, motinos testamento vykdytojais. Kotrynos ir Žygimanto dukra Regina netgi buvo palaidota vienoje Vavelio bažnyčioje, nors nėra žinoma, kurioje. Savo vaikais ir meiluže valdovas rūpinosi, bet per atstumą.
Iš turimos istorinės medžiagos galima spręsti, kad Jono Iš Lietuvos kunigaikščių santykiai su netikru, daug jaunesniu broliu Žygimantu Augustu taip pat buvo geri.
Broliškus santykius taip pat parodo ir faktas, kad po Jono mirties 1556-aisiais Žygimantas italų meistrui sumokėjo už brolio antkapį.
„Ar tai dėl to, kad jis buvo Vilniaus vyskupas ir Vilniaus politinis veikėjas, vis tiek jis paskatino tėvą pakelti Žygimantą Augustą didžiuoju kunigaikščiu“, – teigė istorikas.
Žygimantas Augustas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas 1529-aisiais metais, o Lenkijos karaliumi – 1530 metais, Žygimantui Senajam dar esant gyvam ir valdant abi valstybes. Pačiam Žygimantui Augustui tuo metu buvo tik aštuoneri. Toks principas vadintas vivente rege, kuomet būsimasis valdovas nusprendžiamas dar nemirus prieš jį valdančiam asmeniui.
Tiesa, tuo metu Jonas nebuvo Vilniaus vyskupas ordinaras – neturėjo atitinkamų pašventinimų. Tada jis buvo vyskupas sufraganas, tai yra padedantysis vyskupas. Tačiau jis rėmė Žygimantą Augustą kaip didįjį kunigaikštį.
Broliškus santykius taip pat parodo ir faktas, kad po Jono mirties 1556-aisiais Žygimantas italų meistrui sumokėjo už brolio antkapį. „Mokėjo nemažais pinigais, tikrai madingam skulptoriui, kurio darbų visi norėjo. Nėra jokių įrodymų, kad brolių santykiai būtų blogi“, – pasakojo S.C.Rowellas.
Jonui buvo numatyta karjera už Vilniaus ribų
XVI amžiuje vyskupo pozicija buvo svarbi ir politiškai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyskupai priklausė Ponų Tarybai. Kadangi Vilniaus vyskupija buvo prestižiškiausia Kunigaikštystėje, Vilniaus vyskupas tarybos hierarchijoje užėmė atitinkamą padėtį. Būdamas Vilniaus vyskupu Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių buvo viena svarbiausių figūrų kunigaikštystėje.
„Jis buvo pirmasis Vilniaus politinis pareigūnas. Čia buvo kaip ir visur Europoje – pirma eina dvasiniai ponai, paskui eina pasaulietiniai ponai. Ponų Taryboje jis buvo pirmas, svarbiausias. Vilniaus vaivada gal būtų svarbiau ar kancleris, bet prestižiškai būti Vilniaus vyskupu buvo labai svarbu“, – sakė S.C.Rowellas.
Kai Ponų taryba nutarė įkalbinti Žygimantą Senąjį Lietuvos Didžiuoju kunigaikščiu vainikuoti Žygimantą Augustą, į Krokuvą, pas valdovą, kartu su kaštelionu Jurgiu Radvila buvo pasiųstas vyskupas Jonas. Jonas turėjo ne tik politinę reikšmę ir tėvo užnugarį, bet ir palaikymą.
Vis dėlto nei Žygimantas Senasis, nei Jonas neplanavo, kad šis amžinai pasiliks Vilniuje. Jonui buvo numatyta karjera Lenkijos bažnyčioje, tačiau jis turėjo aibę konkurentų. Valdovas turėjo skolų ir kitiems savo ištikimiems tarnams, kurie taip pat laukė eilėje tapti Krokuvos ar Vroclavo vyskupais.
Pasak istoriko, vyskupo Jono taip pat laukė tokia ateitis – jis vis prašė Plocko vyskupijos, nors jos negavo. Iš tikrųjų Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių siekė Krokuvos vyskupo titulo, tačiau 1535 metais gavo Poznanę.
„Bet esmė, jis buvo savo keturiasdešimtuose metuose, kai mirė. Jis buvo nepabaigtas planas“, – teigė S.C.Rowellas.
Istorikas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Žygimantas Senasis prašė Jono atidėti savo šventinimus į kunigus. Jonas šventimus priėmė tik būdamas 31 metų, taigi Žygimantui Augustui jau pasiekus paauglystės amžių – anuomet medicinai nesant pažangiai, vaikų mirštamumas buvo itin didelis.
„Buvo žinoma, kad daugiau vaikų valdovas nebeturės dėl to, kad Bonai atsitiko nelaimė jojant, ji persileido ir daugiau atžalų susilaukti nebegalėjo“, – sakė S.C.Rowellas.
Ar buvo tikintis – nežinia, nors tikriausiai
Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių vyskupavo dar prieš žymųjį Tridento susirinkimą, kuriame buvo peržiūrėtos katalikų Bažnyčios gyvenimo taisyklės – tiek dvasininkų, tiek ir pasauliečių. Tuo laikotarpiu dar pasitaikydavo kuriozų, kad dvasininkai išlaikytų sugyventinę. Pasiteiravus, ar vyskupas Jonas galėjo turėti meilužę, istorikas teigė, kad šaltiniuose nerandama jokių užuominų apie paleistuvystę.
„Aišku, devynioliktame amžiuje istorikai prigalvojo visokių nesąmonių apie jį, bet apie paleistuvystę... Na, buvo rašoma, kad jam tapus vyskupu atseit Vilniuje vyskupijos priežiūrai buvo paskirti kiti du vyskupai dėl to, kad jo mamytė įsikišo į bažnyčios reikalus. Bet iš tikrųjų tie vyskupai ir prižiūrėtojai buvo paskirti dėl to, kad Jonas dar buvo per jaunas ir dėl to, kad neturėjo kunigo šventimų, o ne dėl to, kad jo mamytė buvo tokia“, – sakė S.C.Rowellas.
Nors vyskupas Jonas po savo mirties ir nepaliko jokių raštų, apie jo tikėjimą galima spręsti iš jo rūpesčio, sąžiningumo ir pamaldumo.
Iš kapitulos aktų galima suprasti, iš kur radosi tokia idėja. „1525 metais buvo ginčas tarp dviejų kanauninkų. Viena pusė, tai yra mama, prašė, kad būtų suorganizuotas susitikimas su vyskupu. Paskui kapitulos aktuose buvo skundas, kad tai buvo gėdinga dėl to, jog pasaulietis, tuo labiau moteriškė, neturėtų žinoti kapitulos paslapčių. Dėl to buvo sugalvota, kad tai yra jos įsikišimas, bet tai – vienintelis toks atvejus“, – paaiškino istorikas.
Pasiteiravus, ar vyskupas Jonas buvo religingas, S.C.Rowellas sakė, kad to žinoti neįmanoma, tačiau iš darbų bažnyčiai atrodo, kad būtent taip ir buvo.
„Jis apsirūpindavo iš savo, kaip vyskupo, tai ne asmeninių pajamų, rėmė porą papildomų kanauninkų, taip pat katedroje papildomai įsteigė dvi prelatūras – kantoriaus, kuris prižiūrėjo liturginę muziką, ir scholastikos, kuris prižiūrėjo mokymą. Jis įsteigė Joniškio bažnyčią Medininkų vyskupijoje, o savo vyskupijoje atskyrė teritoriją nuo Varnionių parapijos ir įsteigė Gervėčių parapiją“, – pasakojo istorikas.
Vykdamas iš Vilniaus į Poznanę Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių pakeliui sustojo karmelitų vienuolyne, kur, anot legendos 1399 metais žydai desekravo komuniją ir po to įvyko stebuklas. „Tą vienuolyną rėmė Jogaila, tai yra ir šeimos pamaldumo išraiška, ir asmeninis jo pamaldumas“, – sakė S.C.Rowellas.
Jonas Iš Lietuvos kunigaikščių Vilniaus katedroje 1518 metais atnaujino Vytauto memorialines mišias. „Alberto Radvilos vyskupavimo laikais buvo skundas, kad kanauninkai nebegaudavo pinigų ir nebeaukodavo mišių kas ketvirtį metų už Vytauto ir jo žmonų sielas. 1522 metais atrodo, kad Jonas savarankiškai pažadėjo atnaujinti mokėjimą“, – pasakojo istorikas.
Nors vyskupas Jonas po savo mirties ir nepaliko jokių raštų, apie jo tikėjimą galima spręsti iš jo rūpesčio, sąžiningumo ir pamaldumo.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje – išskirtinis atvejis, Europoje – toli gražu
Vyskupas Jonas turėjo neįprastą titulą – „Iš Lietuvos kunigaikščių“. Tiesa, jis buvo vienintelis tokį gavęs per visą Lietuvos istoriją. S.C.Rowellas teigė, kad jo titulas, ex ducibus Lithuaniae, aiškiai rodė, jog jis yra nesantuokinis vaikas.
„Jeigu jo tėvai būtų susituokę, tada jo titulas būtų Lietuvos kunigaikštis, nes kitokio titulo tėvas jam tiesiog negalėjo duoti“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, joks kitas Lietuvos kunigaikštis savo nesantuokiniam vaikui tokio titulo nesuteikė – vyskupo Jono atvejis šiuo atžvilgiu yra išskirtinis.
Vis dėlto Jonas to meto Europoje nebuvo unikalus. XV–XVI amžių sandūroje buvo normalu valdovams savo nesantuokiniams vaikams rasti šiltas vietas bažnytinėse struktūrose. Karalienės ir kunigaikštienės Bonos tėvo netikras dėdė buvo Genujos arkivyskupas, Škotijos karaliaus Jokūbo IV sūnus Aleksandras tapo Šv. Andriejaus, pagrindinės tuometinės Škotijos arkivyskupijos, sufraganu.
Štai tuometinis Anglijos karalius, žymusis Henrikas VIII, taip pat turėjo nesantuokinį sūnų, augusį su motina.
„Tas Henriko VIII sūnus, irgi Henrikas, pavarde FitzRoy (Ficrojus), buvo paskirtas karaliaus vietininku Airijoje, kai jam suėjo 16 metų. Deja, jis netrukus mirė, tad irgi buvo nepavykęs projektas, kaip ir Jonas buvo ne iki galo pavykęs projektas“, – papasakojo S.C.Rowellas.
Jonas kovojo su Reformacija
Jonas vyskupu tapo praėjus vos porai metų nuo žymiųjų Martyno Liuterio tezių pakabinimo ant Vitenbergo katedros. Senajame Žemyne tuo metu vis intensyviau plito Reformacijos idėjos, o Jonas iš Lietuvos kunigaikščių lyg tyčia užėmė atsakingas pareigas katalikų Bažnyčioje. Pasiteiravus, koks buvo vyskupo santykis su naujuoju Martyno Liuterio mokymu ir mintimis, S.C.Rowellas patikino, kad vyskupas kovojo su reformacija ir netgi buvo gavęs Žygimanto Senojo leidimą Vilniaus arkivyskupijoje spausti liuteronus.
Vienas iš pagrindinių Martyno Liuterio maištą išprovokavusių veiksnių buvo indulgencijos. 1517-uosius metus popiežius Leonas X paskelbė jubiliejiniais.
Jau pradėjus atstatinėti Vilniaus katedrą 1534-aisiais, Žygimantas Senasis suorganizavo, kad Vilniaus vyskupija gautų jubiliejaus indulgenciją. Indulgencija vadintas nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiai teikdavo per jubiliejinius metus, tai yra kas ketvirtį amžiaus, arba įvairiomis progomis – į valdžią atėjus naujam valdovui ir panašiai.
„Vilniaus ir Plocko vyskupystėms buvo išduoti tokie raštai, kad paskatintų žmones apsilankyti Vilniaus ir Plocko katedrose, prisidėti aukomis prie atstatymo darbų. Tą indulgenciją buvo galima gauti ne tik pačiam Vilniuje, bet ir kitose vyskupijos bažnyčiose“, – pasakojo S.C.Rowellas.
Tokiu būdu žmonės skatinti lankytis bažnyčiose Jono vadovaujamoje vyskupijoje.
Reformacijos idėjos iš pradžių Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę pasiekė per vokiečių pirklius, atvykstančius į miestus, taigi ir Vilnių. Tokiu būdu Jonas iš Lietuvos kunigaikščių tapo vienu iš pirmųjų dvasininkų Lietuvoje, su Reformacija susidūrusių tiesiogiai. Deja, šiandien nėra tiksliai žinoma, kaip konkrečiai atrodė tas susidūrimas.
„Dėl to, kad konsistorijos teismo knygų jau seniai nėra, mes neturime jokių bylų iš teismo knygų. O Gniezno apeliacijos teismo knygose irgi nieko nėra, bet protestantas juk ir neapeliuotų į Gniezną, nes Gniezno arkivyskupija jam buvo ne ta instancija“, – kodėl taip mažai ką galima pasakyti, atskleidė istorikas.
Nors Jonas iš Lietuvos kunigaikščių buvo Martyno Liuterio amžininkas, o abu vyrai buvo teologijos daktarai, pasak S.C.Rowello akis į akį jiedu nesimatė.
„Kiek žinoma, Jonas niekada nebuvo vokiečių žemėse. Jie egzistavo tokiu pat metu, bet nėra jokių įrodymų, kad tarp jų kada nors būtų koks nors susitikimas“, – sakė jis.
Mirė per anksti
Jonas iš Lietuvos kunigaikščių mirė 1538 metų vasario mėnesį, būdamas Poznanės vyskupu. Jo mirties priežastis buvo lėtinė liga.
„Jis mirė nuo lėtinės ligos, vadinamojo kvartano karščio – tai yra besikartojantis karščiavimas, trunkantis keturias dienas ir vis atsinaujinantis. Nepamenu, kas yra pasakęs, kad ta liga yra susijusi su miškingomis ir ežeringomis vietovėmis. Bet jei tai būti tiesa, visi vilniečiai turėtų mirti nuo tokios ligos“, – teigė S.C.Rowellas.
Nors vyskupas Jonas mirė Poznanėje, jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje. „Bet jis yra šmėkla. Viskas, ką jis padarė iš gerų norų, kad primintų apie save, savo šeimą, Jogailaičius ir Gediminaičius, nuėjo šuniui ant uodegos. Jis pastatė sau koplyčią. Jis sau pastatė ir katedrą, bet toje katedroje turėjo būti jo memorialinė koplyčia, kuri buvo žinoma kaip Januszowska. Ir ten buvo jo kapas, ir brolio pastatytas brangus antkapis. Bet viską sugadino rusai ir pagaliau Gucevičius“, – apie koplyčios likimą papasakojo istorikas.
Vadinamojo Tvano metu Vilniaus katedra, taigi ir vyskupo Jono koplyčia, buvo nusiaubta. „Sakoma, kad iš ten buvo išvežta tona marmuro, nors jo ten nebuvo“, – sakė S.C.Rowellas.
Šiandien yra žinomas tik vienas vyskupo Jono portretas, tačiau jis buvo sukurtas vėliau, jau XVII šimtmetyje. „Yra portretas, bet jis yra fantazija“, – teigė istorikas.
-
Kas buvo prieš 330 metų nukirsdintas pirmasis LDK ateistas?
-
VU profesorės interviu: kaip reformacija vedė modernios ir europietiškos Lietuvos link
-
Pirmajam Lietuvos Statutui – 490: kaip jis atsirado, kam jo reikėjo ir ką jis reiškia šiandien?
-
Pristatomi pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti Zigmanto Sierakausko žmonos atsiminimai
