Masažas ir trynimai
1782 metais penkių metų amžiaus berniukas Rowlandas Oliveris žaidė prie Delavero upės, kai netyčia įkrito į vandenį. Birželio 1 dieną vanduo nebuvo šaltas, tačiau energinga upė per 10 minučių panardino berniuką po vandeniu. Netoliese dirbęs vyras ištraukė berniuką ir parnešė jį namo, manydamas, kad šeimai neša ir blogą žinią.
Šeima negalėjo patikėti, kad Rowlandas mirė – gal jis tik atrodo negyvas? Jie greitai jį išrengė ir ėmė jį plekšnoti rankomis bei trinti alkoholiu suvilgyta vilna. Idėja buvo paprasta – berniuką reikia pažadinti. Atskubėjęs gydytojas nepasiūlė jokio kito gaivinimo metodo, bet bandymo vardan panardino berniuko pėdas į karštą vandenį ir į gerklę jam įpylė vaistų. Po 20 minučių Rowlandas ėmė atsigauti. Gydytojas, kaip buvo priimta, nuleido šiek tiek kraujo ir berniukas vėl buvo žaismingas.
Netrukus pasklidus garsui apie Rowlando išplėšimą iš mirties nagų Filadelfijoje prie upių atsirado skendusiųjų gelbėjimo rinkiniai. Širdies masažas ir dirbtinis kvėpavimas dar nebuvo išrasti, todėl buvo bandomi įvairūs gaivinimo metodai. Tiesa, jau XIX amžiuje (ir beveik neabejotinai anksčiau) buvo bandoma tiesiogine to žodžio prasme įpūsti žmogui gyvybės.
Tuo metu buvo manoma, kad svarbiausia priversti kūną vėl dirbti, o tam reikia išgydyti mirties simptomus. Visų pirma, šaltį – kūną reikia sušildyti. Antra, reikia pūsti orą į plaučius, kad krūtinė vėl imtų kilnotis. Svarbiausia – skendusiojo kūną reikia trinti ir masažuoti. To buvo išmokta iš Rowlando tėvų.
Dūmai į užpakalį
Mirties simptomus, kaip tuomet manyta, būtina šalinti ir išoriškai, ir viduje. Plaučius reikia pripūsti oru, į skrandį reikia įpilti romo ar kito žadinančio gėrimo, į užpakalį reikia pripūsti tabako dūmų. Kodėl dūmų į užpakalį? Manyta, kad tai suteiks žmogui jėgų pasipriešinti mirčiai. Tai tarsi pažadins iš realybės slystantį skendusį ar kur nukritusį žmogų.
Metodas buvo labai paprastas. Pacientas buvo bent iš dalies nurengiamas, į išangę jam buvo įstatomas vamzdelis, į kurį gelbėtojas pūsdavo cigaretės dūmus. Iš esmės, tiko bet kokie tabako dūmai.
Kai kurios dūmų klizmos žarnelės buvo specialios – jos turėjo vožtuvus, kurios gelbėtojui neleisdavo netyčia patraukti užpakalio oro į plaučius. Kitos buvo kur kas paprastesnės. Nėra žinoma, kaip dažnai šis metodas buvo naudojamas, bet greičiausiai jis buvo labai retas.
Ugniagesiai operacinėse
Kažkas panašaus į širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą XX amžiaus pradžioje jau tikrai egzistavo, nors metodai dar nebuvo gerai apibrėžti ir standartizuoti. Bet kartais prireikdavo ir netikėtų profesionalų pagalbos.
JAV chirurgas Claude Beckas vėliau dalinosi prisiminimais, kaip 1910 metais operacinėje pacientui sustojus širdžiai tekdavo kviesti ugniagesius-gelbėtojus, kurie buvo vieninteliai apmokyti naudotis pulmotoru – specialiu dirbtinės plaučių ventiliacijos prietaisu. C.Beckui tai nepatiko, todėl vėliau jis išvystė vidinius gaivinimo metodus.
Ir tikrai vidinius – tiesioginę širdies elektrostimuliaciją ir širdies masažą. CBeckas įsivaizdavo, kad ateityje apmokyti žmonės visur nešiosis skalpelius ir bus pasiruošę net ir gatvėje atverti širdį ir ją masažuoti. Antroje amžiaus pusėje tapo aišku, kad toks sprendimas yra praktiškas tik operacinėje.
Standartizuoti gaivinimo metodai pasirodė tik gerokai vėliau. Manoma, kad širdies masažo ir dirbtinio kvėpavimo instrukcijos pirmą kartą pasirodė tik 1962 metais.
Ir dabar ne visada sutariama dėl paspaudimų ir papūtimų skaičiaus – juos turėsite susirasti patys. Tačiau šiais laikais tai – labai svarbus gyvenimo įgūdis, kuris yra mokomas mokyklose, būsimų vairuotojų kursuose, kai kuriuose universitetuose. Vieši defibriliatoriai taip pat plinta pakankamai sparčiai. Tik įdomu, ar dabartiniai mūsų metodai po 100-200 metų atrodys tokie keisti, kokios keistos mums atrodo dūmų klizmos.
