Apie tai, kaip bėgant metams keitėsi 1941 m. birželio sukilimo istorinė atmintis ir koks galėtų būti tas subalansuotas požiūris į sukilimą, portalas 15min kalbėjosi su Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generaliniu direktoriumi, dr. Arūnu Bubniu ir Vytauto Didžiojo universiteto ir Kauno miesto muziejaus istoriku dr. Simonu Jazavita.
Sovietmečiu sukilėliai laikyti „buržuaziniais nacionalistais“
Pasak Arūno Bubnio, sovietmečiu 1941 m. birželio sukilimo tema istorikų atskirai tyrinėjama nebuvo. Šis įvykis atsispindėjo tik platesniame Antrojo pasaulinio karo ir pokario įvykių kontekste.
Istorikas pasakojo, kad sovietmečiu į istoriją pirmiausia buvo žvelgiama per klasių kovos prizmę. Egzistavo metodologinis marksistinis istoriografijos principas, kad istorijoje visada vyksta klasių kova. Taip žvelgiama buvo ir į sukilimą.
„Tarybiniai istorikai rašė, kad Lietuvoje po 1940 m. nuverstos išnaudotojų klasės siekė pašalinti tarybų valdžią ir atkurti, kaip jie rašydavo, buržuazinę Lietuvą. Jų teigimu, 1941 m. sukilėliai buvo būtent išnaudotųjų klasių atstovai – buržuazinės Lietuvos kariuomenės karininkai, pasiturintys valstiečiai, valdininkai ir kiti priešiški elementai. Visi jie, pasinaudodami tuo, kad Vokietija klastingai užpuolė Tarybų Sąjungą, siekė atkurti buržuazinę santvarką“, – pasakojo A.Bubnys.
Vis dėlto, pasak A. Bubnio, sovietmečio istorikai apskritai sukilimo temai daug dėmesio neskyrė.
Daugiau jie kalbėjo apie pokario rezistenciją, partizaninį karą, kadangi tai buvo daug ilgesnis laikotarpis. O 1941 m. sukilimas, sovietiniu požiūriu, buvo trumpalaikis įvykis, kurį užgožė nacistinė okupacija.
S.Jazavita irgi pastebėjo, kad ilgą laiką sovietinėje Lietuvoje vengta ne tik tyrinėti sukilimą, bet ir pripažinti, kad toks įvykis buvo. Pagal sovietinį požiūrį, Lietuva į Sovietų Sąjungą įstojo savarankiškai ir dauguma lietuvių tuo džiaugėsi.
O kuomet apie tai pradėta kalbėti, pasak S.Jazavitos, istorikai stengėsi akcentuoti, kad sukilime dalyvavo tik labai nežymi lietuvių tautos dalis, „vokiškai lietuviški nacionalistai“, idėjiškai palaikę Hitlerį ir Trečiąjį reichą. Pabrėžti sukilimo organizatorių ryšiai su įvairiomis nacistinės Vokietijos struktūromis.
Tai siejosi su platesniu sovietmečio istorikų požiūriu į nepriklausomą tarpukario Lietuvą – esą ši nepriklausomybė buvo „buržuazinė“, „negera“. Esą prieštarauti tarybinei santvarkai galėjo tik „buržuaziniai nacionalistai“.
„Toks buvo dominuojantis naratyvas sovietmečiu. Aišku, išeivijoje arba pogrindy vyravo kitokie vertinimai“, – pabrėžė S.Jazavita.
Išeiviai prisiminė romantiškai
Tiek tarp prieš sovietinę valdžią kovojusių Lietuvos partizanų, tiek tarp išeivijos lietuvių požiūris į sukilimą buvo labai teigiamas. Sukilimas buvo laikomas kova už Lietuvos nepriklausomybę, siekiant turėti savo vyriausybę, atkurti savo valstybę.
Tai atsispindėjo įvairiuose buvusių sukilimo dalyvių darbuose, kuriuos išeivijoje jie galėjo spausdinti laisvai.
Ypač aktyviai, pasak A.Bubnio, sukilimas buvo prisimenamas tarp tų lietuvių išeivių, kurie 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o pasibaigus karui emigravo į JAV, Kanadą ir kitas šalis.
Kaip konkrečius pavyzdžius istorikas minėjo laikinosios Vyriausybės ministrą pirmininką Juozą Ambrazevičių-Brazaitį ir jo knygą „Vienui vieni“, laikinosios Vyriausybės narius Adolfą Damušį, Joną Matulionį, taip pat buvusį Lietuvių aktyvistų fronto vadą Kazį Škirpą.
„Tai buvo raštingi, inteligentiški žmonės, dėstę aukštosiose mokyklose, baigę universitetus. Jie visi aktyviai reiškėsi išeivijos lietuvių visuomeninėje veikloje, rašė atsiminimus ir knygas. Susikūrė tokia lietuvių išeivių istoriografija, jie aktyviai reiškėsi prisimindami sukilimą ir laikinosios Vyriausybės veiklą“ , – sakė A.Bubnys.
Pasak istoriko, apie sukilimą rašyta netgi daugiau negu apie pokario rezistenciją.
„Kadangi tarp išeivijos lietuvių, ypač Stalino laikais, informacijos, kas vyksta Lietuvoje, apie partizaninę kovą, trūko, nebuvo ir ką išsamiai nagrinėti. O štai apie sukilimą jie daug turėjo ką pasakyti“, – sakė A.Bubnys.
Tiesa, istorikas pabrėžė, kad dažnai sukilimo dalyvių požiūris buvo labai romantizuotas, idealistiškas.
„Dažniausiai iškeliami buvo tik pozityvūs sukilimo ir laikinosios Vyriausybės veiklos dalykai, kai kas nutylima.
Dažniausiai iškeliami buvo tik pozityvūs sukilimo ir laikinosios Vyriausybės veiklos dalykai, kai kas nutylima.
Ypač dažnai nutylima buvo tai, kas susiję su politika žydų atžvilgiu, kai kuriais Lietuvių aktyvistų fronto atsišaukimais ir panašiai“, – sakė A.Bubnys.
Nuo romantinio požiūrio iki diskusijų
Sovietinėje Lietuvoje apie sukilimą, jo tikslus atvirai pradėta rašyti Sąjūdžio laikotarpiu, apie 1989 m.
„Buvo toks Sąjūdžio periodinis laikraštis „Atgimimas“. Jame jau 1989 m. buvo nemažai straipsnių apie 1941 m. birželio sukilimą, ir aš pats rašiau. Ta tema nebuvo tiek akcentuota, kaip, sakykim, sovietinės represijos, trėmimai, politinių kalinių kalinimas Sibiro lageriuose, bet jau buvo iškelta į viešumą“, – pasakojo A.Bubnys.
Vis dėlto dar keletą metų, pasak istoriko, Lietuvoje rimtų istorinių tyrimų, susijusių su sukilimu, stigo. Vyravo romantizuotas požiūris į sukilimą, perimtas iš išeivijos.
Maždaug tuo pat metu pačioje išeivijoje sukilimas pradėtas vertinti nevienareikšmiškai. Vienas pirmųjų kritiškiau žiūrėjusių istorikų buvo Saulius Sužiedėlis, 1991 m., per sukilimo 50-ąsias metines išeivijos leidinyje „Akiračiai“ paskelbęs daug dėmesio susilaukusį straipsnį.
„Ten buvo daug kritiškų teiginių. Išeivijos spaudoje prasidėjo didelė polemika, keli didžiausi leidiniai stipriai vienas su kitu nesutarė, prasidėjo dideli mūšiai, nors jie Lietuvoje iš pradžių gal ir nebuvo juntami plačiajai visuomenei“, – sakė S.Jazavita.
Maždaug 1993-1994 m., atsivėrus KGB archyvams, kuriuose buvo sukaupta tūkstančiai bylų asmenų, nuteistų už įvairią veiklą nacių okupacijos metais, ir Lietuvoje prasidėjo moksliniai sukilimo tyrimai, atsirado kritiškesnis sukilimo vertinimas.
Lietuvoje, A.Bubnio teigimu, vienas pirmųjų moksliškai tyrusių sukilimą buvo dr. Valentinas Brandišauskas. Jis 1995 m. apgynė daktaro disertaciją apie sukilimą, jos pagrindu išleido monografiją, dar po kelių metų išleido dokumentų rinkinį. Būtent V.Brandišauskas pirmasis ėmė kalbėti ir apie antisemitizmą sukilėlių gretose.
„Jis daug nagrinėjo antisemitizmo apraiškas ir LAF veikloje, ir atsikuriančioje lietuviškoje administracijoje, ir laikinosios Vyriausybės veikloje“, – sakė A.Bubnys.
Pasak A.Bubnio, V.Brandišauskas taip pat kritiškai vertino ankstesnius teiginius apie sukilimo dalyvių skaičių.
„Išeivijos autoriai, kad ir tas pats Kazys Škirpa, rašydami apie sukilimą teigė, kad jame dalyvavo 100 tūkstančių žmonių – daugiau negu 1918-1921 m. Nepriklausomybės kovose – kad žuvo 4 tūkstančiai žmonių ir panašiai. V.Brandišauskas gana kritiškai vertino šiuos teiginius, jo manymu, sukilime greičiau dalyvavo kažkur 10-20 tūkst. sukilėlių, o žuvo 600-800“, – sakė A.Bubnys.
Kaip vertinti sukilimą? A.Bubnio požiūris
Polemika dėl to, kaip vertinti sukilimą ir sukilėlius, tęsiasi iki šiol. Ypač ji suintensyvėja per sukilimo metines. Istorikų klausėme, koks galėtų būti subalansuotas požiūris į sukilimą.
„Aš nepritariu tiems kraštutiniams vertinimams iš vienos pusės, kad sukilimas ir sukilėliai visi buvo švarūs, kad jiems nieko negalima prikišti, kad laikinajai Vyriausybei nieko negalima prikišti. (...) Nepritariu ir požiūriui, kai sukilimas tapatinamas su Holokaustu, sakoma, kad tai vos ne vienas ir tas pats procesas. Galvoju, kad sukilimas ir Holokausto pradžia Lietuvoje yra skirtingi dalykai tiek pagal turinį, tiek pagal tikslus“, – sakė A.Bubnys.
Jis sakė norintis pabrėžti, kad pagrindinis sukilėlių tikslas buvo pašalinti sovietų okupaciją ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, o Holokaustas buvo Trečiojo reicho, nacių politikos tikslas ir politika, vykdyta visose nacių okupuotose šalyse.
„Be abejo, pripažįstu, kad LAF atsišaukimuose buvo antisemitinių šūkių ir tam tikros propagandos, kuri galbūt galėjo paskatinti kai kuriuos sukilėlius jau vėliau, nacių okupacijos laikotarpiu įsitraukti ar būti įtrauktiems į žydų persekiojimą, uždarymą į getus, o vėliau ir tiesiogiai į žudynes. Bet kiek pats esu tyręs sukilimą, neradau nė vieno fakto, kad sukilėliai dar iki vokiečių atėjimo į konkrečią vietovę būtų masiškai persekioję ir žudę žydus“, – sakė A.Bubnys.
Kiek pats esu tyręs sukilimą, neradau nė vieno fakto, kad sukilėliai dar iki vokiečių atėjimo į konkrečią vietovę būtų masiškai persekioję ir žudę žydus.
Kita vertus, istorikas pabrėžė, kad sukilėliai kovojo ir su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais, ir su sovietiniais aktyvistais, kurie traukėsi iš Lietuvos į Rusiją, apšaudydavo besitraukiančius.
Tarp tokių besitraukiančiųjų, kuriuos apšaudydavo sukilėliai, dažnai buvo ir žydų tautybės asmenų – tiek buvusių sovietinių pareigūnų, tiek niekuo dėtų civilių gyventojų, kurie tiesiog bijojo nacių atėjimo ir stengėsi pasitraukti į Rusiją, kad išsaugotų gyvybę.
„Dalis besitraukiančių tikrai galėjo žūti nuo juos apšaudančių sukilėlių. Bet sukilėlių tikslas nebuvo, sakykime, specialiai žydų kaip tautos persekiojimas – jie apšaudydavo juos kaip buvusio sovietinio režimo bendradarbius ar šalininkus, ar įsivaizduojamus šalininkus. Kovos motyvai buvo politiniai, o ne rasiniai ar tautiniai“, – sakė A.Bubnys.
Be to, besitraukiančių kolonas bombardavo ir vokiečių aviacija. Šių bombardavimų metu irgi žuvo nemažai tiek pareigūnų, tiek civilių.
Kaip vertinti sukilimą? S.Jazavitos požiūris
S.Jazavita tvirtino, kad į 1941 m. birželio sukilimą reikėtų žiūrėti kaip į kitus istorinius įvykius – ieškoti faktų ir nebandyti viso sudėtingo reiškinio nuspalvinti baltai arba juodai.
„Bandydami baltai arba juodai nuspalvinti, mes atimam daug spalvų.
Bandydami baltai arba juodai nuspalvinti, mes atimam daug spalvų.
Aš pats disertaciją rašiau apie Kazį Škirpą. Pastebėjau, kad žmonių požiūris į jį dažnai vienpusiškas – arba kad tai neklystantis herojus, arba kad tai blogų kėslų vedinas nedorėlis, alsavęs neapykanta. Abi šios pozicijos yra toli nuo realybės, kuri yra gerokai sudėtingesnė“, – sakė S.Jazavita.
Viena vertus, pasak jo, sovietai dažnai stengėsi klastoti dokumentus, apjuodinti sukilėlius, manipuliuoti.
Kita vertus, sakė S.Jazavita, ir tuose dokumentuose, kur sovietai tikrai negalėjo prikišti nagų, neretai galima įžvelgti tiek įvairių antisemitinių pastebėjimų, tiek simpatijų nacionalsocializmui, pagyrimų Trečiajam reichui.
Pasak istoriko, galima ginčytis, kiek tie pagyrimai buvo nuoširdūs ir kiek – iš išskaičiavimo, siekiant palenkti vokiečius savo pusėn, bet jų buvo.
„Mes tų dalykų neturime ignoruoti, apsimesti, kad jų nebuvo. Šiuolaikinėje visuomenėje turime nuo tokių dalykų atsiriboti, pabrėžti, kad nelaikome to geru pavyzdžiu. Kita vertus, mes galime matyti žmones, kurie kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, kurie darė, ką galėjo, kartais itin sudėtingomis sąlygomis, neišvengdami klaidų, kai ko neįvertindami, likdami naivūs, pasiduodami emocijoms, stereotipams ir propagandai. Juk jie buvo gyvi žmonės kaip ir mes, neduok Dieve tokių įvykių aktyviu dalyviu tapti. Norisi, kad kare būtų viskas kuo humaniškiau, bet realybėje tie kasdieniai sprendimai yra labai sudėtingi. (...) Tai, sakyčiau reikia vertinti blaiviai, suprasti intencijas ir neslėpti klaidų. Jų suvokimas gali priversti mus geriau permąstyti savo istoriją“, – sakė S.Jazavita.
Taip pat S.Jazavita pabrėžė, kad apibendrintai kalbėti apie visus sukilėlius sunku, nes nors visus sukilėlius vienijo bendras tikslas – Lietuvos nepriklausomybė – jų asmeninė patirtis, motyvacija, kontekstas, kuriame jie veikė, skyrėsi.
Pasak jo, tai, kaip sudėtinga kalbėti apibendrintai, atspindi dviejų jaunų sukilimo dalyvių, buvusių Lietuvos kariuomenės leitenantų – Broniaus Norkaus ir Stasio Jucevičiaus – istorija ir likimai.
Pirmasis jų – Bronius Norkus – sukilimo metu pasižymėjo ypatinga drąsa, iškėlė vėliavą virš Kauno Prisikėlimo bažnyčios.
Vėliau, vos kelios savaitės po sukilimo, jis prisidėjo prie SS oberštomfiurerio Hamano „skrajojančio būrio“, kuris važinėjo po visą Lietuvą ir per tris 1941 m. mėnesius išžudė apie 70 tūkst. Lietuvos žydų.
Kitas – Stasys Jucevičius, prisidėjęs, kad Kaune milicija pereitų į sukilėlių pusę – vėliau pagarsėjo išgelbėdamas žydų šeimą. Dabar jis yra įtrauktas į lietuvių—žydų gelbėtojų sąrašus,
„Du sukilėliai, du drąsūs leitenantai, labai skirtingas jų pasirinkimas. Apie šituos dalykus reikia kalbėti, nes leisdamiesi tik į abstrakcijas per medžius nebematome miško. O analizuodami pavienius atvejus matome, kiek daug skirtingų pasirinkimų, kaip sunku absoliutinti ir pasakyti, kad visi elgėsi taip ar anaip. Ar visi buvo nuoširdūs herojai, didvyriai, o dar kartu ir humanistai, protestavę prieš genocidą? Ne, taip negalime teigti. Bet taip pat negalime teigti, kad visi buvo idėjiniai nacių agentai, vykdę Trečiojo reicho valią“, – sakė S.Jazavita.
Tyrimams reikia politinės valios
Taip pat istorikų klausėme, kokios erdvės egzistuoja tolimesniems 1941 m. sukilimo tyrimams, ko istorikai dar nežino.
A.Bubnys priminė, kad mes vis dar negalime tiksliai atsakyti, kiek žmonių Lietuvoje dalyvavo sukilime, kiek jų žuvo, kiek sukilėlių po sukilimo perėjo tarnauti į lietuviškas policijos formuotes, palankias nacių valdžiai, kiek buvusių sukilėlių dalyvavo Holokauste.
Istoriko teigimu, šie klausimai yra aktualūs ir į juos iš principo atsakyti įmanoma – Lietuvos ypatingajame archyve yra tūkstančiai bylų asmenų, kuriuos sovietų valdžia, KGB, įvairūs teismai teisė už veiklą nacistinės okupacijos metais. Nuoseklus šių bylų tyrimas padėtų, bet tam reiktų didesnių istorikų pajėgų.
„Tai milžiniškas šaltinis, kurio vienas ar du istorikai per gyvenimą nespėtų peržiūrėti. (...) Jei Lietuvos valstybei tokie klausimai aktualūs ir svarbūs, reikia jų ištyrimui skirti valdžios dėmesį, kurti specializuotas tyrėjų grupes, jas atitinkamai finansuoti, sudaryti sąlygas dirbti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių archyvuose. Bent jau orientacinius skaičius tikrai būtų galima nustatyti, bet tam reikia valstybinio požiūrio ir politinės valios, ne vieno ar dviejų istorikų jėgoms tokie darbai“, – pabrėžė A.Bubnys.
S.Jazavita pritarė, kad nors tyrimas būtų sunkus, patikslinti tokius skaičius išties būtų įmanoma.
Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad šalia bendrų sukilimo tendencijų nagrinėjimo verta gilintis ir į atskirų sukilėlių istorijas, tikslinti jų biografijas, bandyti aiškintis motyvacijas ir pan.
Pasak jo, būtent labai gerai įsigilinant į konkrečius atvejus, konkrečias asmenybes galima geriau suprasti sukilimą kaip reiškinį.
„Atskirų asmenybių, jų įsitraukimo tyrimas visada prasmingas. Istorikai visada gali net ir į jau žinomus dokumentus pažiūrėti iš kito metodo, kitos prieigos“, – sakė S.Jazavita.
