Nuo nulio kūręs valstybės parlamentarizmo tradicijas, šis Seimas nuveikė daug svarbių darbų – nuo Žemės reformos iki metrinės sistemos įvedimo.
Apie tai, koks buvo 1920 m išrinktas Seimas, kaip atrodė jo veikla ir ką jis nuveikė, 15min pasakojo humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas Artūras Svarauskas.
Seimo nariai skundėsi mažu atlyginimu
Į Steigiamąjį Seimą iš viso buvo išrinkta 112 deputatų, bet per dvejus Seimo veiklos metus Seimo nariais bent kurį laiką pabuvo net 150.
Net 38 Seimo nariai iš Steigiamojo Seimo pasitraukė nesibaigus kadencijai. Dauguma, istoriko teigimu, dėl įvairių priežasčių mandato atsisakė patys.
„Jauni žmonės, jaunas parlamentas, daug kas nesuprato, kaip ir koks čia darbas apskritai vyks, neturėjo nuovokos ir patirties.
Jauni žmonės, jaunas parlamentas, daug kas nesuprato, kaip ir koks čia darbas apskritai vyks, neturėjo nuovokos ir patirties.
Parlamentaro alga nebuvo labai didelė, apie 200 litų mėnesiui, o darbo buvo daug, posėdžiai vyko ilgai, ir ne visiems tai buvo priimtina“, – pasakojo A.Svarauskas.
Kai kurie parlamentarai, jo teigimu, pasitraukė būtent dėl jiems per mažu atrodžiusio atlyginimo. Kiti Seimą paliko pamatę, kad posėdžiai trunka ilgiau negu tikėjosi ir darbas Seime trukdo prižiūrėti ūkį.
Bet vieno reiškinio, gana dažno šiuolaikinėje politikoje – partijų keitimo – istoriko teigimu, Steigiamajame Seime beveik nepasitaikė.
„Tik vėliau, po 1926 m. perversmo, kai parlamentarizmas buvo išardytas, dalis krikščionių demokratų ar valstiečių liaudininkų išstojo iš savo partijų ir perėjo į A.Smetonos Tautininkų sąjungą. Nes jai priklausant buvo lengviau rasti tarnybą ir panašiai. Bet Steigiamajame Seime keičiančių partijas nebuvo“, – aiškino A.Svarauskas.
Partinė tapatybė tuomet, pasak istoriko, buvo stipri. Balsuojant dėl įstatymų dažnai buvo griežtai laikomasi partinės linijos. Krikščionių demokratų blokas, Seime turėjęs daugumą – 59 mandatus iš 112 – apskritai galėjo priimti įstatymus vien tik savo balsais, opozicijos palaikymo nereikėjo.
„Susiskirstymas buvo labai aiškus. Krikščionys demokratai buvo dešinieji, socialdemokratai – kairieji, o valstiečiai liaudininkai dabartine prasme buvo labiau centristai, bet tuomet, būdami opozicijoje, kažkiek vis tiek linko į kairę. Opozicinės partijos dažniau rasdavo sutarimą, bet krikščionys demokratai įprastai žiūrėjo savęs ir su opozicija nesitarė“, – sakė A.Svarauskas.
Tokio susiskirstymo pavyzdys, pasak istoriko, yra netgi Konstitucijos priėmimas.
1922 m. vykstant balsavimui dėl Konstitucijos socialdemokratai jame išvis nedalyvavo, o valstiečiai liaudininkai susilaikė, tad Konstitucija buvo priimta krikščionių demokratų bloko ir tautinių mažumų atstovų balsais.
„Principingumas, pavyzdžiui, matėsi švietimo politikoje. Svarstant, kiek įtakos Bažnyčia gali turėti švietime, ar tikybos pamokos turi būti privalomos, ar ne. Krikdemai, aišku, pasisakė už tai. Tokie ideologiniai klausimai“, – aiškino A.Svarauskas.
Būtent dėl Bažnyčios vaidmens valstybėje, jo teigimu, būta daugiausia ideologinių ginčų. Nors visos pagrindinės partijos pritarė, kad Lietuva turi būti nepriklausoma ir demokratinė, kad turi vykti žemės reforma, daug ginčų buvo dėl civilinės metrikacijos įteisinimo, dėl Bažnyčios ir valstybės atskyrimo, dėl politinės agitacijos uždraudimo bažnyčiose.
Visų šių dalykų norėjo valstiečiai liaudininkai bei socialdemokratai, tačiau galiausiai laimėjo daugumą turėję ir su Bažnyčia glaudžiai susiję krikščionys demokratai.
Rietenų buvo ir tada
Dabar kartais įsivaizduojama, kad rietenomis, ginčais ir nesutarimais pasižymi tik dabartiniai politikai, o tarpukariu viskas buvo kitaip. Pasak A.Svarausko, toks požiūris nėra tikslus – visko būdavo ir tada.
„Sakyčiau, dabar Seime politinė kultūra kaip tik kitokia. Daugiau patirties. Tuo metu, reikia suprasti, visiškai nebuvo jokių tradicijų, nebuvo nusistovėjusios elgesio normos, etiketas“, – sakė istorikas.
Jis pabrėžė, kad Seime buvo ir inteligentijos atstovų, ir valstiečių ar ūkininkų, ir netgi kariškių bei dvasininkų. Išsilavinimo skirtys buvo didžiulės: dalis Seimo narių buvo profesoriai, o dalis net nelabai mokėjo skaityti.
Nieko keista, kad tokiame margame Seime sutarti nebuvo lengva.
„Seimas atitiko laikmečio dvasią. Be elito, inteligentijos atstovų, į Seimą buvo išrinkta ir nemažai valstiečių, ūkininkų, kurie tiesiog buvo pripratę prie kitokio elgesio ir etiketo.
Be elito, inteligentijos atstovų, į Seimą buvo išrinkta ir nemažai valstiečių, ūkininkų, kurie tiesiog buvo pripratę prie kitokio elgesio ir etiketo.
Natūralu, kad buvo karštų ginčų. Pavarčius stenogramas, matyti ir tiesmukų kaltinimų iš tribūnos, ir panašiai. Kituose Seimuose buvo ir policijos rezervas kviečiamas, kad ramintų aistras. Susistumdymų yra buvę“, – pasakojo istorikas.
Visgi, jo teigimu, Lietuva nebuvo niekuo išskirtinė – panašių dalykų anuomet pasitaikydavo ir kitose šalyse, be to, parlamento darbas apskritai neatsiejamas nuo ginčų.
„Čia gi parlamento darbo esmė – skirtingų pažiūrų žmonės skirtingai mato savo tiesas ir mėgina jas įrodinėti. Tai natūralu“, – pabrėžia istorikas.
Tautinės mažumos gynė tautinių mažumų teises
Dalį Seimo deputatų sudarė ir tautinių mažumų – žydų, lenkų, vokiečių – atstovai. Daugiausia tarp jų buvo žydų – šeši.
„Žydų atstovai išsiskyrė savo kvalifikaciniais sugebėjimais. Tai buvo raštingi, žinomi žmonės. Tarp jų buvo advokatų, vienas rabinas“, – pasakojo A.Svarauskas.
Taip pat į Seimą buvo išrinkti trys lenkų atstovai. Pasak istoriko, pats faktas, kad lenkai nutarė dalyvauti rinkimuose, buvo labai svarbus.
„Tai, kad lenkų tautinė mažuma ėjo į rinkimus, rodė, kad jie pripažino Lietuvos nacionalinį valstybingumą kaip tokį iš esmės. Pagrindinis lenkų siekis Seime buvo ginti lenkų bendruomenės tautinius interesus ir daryti įtaką žemės reformai, kuri pirmiausia buvo nutaikyta į lenkų ar lenkiškos kultūros dvarininkus“, – pasakojo istorikas.
O štai Seime buvęs vienintelis vokietis, pasak A.Svarausko, visiems įstrigo, kai prisistatė kaip Lietuvos patriotas.
„Jis labai emocingai ir tai pabrėždamas prisiekė esantis didelis Lietuvos patriotas, netgi pareiškė vieno posėdžio metu, kad „mes esame Lietuvos vokiečiai, o ne Vokietijos vokiečiai“. Toks jo pasisakymas buvo viename Seimo posėdžių sutiktas su ovacijomis. Bet tas pats asmuo – Oskaras Biuchleris – 4-ame dešimtmetyje įsitraukė į Klaipėdos pronacistinių organizacijų veiklą, kuri buvo nukreipta prieš Lietuvos valstybę“, – sakė A.Svarauskas.
Dalis Seimo tautinių mažumų atstovų, pasak istoriko, nemokėjo lietuvių kalbos. Tai apsunkino jų galimybes dalyvauti Seimo veikloje – pasisakyti buvo galima tik lietuviškai.
Daugelio parlamentarų likimas nežinomas
Įdomybė, susijusi su Steigiamojo Seimo darbu – tušti plotai didelės dalies parlamentarų biografijose.
37-ių Steigiamojo Seimo narių – tai yra beveik trečdalio – mirties datos yra nežinomos. Ir ne tik mirties datos – apie jų veiklą pasibaigus kadencijai Seime nežinoma nieko ar beveik nieko.
Pavyzdžiui, apie Onos Muraškaitės-Račiukaitienės – jauniausios Steigiamojo Seimo parlamentarės, kuriai Seimui pradedant darbą tebuvo 24 metai – gyvenimą po kadencijos Seime nesama jokios informacijos.
Yra žinoma, kad gimė netoli Virbalio, prieš tapdama Seimo nare ji buvo mokytoja, tai, bet tuo žinios baigiasi. Jos likimas nežinomas.
Ir tai tik vienas pavyzdys. O.Muraškaitė-Račiukaitienė į istoriją įėjo bent jau tuo, kad buvo jauniausia parlamentarė.
Apie kai kuriuos Steigiamojo Seimo narius – pavyzdžiui, Juozą Idzelį ar Veroniką Mackevičiūtę – nėra žinoma išvis nieko, išskyrus tai, kad tokie žmonės buvo ir buvo Seime. Kaip susiklostė tokia situacija?
„Daug Seimo narių buvo paprasti savo laikmečio žmonės – valstiečiai, amatininkai. Baigę kadenciją, jie tiesiog grįžo į savo valsčius dirbti.
Daug Seimo narių buvo paprasti savo laikmečio žmonės – valstiečiai, amatininkai. Baigę kadenciją, jie tiesiog grįžo į savo valsčius dirbti.
Jie nebuvo inteligentija, nedalyvavo visuomeninėje veikloje, nerašė tekstų, nesiekė mokslinės ar politinės karjeros. Apie didelės dalies Seimo narių gyvenimą žinome, nes jie partinėje spaudoje ar dar kažkur parašydavo kokį tekstą, pakomentuodavo. Apie tuos, kurie tuo nedarė, kažką sužinoti sudėtinga“, – pasakojo A.Svarauskas.
Dar vienas dalykas, kuris apsunkina informacijos apie Seimą ir jo narius paieškas – tai, kad Steigiamojo Seimo archyvas nėra išlikęs. Jis, kaip ir kitų iki 1926 m. buvusių Seimų archyvai, neaiškiomis aplinkybėmis dingo dar tarpukariu.
„Mes negalime nuosekliai pasakyti, kaip, pavyzdžiai, dirbo Seimo komisijos, dėl ko jose vyko ginčai, nes tiesiog nėra išlikusių dokumentų. 1927 m., paleidus Seimą, po poros metų autoritarinio režimo rėmėjai tiesiog paėmė Seimo archyvą ir neaišku kur padėjo. Todėl mes daug ko nežinome apie tuos žmones ir Seimo veiklą“, – teigė istorikas.
Pasak A.Svarausko, nagrinėjantiems Steigiamojo Seimo veiklą istorikams labai svarbiu šaltiniu tampa to meto spauda. Tik jos dėka apskritai yra žinomi tikslūs Steigiamojo Seimo rinkimų rezultatai.
„Tuomet dienraščiai apie Seimo darbą rašė labai daug. Seimo narių kalbas citavo, stenogramas citavo, prieš rinkimus skelbė kiekvienos apygardos kandidatų sąrašus su trumpomis biografijomis. Po rinkimų rašė, kiek kas surinko balsų“, – aiškino A.Svarauskas.
Didžioji dalis to meto žiniasklaidos buvo partinė, todėl, atsivertus vieną ar kitą laikraštį, buvo galima žinoti, kad jis atspindės krikščionių demokratų, socialdemokratų ar dar kitos partijos poziciją.
„Ir, aišku, kiekviena partija savo laikraščiuose apie savo Seimo narius rašydavo. Tai leidžia bent jau kažkiek informacijos rasti. Reikia tik vartyti laikraščius – spaudos yra išlikę nemažai ir ji palyginti kokybiška“, – teigia A.Svarauskas.
Nuo Žemės reformos iki kovos su galvijų maru
Steigiamasis Seimas per dvejus metus priėmė apie 270 įstatymų. Pagrindiniai Seimo nariai žinomi daugeliui – tai vienintelė tarpukariu demokratiškai priimta Konstitucija, įvykdyta žemės reforma, įvesta nacionalinė valiuta litas.
Tačiau, pabrėžia A.Svarauskas, tuo Seimo darbai toli gražu neapsiribojo. Buvo nuveikta ir dar daug svarbių dalykų, prisidedant prie valstybės kūrimo.
„Pavyzdžiui, labai svarbu, kad Seimas ėmė kurti Lietuvos švietimo sistemą. Seimui pradedant veiklą, šalyje apie trečdalis gyventojų buvo neraštingi. Privalomo pradinio mokslo nebuvo. O Steigiamasis Seimas padarė pradinį mokslą visoje Lietuvoje privalomu, įsteigė daug naujų mokyklų.
Steigiamasis Seimas padarė pradinį mokslą visoje Lietuvoje privalomu, įsteigė daug naujų mokyklų.
Tai iš esmės padėjo pagrindus tam, kad iki tarpukario pabaigos Lietuvoje neraštingų žmonių beveik nebeliko“, – teigė istorikas.
Tuo švietimo sistemos kūrimas neapsiribojo. Istorikas mini ir įsteigtą Lietuvos universitetą (dabartinis Vytauto Didžiojo universitetas), kuris, kadangi Vilniaus universitetas buvo prarastas, tapo pirmuoju universitetu valstybėje. Be to, Steigiamasis Seimas sudarė pagrindus kurtis profesinėms mokykloms, kurių ruošiamų specialistų – agronomų, inžinierių ir t. t. – besikuriančioje Lietuvoje labai trūko.
Taip pat, pasak A.Svarausko, steigiamasis Seimas ėmėsi veiksmų bent iš dalies kovoti su emigracija.
„Kaune tuo metu veikė daug įdarbinimo firmų, kurios agitavo lietuvius vykti į Pietų Ameriką, žadėjo, kad darbdavys apmokės kelionę, apgyvendins, alga bus pasakiška. Susigundydavo daugelis. Steigiamasis Seimas pradėjo riboti, reglamentuoti tokių firmų veiklą. Aišku, emigracijos nesustabdė, bet atsirado bent šiokia tokia kontrolė“, – sakė istorikas.
Rūpinosi Seimas ir po truputį atsigaunančiu ūkiu. Priimti įstatymai, pagal kuriuos buvo šelpiami naujakuriai, jiems suteikta kažkiek medienos statytis namams.
„Kai kurie žmonės dar gyveno labai vargingai – lūšnose, žeminėse. Gavę paramą galėjo bent šiek tiek padoresnius medinius namus statytis. Apskritai priėmus Žemės reformos įstatymą pasikeitė Lietuvos socialinis paveikslas, šalis tapo vienkiemių ir mažų miestelių kraštu“, – teigė A.Svarauskas.
Be to, Seimas kreipė dėmesį į kovą su alkoholizmu. Alkoholio pardavinėjimas buvo reglamentuojamas gana griežtai, įvestas valstybinis alkoholio monopolis, skelbta kova su naminės degtinės varymu.
„Alinių ir traktierių darbo laikas buvo griežtai ribojamas, nurodyta, kad juose, pavyzdžiui, negali lankytis valstybės ir savivaldybės tarnautojai, kad negalima pardavinėti alkoholio švenčių ar religinių procesijų dienomis, taip pat Seimo ir savivaldos rinkimų dienomis“, – pasakojo istorikas.
Taip pat būtent Steigiamasis Seimas Lietuvoje įteisino metrinę sistemą, įvedė Lietuvoje Vidurio-Rytų Europos laiką. Be to, Steigiamojo Seimo priimti įstatymai sudarė sąlygas atsirasti civilinei aviacijai Lietuvoje.
1920 m. vasarą dėl sudėtingos tarptautinės padėties ir iš dalies dėl vidinių neramumų Steigiamasis Seimas Lietuvoje įvedė karo padėtį, kuri ribojo pilietines teises. Tokia padėtis egzistavo iki 1922 m. rinkimų į I-ąjį Seimą.
Be to, Seimas ratifikavo 1920 m. liepos taikos sutartį su SSRS. Nors dėl jos derėjosi Vyriausybė, Seimas, kaip aukščiausia valdžios institucija, turėjo jai pritarti.
Vienas iš įdomesnių Seimo priimtų įstatymų buvo 1921 m. priimtas specialus Kovos su galvijų maru (džiuma) įstatymas.
„Akivaizdu, kad turėjo būti epideminio lygio maras, jei prireikė valstybiniu įstatymu reglamentuoti“, – sakė A.Svarauskas.
Pokalbio pabaigoje A.Svarauskas trumpai apibendrino Steigiamojo Seimo sudėtį ir veiklą.
„Margas, bet labiausiai valstietiškas, kaip ir Lietuva. Toks optimistiškai nusiteikęs, pradėjęs dirbti su entuziazmu, žiūrėjęs į Lietuvos kūrimą kaip į savo misiją. Šiek tiek padrikas – juk niekas nežinojo, kas yra tas parlamentarizmas, nuo ko pradėti, kokia tvarka dirbti. Viską reikėjo kurti. Natūralu, kad darbas šiek tiek strigo. Bet, nors ne visi užsimoti darbai buvo įgyvendinti, pasiekti pavyko nemažai“, – pasakojo istorikas.
