Krašto apsaugos ministerija pristato projektą, kuriame – mažai kam žinomi faktai apie aštuonis iškilius partizanų vadus ir jų indėlį puoselėjant mūsų valstybę. Partizanų pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija teisiniu požiūriu yra vienas iš trijų svarbiausių šiuolaikinės, modernios Lietuvos dokumentų, greta 1918-ųjų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto ir 1990-ųjų kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto.
Pasitelkus dirbtinį intelektą, sukurti aštuonių partizanų vadų šiuolaikiniai portretai. Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954), Petras Bartkus-Žadgaila (1925–1949), Juozas Šibaila-Merainis (1905–1953) ir Leonardas Grigonis-Užpalis (1905–1950) – keturi signatarai, apie kurių gyvenimą, tokį panašų į mūsų šiandien, – pirmasis pasakojimas.
Jonas Žemaitis keliavo su draugais po Italiją, Petras Bartkus mokėsi sklandymo, Juozas Šibaila ir Leonardas Grigonis priklausė šauliams, o pastarasis dar ir ūkininkavo. O kaip manote, ką šie vyrai veikė prieš 80-90 metų? Lygiai tą patį! Kad praėjusio amžiaus pradžioje gimę vyrai pritaptų šiuolaikiniame gyvenime, klausimų nekyla.
Prieš 75 metus išvystume kitokią Lietuvą. Dar toli iki sparčiausio interneto ir stiklinių dangoraižių. Bet jau tada turėjome spalvingą visuomenę, kurioje ne visi buvo kariai. Jie buvo tokie patys, kaip mes – galvojantys apie karjerą, gyvenimo planus, įsimylėję, keliaujantys po pasaulį, vegetarai arba ne. Visi skirtingi, bet vienijami meilės Lietuvai. Nepaisant to, kad šiandieninė mūsų aplinka skiriasi nuo partizanų gyvenimo, jų istorijose – daugybė vertingų pamokų apie tapatybę ir tikėjimą.
Kūrė eiles, domėjosi sklandymu, siekė mechaniko diplomo – kas dar?
Petras Bartkus buvo Maironio giminaitis, tad nenuostabu, jog pats buvo linkęs eiliuoti, o ir mūzą Aldoną iš Kauno vienu metu turėjo. Vėliau Petro aktyvumas ir patriotiškumas 1941 m. išsiskleidė antisovietinėje veikloje, su keliais draugais įkūrus bendraminčių kuopą. Nuo suėmimo išgelbėjo jaunas amžius, mat jaunuoliui tuo metu buvo vos šešiolika. Tų pačių metų rudenį jis pradėjo studijuoti Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir turėjau tapti diplomuotu pramonės mechaniku.
Kaune tuo metu pragyventi buvo nelengva, tad po paskaitų uždarbiavo privačiai mokydamas vaikus iki 1942 m., kuomet davė Lietuvos laisvės armijos nario priesaiką. Dar buvo užsirašęs į sklandymo mokyklą, bet į Lietuvą sugrįžus sovietams, 1944 m. vasaros pabaigoje, būdamas vos devyniolikos tapo partizanu.
Turėjo būti pienininku, bet pasirinko siekti svajonės
Vegetaru auginto Jono Žemaičio tėvas tikėjosi, kad sūnus tęs jo pradėtą pienininkystės verslą. Tačiau jis pats turėjo visai kitokių svajonių – vietoj pienininko tapo karininku, baigė studijas Artilerijos mokykloje Prancūzijoje. Žemaitį vargino intensyvūs vokiečių ir prancūzų kalbos kursai, tačiau viską atpirko kvapą gniaužiantys Paryžiaus vaizdai, o, radus laisvo laiko nuo mokslų, – kelionės su draugais po Italiją ir Didžiąją Britaniją.
Po dviejų metų, praleistų Vakarų Europoje, grįžo į tėvynę ir buvo paskirtas vadovauti Lietuvos kariuomenės mokomajai artileristų baterijai, jam suteiktas kapitono laipsnis. O tada išaušo lemtingoji 1940-ųjų vasara – Lietuvą okupavus sovietams, Jonas Žemaitis tapo Raudonosios armijos 617-ojo artilerijos pulko mokyklos viršininku. Atmosfera dalinyje buvo labai slogi, kankino nežinia dėl ateities. Vienintelė paguoda – džiugios permainos asmeniniame gyvenime susituokus su mylimąja Elena Valionyte. O jau 1945 m. birželio pradžioje Jonas Žemaitis išėjo partizanauti.
Mokytojas devyndarbis su trimis sūnumis
Juozą Šibailą taip buvo įtraukusi jo pasirinkta mokytojo profesija, kad jis mokinius būrė popamokinėms veikloms: statė spektaklius, įkūrė muziejų, vadovavo liaudies šokių būreliui, su kuriuo buvo netgi į užsienį, į tuometinę Čekoslovakiją nuvykęs. Sunku apsakyti, kaip jis viską spėjo! Nes 1928 m. vedė kolegę Oną, su kuria Juozą sutuokė pats Juozas Tumas-Vaižgantas. Su Ona Juozas augino tris sūnus, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai ir organizacijai „Jaunoji Lietuva“.
Tad Lietuvą okupavus sovietams, Juozui ir jo šeimai kilo didžiulis pavojus. 1941 m. birželį vyras stengėsi nenakvoti namuose, tikėdamasis, kad jo neradę, sovietai žmoną ir sūnus paliks ramybėje. Deja, visą jo šeimą ištrėmė į Altajaus kraštą. 1944 m. vasaros pabaigoje Juozui Šibailai galvoje kirbėjo tik viena mintis – kuo greičiau tapti partizanu.
Kai viena mokykla sudegė, pastatė kitą
Leonardas Grigonis buvo mokytojas, bet taip pat kurį laiką padėjo mamai ūkininkauti, mat tėvas mirė per karą. Įdomu tai, kad 1930 m. Leonardą perkėlė mokytojauti į Litviniškio kaimą, kur net nebuvo mokyklos. Bet jis buvo toks motyvuotas ir aktyvus, kad ne tik pervadino kaimą lietuvišku pavadinimu „Sėlynė“, pagal kadaise čia klajojusią sėlių gentį, bet sutelkė jėgas, per ketverius metus surinko paramą ir pastatė medinę mokyklą.
Dar jis vadovavo vietos šauliams, skautams ir jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ skyriui. Darbas darbą tiesiog vijo. Deja, mokykla sudegė, o atstatyti nebuvo kada – 1941 m. birželį ištrėmė Leonardo mamą, jam pačiam pavykus per langą pabėgti. Iš širdgėlos norėjo pats sovietams pasiduoti. Atėjus vokiečiams, Leonardas dar spėjo pastatyti mūrinę mokyklą, o grįžus sovietams jau gyveno slapstydamasis ir 1946 m. pradžioje prisijungė prie partizanų.
Ką lemtingą dieną darytume mes?
Kilęs partizanų judėjimas iš pradžių veikė šiek tiek chaotiškai, tad būsimieji partizanų vadai ėmėsi telkti ir organizuoti laisvės kovotojų būrius kasdien susidurdami su iššūkiais: nuolat reikėjo slapstytis nuo sovietų represinių struktūrų ir jų šnipų, stengiantis išgyventi ir motyvuoti judėjimą palaikančius bendraminčius.
Visus vadus jungė panašios vertybės ir pasiryžimas kovoti už tėvynės laisvę, kita vertus – kiekvienas jų buvo savitos asmenybės, kurių bruožai išliko kitų žmonių prisiminimuose. Visu kūnu ir siela darbui atsidavęs Jonas buvo inteligentiškas ir santūrus: net pastabas aplinkiniams jis stengdavosi išsakyti asmeniškai, tai darydavo labai taktiškai, kad neįžeistų. Petras buvo meniškos sielos bei gražaus balso, ir, nepaisant jauno amžiaus, buvo vienas iš artimiausių J. Žemaičio bendražygių. Leonardas – geraširdis, linksmas, draugiškas, o Juozas – priešingybė: labai griežtas ir užsispyręs, tad nenuostabu, kad dauguma laisvės kovotojų jo pagarbiai prisibijojo.
Kasdienybė partizanų slaptavietėse buvo nelengva ir kad ji būtų šviesesnė, neabejotinai jose buvo dainų. Kad galėtume įsivaizduoti, kokiomis nuotaikomis jie gyveno, projekte „Kiek tavyje partizano?“ taip pat buvo pasitelktas dirbtinis intelektas sudarant šiuolaikinių dainų grojaraštį. Kūriniai atrinkti atsižvelgiant į aštuonių laisvės kovotojų gyvenimo istorijas, pomėgius, vertybes ir jausmus. Klausyti galima čia: https://byt.lt/5nI6k
Kviečiame pamatyti išskirtinius, dirbtinio intekto sukurtus vaizdo pasakojimus apie kiekvieną iš aštuonių partizanų vadų: https://kam.lt/kiek-tavyje-partizano/
Įdomu, kaip šiandienos kontekste skambėtų jų motyvacinės kalbos, kad galėtume atpažinti ir įvertinti, kaip asmeninė drąsa ir atsakomybė galėtų pakeisti šalies ateitį. Aišku viena – įkvepiantys pavyzdžiai skatina mus pagalvoti, ką lemtingą dieną darytume mes. Daugiau informacijos, kokia tavo vieta valstybės gynyboje, rasi čia: https://pasipriesinimas.kam.lt
