Kava kilusi iš Etiopijos Kafos regiono, kuriame natūraliomis sąlygomis auga arabinis kavamedis – iš čia ir kilęs pavadinimas „kava“, kuris daugelyje kalbų skamba panašiai. Dabar kava auginama 76 šalyse.
Skiriamos trys kavos pupelių rūšys – arabika, robusta ir liberika. Kavos kokybė priklauso nuo kavamedžio veislės ir vietos, kur kava buvo brandinama. Kuo aukščiau jūros lygio auga kavamedžiai, tuo kava yra kokybiškesnė.
Visa tai – daugeliui žinomi faktai. Tačiau iš tiesų kava – jei ją personifikuotume – yra įdomi, sudėtingo charakterio ir prieštaringos prigimties veikėja, apie kurią kuriamos legendos. Vienų ji buvo garbinama, kitų – laikyta velnio pramanu.
Savo metu ji buvo tiek įtakinga, kad net sukėlė viešus protestus Anglijoje – moterys ją laikė varžove ir konkurente. Tad kokios gi tos istorijos, kurių pagrindinė herojė yra kava?
Kavą pirmosios išmėgino ožkos ir paukščiai
XI a. Etiopijoje gyveno vienišas piemuo, vardu Khaldi, ganydavęs ožkų bandas. Jis pastebėjo, kad gyvuliai labai noriai skabo ant krūmų augančias raudonas uogas, nuo kurių tampa neįprastai žvalūs ir energingi.
Savo pastebėjimu Khaldi pasidalijo su vienuolyno abatu. Šventikui kilo smalsumas: saują uogų jis išdžiovino ir įmetė į laužą – pasklido dabar puikiai atpažįstamas aromatas.
Apskrudusias pupeles kruopščiai išrinko iš pelenų, sutrynė į miltelius ir užpylė verdančiu vandeniu – taip buvo paruoštas pirmasis pasaulyje kavos puodelis.
Abatas ir vienuoliai ragavo naująjį gėrimą ir juto, kad lieka budrūs, kai reikia ilgas valandas melstis. Ši žinia netruko pasklisti po visą Arabijos pusiasalį.
Jemeno sufijų išminčius Ghothulas Akbaras Nooruddinas Abu al-Hasanas al-Shadhili savo raštuose tikina, kad tai jis pirmasis istorijoje atrado energizuojančias kavos savybes – pamatė, kad jo kaimo paukščiai, prisilesę raudonų uogų, elgiasi labai gyvybingai. Kelias suvalgęs, pajuto energijos antplūdį.
Šventasis šeichas kavą virė iš bado
1763 m. užrašytas pasakojimas skelbia kitokią versiją – kad pirmasis kavą pagamino minėto sufijų išminčiaus mokinys, šeichas Omaras, gebėjęs malda gydyti žmones. Jis buvo ištremtas iš Mochos miesto Jemene ir gyveno dykumoje.
Verčiamas alkio, paragavo kavamedžio uogų – šios buvo karčios ir netinkamos valgyti. Paskrudinęs, Omaras jas išvirė vandenyje. Kvapusis gėrimas suteikė jėgų.
Šis „stebuklingas atradimas“ sukėlė tokią pagarbią baimę, kad Omarui buvo leista sugrįžti į Mochą, kur jis buvo paskelbtas šventuoju.
Kava nulėmė miesto suklestėjimą
Mochos miestą su kava sieja ir kitas šeichas, Šadis, kuriam valdant čia buvo prisodinta tūkstančiai kavamedžių.
Netrukus nedidelė Mochos gyvenvietė ėmė sėkmingai prekiauti kava ir virto stambiu prekybiniu uostu. Europoje šio miesto pavadinimu imta vadinti ir kavos pupelių tipą (mocha arba mokka), arabikos rūšies atmainą.
Kava sukėlė socialinę revoliuciją
Atsiradusi kavos gėrimo tradicija taip paveikė visuomenę, kad tai galima pavadinti socialine revoliucija, visiškai pakeitusia visuomenės gyvenimo įpročius ir papročius.
Kava nesitenkino „namų gėrimo“ statusu – Vidurinių Rytų ir rytinės Afrikos miestuose ir kaimuose kūrėsi vieši „kavos namai“. Kavos gėrimo ritualą ten papildė kitos pramogos – muzikiniai pasirodymai, šokiai, šachmatai.
Žmonės čia aptarinėjo naujienas, diskutavo ir ginčijosi. „Kavos namus“ pradėta vadinti „išmintingųjų mokyklomis“ – vieta, kurioje įgyjama vertingų žinių apie pasaulį.
Uždraudęs kavą, prarado gyvybę
1511 m. Mekoje susirinkę teisininkai, politikai ir mokslininkai, vadovaujami Mekos gubernatoriaus Khairo Bego, uždraudė kavą.
Miesto vadovas baiminosi dėl savo įtakos: įtarinėjo, kad žmonės, susirinkę gerti kavos, gali suplanuoti sąmokslą ar sukelti maištą. Atskiru Khairo Bego dekretu kava buvo paskelbta nuodėme – haram (arabiškai – tai, kas draudžiama).
Nesutarimai dėl kavos tęsėsi 13 metų. Buvo tvirtinama, kad šis gėrimas aptemdo protą.
Galiausiai Osmanų imperijos sultonas Selimas I draudimą panaikino ir kavą vėl leista gerti. Dar daugiau – ji buvo paskelbta šventu gėrimu.
Kavą uždraudęs Khairas Begas sulaukė liūdnos baigties – buvo pakartas.
Kava pavadinta „velnio gėrimu“
Sukėlusi daugybę aistrų tarp turkų ir arabų, XVII amžiaus viduryje kava pasiekė Europą. Pirmieji ją į Europą atgabeno Venecijos pirkliai. Iš Italijos kava buvo eksportuojama į kitas Europos šalis.
Katalikai kavą vertino labai įtariai – jiems, prisiklausiusiems gandų apie svaiginančias kavos savybes, ji buvo „kartus šėtono pramanas“.
Norėdamas numaldyti kavos keliamą baimingą sumaištį, į situaciją įsikišo pats Romos popiežius Klemensas VIII. Jis paragavo kavos ir paskelbė išvadą, kad ji yra tiek musulmonų, tiek krikščionių gėrimas.
Romos bažnyčios galva, ragaudamas kavą, leido sau pajuokauti: „Šis velnio viralas yra toks skanus, kad mes turėtume apgauti velnią, gėrimą pašventindami.“ Kurį laiką kava taip ir buvo vadinama – „velnio gėrimu“.
Kava ir moterys – nesuderinama
XVII a. pabaigoje kava galutinai ir pergalingai prasiskynė kelią į Senąjį žemyną: 1675 m. vien Anglijoje veikė daugiau nei 3 tūkst. kavos namų.
Tačiau kavos reputacija išliko prieštaringa – prieš kavą susivienijo pasipiktinusios Anglijos moterys, paliktos namie vienos su angliškos arbatos puodeliu.
Ištekėjusios damos ir padorios panelės kavos namuose nebuvo pageidaujamos – tai buvo išskirtinai vyrų teritorija, atvira nebent prostitutėms.
Moterų peticija prieš kavą
1674 m. išplatinta tūžminga „Moterų peticija prieš kavą“, kurioje žmonos aiškino, kad kava kalta dėl visų jų bėdų: vyrų niekada nėra namuose, jie apleido sutuoktinio ir tėvo pareigas.
Ir viskas – dėl „niekingo, juodo, tiršto, šlykštaus, kartaus, dvokiančio, pasibjaurėtino balos vandens“, jėgas atimančio skysčio. Peticijos autorės tvirtino, kad nuo kavos „vyrai tampa bevaisiai kaip ta dykuma, kurioje auga ši nelaiminga uoga“ ir neišvengiamai patiria erekcijos sutrikimus.
Vyrų atsakas – kava išsaugo vyriškumą
Viešas piktų žmonų pareiškimas sulaukė atsako: buvo paskelbtas „Vyrų atsakymas į moterų peticiją prieš kavą“.
Joje išdėstyta, kad impotentais vyrus paverčia „ne kava, o prastas vynas ir drumstas alus“ o „kava padaro erekciją stipresnę, ejakuliaciją gausesnę, o spermai suteikia dvasinio pakilimo“.
Ką reiškia paskutinis teiginys, tegalime spėlioti – bet tai tikrai gali būti puiki ne kavos, o šiuolaikinės „Viagros“ reklama.
