Planai seni, bet vis atnaujinami
Elgesio po karalienės mirties planą „Londono tiltas“ sudaro daug skirtingų planų – niekas nežino, kokiomis aplinkybėmis karalienė mirs. Pirmieji jų buvo parengti daugiau negu prieš 50 metų. Jų rengėjus karalienė pergyveno jau seniai.
Nuo tada kasmet keliolika žmonių iš įvairių institucijų, atsakingų už šiuos planus, du ar tris kartus susirenka jų aptarti ir pagal poreikį atnaujinti.
Planai apibrėžia net ir smulkmenas – kaip atrodys karstas, kas kur stovės laidotuvių metu ir t. t.
Žmonės, atsakingi už planus, nėra viešai skelbiami, o patys susitikimai organizuojami pasislepiant po bendromis biurokratinėmis frazėmis: „susitikimas dėl bendro renginio ateityje organizavimo tvarkos“ ir pan.
Susitikimų metu, jų dalyvių teigimu, vyrauja formali, rimta nuotaika. „Iš mūsų tikisi, kad mes viską suorganizuosime tobulai, ir mes tai padarysime“, – „Guardian“ sakė vienas iš susitikimų dalyvių.
Mirtis nebus laikoma paslaptyje
Jei karalienė, kas yra labiausiai tikėtina, mirs gulėdama lovoje po ligos, mirties akimirką su ja bus jos šeima ir gydytojai.
Svarbiausias asmuo šioje situacijoje bus karalienės vyriausiasis gydytojas. Jis prižiūrės savo pacientę, stebės, kas gali patekti į jos kambarį, ir spręs, kiek informacijos galima viešinti.
Paskutinėmis dienomis karališkieji rūmai dalinsis informacija, iš kurios bus galima suprasti, kad karalienė patiria sveikatos problemų. „Karalienė kenčia nuo didelio fizinio išsekimo“, – 1901 m. dvi dienos prieš karalienės Viktorijos mirtį pranešė jos gydytojas seras Jamesas Reidas. „Karaliaus gyvenimas ramiai juda link pabaigos“, – 1936 m. sausio 20 d. paskelbė karaliaus George'o V gydytojas lordas Dawsonas (beje, netrukus po šios žinutės, siekdamas palengvinti karaliaus skausmus, jis suleido karaliui 750 mg morfijaus ir gramą kokaino – pakankamai, kad jo gyvenimas nutrūktų netrukus).
Karalienei mirus, karaliumi taps jos sūnus Charlesas – pirmasis sosto įpėdinis. Jo broliai ir seserys bučiuos jam rankas. O pirmasis valstybės pareigūnas, sužinojęs apie mirtį, bus seras Christopheris Geidtas – karalienės asmeninis sekretorius. Tuomet pradės veikti „Londono tiltas“.
C.Geidtas susisieks su Jungtinės Karalystės ministru pirmininku. Paskutinį kartą, kai buvo susiklosčiusi tokia situacija – prieš 65 metus, kai mirė karalius George'as VI – apie jo mirtį ministrui pirmininkui buvo pranešta telefonu, pasitelkiant kodinę frazę „Hyde parko kampas“, kad telefono operatoriai negalėtų suprasti, kas įvyko.
Apie karalienės mirtį sužinos ir Užsienio reikalų ministerijos tarnautojai, kurie tuojau pat perduos žinią kitoms karalienės valdytoms valstybėms. Iš viso tokių šalių yra 15 – Kanada, Australija ir t. t.
Taip pat žinia bus paskleista ir likusioms 36 Tautų Sandraugos valstybėms. Šią sandraugą sudaro valstybės, anksčiau priklausiusios Britanijos imperijai, o Elizabeth II yra jos vadovė. 1952 m., kai Elizabeth II tapo karalienė, ne viena jų dar buvo tiesiogiai pavaldi Britanijai.
Aktyvuos šaltojo karo laikų sistemą
Likęs pasaulis apie mirtį irgi sužinos netrukus. 1952 m. vasario 6 d. mirusį George'ą VI, kuris miego metu mirė nuo plaučių ligos, pusę aštuonių ryto rado jo tarnas, o BBC naujieną apie jo mirtį paskelbė po keturių valandų. Kai 1997 m. rugpjūčio 31 d. mirė princesė Diana, pirmieji žurnalistai apie tai sužinojo po 15 minučių iš Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriaus, kuris tuo metu lankėsi Filipinuose. Dabar tai gali įvykti netgi dar greičiau.
Pagal numatytą procedūrą, pranešimas apie karalienės mirtį tą pačią akimirką bus išsiųstas žiniasklaidai visame pasaulyje. Tą pačią akimirką sargybinis su gedulo drabužiais žengs pro Buckinghamo rūmų vartus ir prikabins prie vartų pranešimą apie karalienės mirtį, pažymėtą gedulo spalvomis.
Tą pačią akimirką oficialus Bakingemo rūmų, kuriuose gyvena karalienė, interneto puslapis pasikeis: vienintelis dalykas, kuris jame liks – tekstas didelėmis raidėmis juodame fone apie tai, kad karalienė mirė.
Britų nacionalinis transliuotojas BBC aktyvuos šaltojo karo metu sukurtą perspėjimo sistemą „Rats“ („Radijo perspėjimų perdavimo sistema“, Radio Alert Transmission System), kuri įjungiama tik nacionalinių katastrofų atvejais.
Ši sistema visuomet naudojama britus informuoti apie svarbiausių karališkosios šeimos narių mirtį – bet daugelis dabartinių BBC darbuotojų ją veikiančią matė tik bandymų metu. O dalis – nematė išvis.
Kaip rašo „Guardian“, išgirdę keistą garsą savo naujienų tarnybos patalpose BBC darbuotojai kartais pokštauja: „Ar tai „Rats“?“. Nes jie nežino, kaip skamba ši sistema.
Pasirengė iš anksto
Netrukus karalienės mirtis užplūs visą eterį. Britų žiniasklaidos priemonės skubės publikuoti nekrologus ir kitus tekstus ar transliuoti televizijos laidas apie karalienę. Didieji britų portalai tekstus apie karalienės gyvenimą, parengtus jos mirčiai, turi pasirengę iš anksto.
Britų televizijos yra iš anksto ne kartą repetavusios, kaip atrodys pranešimas apie karalienės mirtį – nors žurnalistai pripažįsta, kad tokių repeticijų metu jaučiasi keistai.
Visose britų komercinėse radijo stotyse ims mirksėti „mėlynos lemputės“ – speciali sistema, numatyta nacionalinės katastrofos atvejui. Visos britų radijo stotys žino – jei ima mirksėti lemputės, jos turi pasiruošti po kelių minučių transliuoti pranešimą apie kažkokią ypač svarbią naujieną. O iki tol – pradėti groti liūdną muziką.
Tad jei būsite Britanijoje ir išgirsite, kad vidury radijo laidos jos vedėjas staiga nutilo ir stotis pradėjo groti liūdną muziką – įsijunkite televizorių. Greičiausiai nutiko kažkas blogo.
Tad jei būsite Britanijoje ir išgirsite, kad vidury radijo laidos jos vedėjas staiga nutilo ir stotis pradėjo groti liūdną muziką – įsijunkite televizorių. Greičiausiai nutiko kažkas blogo.
Tačiau didžiausia atsakomybė pranešant apie karalienės mirtį vis dėlto teks BBC. Nesvarbu, ką tuo metu transliuos BBC – visos televizijos ir radijo transliacijos iškart sustos, o vėliau visi trys BBC televizijos kanalai ir dvi radijo stotys tuo pačiu metu ims transliuoti tą pačią žinią.
1952 m. BBC pranešimas apie karaliaus George'o VI mirtį buvo transliuotas septynis kartus, kas 15 minučių, o tada BBC transliacijos nutrūko penkioms valandoms. Dabar greičiausiai bus kažkas panašaus.
„Girdite BBC iš Londono“ („This is the BBC from London“) – taip prasidės pranešimas. Tai specifinė formuluotė, kuria prasideda tik aukščiausios svarbos BBC pranešimai. Po pranešimo nuskambės Jungtinės Karalystės himnas.
Kadangi didžioji dalis šalies neprisimena laikų, kaip Elizabeth II nebuvo karaliene, neabejotina, kad jos mirtis sukrės visą tautą. Jau vėliau visi britai – ir didelė dalis kitų pasaulio tautų – panašiai, kaip rugsėjo 11-osios atveju, prisimins, kur jie buvo, kai išgirdo žinią apie karalienės mirtį.
Charlesas taps karaliumi
Tolimesni veiksmai priklausys nuo mirties aplinkybių. Jei karalienė mirs užsienyje, specialiai tam paruoštas karinis lėktuvas pakils iš oro uosto Londone. Jame jau bus paruoštas karstas – britų karališkosios šeimos laidotuvėmis besirūpinanti bendrovė turi pasirengusi karstą tokiam atvejui. Lėktuvas karalienės kūną pargabens į Londoną.
Jei karalienė mirs savo pilyje Škotijoje, kur kasmet praleidžia tris mėnesius – karstas su jos kūnu Londoną pasieks traukiniu. Tikimasi, kad traukiniui riedant gedintys žmonės rinksis prie bėgių ir po traukiniu mes gėles.
Bet kokiu atveju karstas su karalienės kūnu galiausiai pasieks karališkąją menę Bakingemo rūmuose, kur su karaliene atsisveikins jos tarnai – kai kurie tarnaujantys daugiau negu 50 metų. Tuo tarpu Londone skambės varpai, kai kurie jų – skamba tik mirus monarchui.
Kituose Jungtinės Karalystės miestuose bus įrengti didžiuliai ekranai, tiesiogiai transliuojantys, kas vyksta Londone. Rotušėse, bibliotekose ir muziejuose bus atminimų knygos, kurias pasirašyti galės kiekvienas norintis. Visos įmanomos vėliavos bus nuleistos iki pusės.
Beje, 2014 m. išplatinta instrukcija, nurodanti vietinėms valdžios institucijoms pasiruošti karalienės mirčiai, vadinosi „Kaip elgtis svarbaus visai šaliai asmens mirties dieną“. Nors karalienė neįvardinama, visi supranta, apie ką eina kalba.
Dieną po karalienės mirties vėliavos vėl pakils, o Charlesas 11 valandą ryto uždaroje ceremonijoje, kurioje dalyvaus apie 150 įvairių didikų, bus paskelbtas karaliumi Charlesu III bei pradės eiti savo pareigas.
Jo įšventimo ceremonijos dar truks visą dieną – ir ją stebės milijardai žmonių visame pasaulyje. Daugelis ceremonijų atrodys labai senoviškai šiuolaikinei akiai – nuo sargybinių aprangų ir į dangų paleidžiamų paukščių iki auksinių taurių.
Tą pačią dieną karalius Charlesas III leisis į kelionę po Jungtinę Karalystę susitikti su savo pavaldiniais. Susitikimai bus daug mažiau oficialūs negu anksčiau – bus daug „asmenukių“ su gydytojais, mokytojais ir kitais „paprastais žmonėmis“, daugiau vaikščiojimo pėsčiomis, daugiau kuklumo.
Bus ir daug oficialių susitikimų. Nors ir liūdėdamas dėl mamos mirties, Charlesas turės atlikti pareigą šaliai bei pagerbti atvykusius svečius.
Atsisveikinti galės visi
Laidojama karalienė bus po devynių dienų. Ketvirtą dieną po mirties jos karstas iš Buckinghamo rūmų bus perkeltas į Vestminsterį, kur su karaliene galės atsisveikinti tauta. Žmonės susirikuos į ilgą eilę, kuri lėtai eis atsisiveikinti su karaliene.
Laidotuvių dieną šalis apmirs. Bankai, parduotuvės ir daugelis kitų įstaigų nedirbs. 9 valandą ryto „Didysis Benas“ suskambės, bet skambės kitaip negu visada – jis bus padengtas kailiu ir garsas bus duslus.
11 valandą karstas pasieks Vestminsterio abatiją. Prasidės atsisveikinimo ceremonija. Visoje šalyje autobusų vairuotojai sustos pakelėje, traukinių stotys nutils.
Po arkivyskupo kalbos ir maldos karstas bus paguldytas į karališkąją karietą ir nugabentas į Vindzoro pilį, kur karalienė atguls koplyčioje greta kitų britų karališkosios šeimos atstovų. Paskutinį žemės žiupsnį ant jos kapo užmes sūnus – naujasis karalius.
Kodėl ši mirtis tokia svarbi?
Princesės Dianos mirtį ir dabar prisimena daugelis pasaulyje. Tačiau karalienės mirtis, nors gal ir nesukels tiek emocijų, tautai reikš daug daugiau. Tiek, kiek nereikštų jokio kito žmogaus mirtis.
Diana vis dėlto nebuvo karalienė ir jos mirtis nereiškė, kad keičiasi šalies valdovas. Tai, kaip D.Britanijoje į sostą ateina naujas karalius, daugelis britų žino tik iš istorijos vadovėlių: trys iš keturių paskutinių Jungtinės Karalystės ministrų pirmininkų gimė, kai karalienė Elizabeth jau buvo karalienė.
Po karalienės mirties abeji parlamento rūmai nutrauks posėdžius, žmonės galės anksčiau eiti namo iš darbo, o lėktuvų pilotai praneš naujienas keleiviams.
Per devynias dienas po karalienės mirties naujasis karalius turės dalyvauti ritualinėse ceremonijose, sudalyvauti prisistatymo ture po visą šalį, o į Britaniją suplūs diplomatai ir karališkųjų šeimų atstovai iš viso pasaulio. Tiek garbių svečių britai nebus matę nuo Winstono Churchillio mirties 1965 m.
Planas įvertina viską – kur svečiai bus apgyvendinti, kas bus pakviesti į Charleso karūnavimą ir taip toliau.
Tuo pačiu metu vyks ir intensyvios politinės derybos: dabar karalienė Elizabeth yra Tautų Sandraugos vadovė, tačiau šis statusas nėra paveldimas, ir britai sunkiai dirbs, stengdamiesi išsaugoti jį ir karaliui Charlesui III-ajam.
Karališkosios laidotuvės atspindės ir besikeičiantį pasaulį. 1952 m., kai mirė karalius George'as VI, britai, nors vis dar nebuvo atsigavę po II pasaulinio karo, džiaugėsi pergale ir laukė ilgo taikos ir klestėjimo periodo. Britų imperija vis dar buvo išplitusi po visą pasaulį.
Monarchija britams tapo stabilumo ir tvarkos simboliu, matant, ką atnešė nacizmas ir komunizmas kitoms šalims. Nebeturėdama realios politinės galios, vis dėlto ji vienijo britus bei atspindėjo britiškumą. 60 metų Elizabeth II, kaip monarchijos veidas, buvo konstanta sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, ir šalis su ja susitapatino daug daugiau, negu, pavyzdžiui, amerikiečiai galėtų susitapatinti su bet kokiu savo prezidentu. Daug žmonių, kurie neįsivaizduoja, kad galėtų verkti dėl kokio nors žmogaus mirties, mirus karalienei, tikrai verks.
Bet, nors karalienė Elizabeth II šalyje labai populiari, jos laidotuvių teatras neabejotinai kels daug klausimų – ar vienas žmogus vis dar gali suvienyti didžiąją dalį šalies, ar neįtikėtina pompastika ir ceremonijos neatrodys ne vietoje moderniame pasaulyje, kuriame karaliai daugeliui pirmiausia siejasi su pasakomis, o ne su realybe. Į šį klausimą, aišku, iš anksto atsakyti neįmanoma.
Žvelgiant ilgalaikėje perspektyvoje, klausimų dar daugiau. Britų nacionalinę tapatybę vis dar didele dalimi apibrėžia pergalė II pasauliniame kare ir buvusios imperijos didybė.
Karalienė, kuri prisimena tiek viena, tiek kita, yra paskutinis tiesioginis ryšys su tais laikais. Todėl karalystei jos mirtis taps dideliu psichologiniu smūgiu, paskutine vinimi į Britanijos kaip pasaulinės galybės karstą.
Britų politika ir britų gyvenimas dabar yra visiškai kitokie negu jos valdymo pradžioje – nors absoliuti dauguma britų gyvena geriau ir gali sau leisti daugiau negu bet kada, Jungtinei Karalystei, kalbant apie jos įtaką ir vaidmenį pasaulinėje arenoje, pastarieji 60 metų buvo nuolatinis nuosmukis.
1901 m., kai mirė daugiau negu 60 metų valdžiusi karalienė Viktorija, situacija kai kuriais aspektais buvo panaši. Istorikai rašo, kad tautą apėmė neviltis ir nežinomybė – kaip jie gyvens be karalienės, kuri buvo stabilumo ir ramybės garantija.
Tačiau Viktorijos laikais, skirtingai negu dabar, gyvenimas nuolat gerėjo, o valstybė sparčiai judėjo į priekį. Dabar, politinių neramumų ir susiskaldymo laikais, britai tuo pasigirti negali.
Todėl, pažymi „The Guardian“ žurnalistas, nenuostabu, kad tiek dėmesio skiriama pasirengimui karalienės mirčiai. Bus laidojama ne tik karalienė, bet ir šalies praeitis, paskutinis sąlyčio taškas su praėjusiu pasauliu. Britai viso pasaulio akyse maudysis šlovės spinduliuose dėl savo praeities ir negalvos apie ateitį. Bet tikėtina, kad tai bus paskutinis toks kartas.
Parengta pagal „The Guardian“.
