Vienu festivalio maršrutu – „Nepanašūs rajonai“, kuris apėmė Žirmūnus ir Antakalnį – keliavo ir 15min žurnalistas.
Einant šiuo maršrutu buvo galima išvysti, kaip iš vidaus atrodo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, VRM rūmai, Tuskulėnų rimties parko kolumbariumas, šv. Petro ir Povilo bažnyčia, taip pat pasiklausyti gidų-savanorių pasakojimų apie šias ir kitas vietas.
Kviečiame susipažinti su tuo, ką buvo galima išvysti ekskursijoje – gal kažkur susidomėsite apsilankyti ir patys.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
Ekskursija prasidėjo ties šv. Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnio pradžioje. Gidai trumpai pristatė Antakalnio rajono istoriją ir bažnyčios istoriją bei architektūrą.
„Visas Antakalnio rajono architektūrinis landšaftas susiformavo XVII a. antroje pusėje, kai Vilnius pradėjo atsikurti po karų su Maskva. (…) XVIII-XVIII a. Antakalnio dalys priklausė tokiems didikams kaip Radvilos, Pacai, bei Sapiegos. Jie statėsi rūmus, vystė parkus“, – pasakojo gidė.
Vėliau, XIX a., pasakojo ji, Antakalnis tapo pušynų apsuptu rajonu, kur miestiečiai statėsi medines poilsio vilas. Ir dabar tai yra vienas iš žaliausių rajonų Vilniuje.
„Įdomu tai, kad šis rajonas formavosi ne apie vieną centrinį tašką, o aplink didikų dvarų teritorijas“, – sakė gidė.
Tarp iš senesnių laikų išlikusių rūmų ji minėjo Sapiegų rūmus, Sluškų rūmus, šv. Petro ir Povilo bažnyčią. Taip pat, pasakojo ji, Antakalnyje esama ir sovietinės urbanistikos kūrinių, tokių kaip M.K.Čiurlionio menų mokyklos pastatas.
Kalbėdama apie bažnyčios istoriją, gidė minėjo, kad dabartinė mūrinė bažnyčia pastatyta XVII a. antroje pusėje, o pastatyti bažnyčią nusprendė Lietuvos didysis etmonas Mykolas Kazimieras Pacas, kuris ir palaidotas bažnyčioje, o kapas uždengtas akmens plokšte su užrašu „Čia guli nusidėjėlis“. Statė bažnyčią užsieniečiai architektai.
Bažnyčios fasade esantis įrašas „Regina pacis funda nos irt pace“ reiškia „Taikos karaliene, stiprink mus taikoje“. Žodžiai „pacis“ ir „pace“ minimi neatsitiktinai – jie yra nuoroda į bažnyčios statytojo vardą. Dviguba lelija, matoma virš bažnyčios įėjimo, pasakojo gidė – irgi Pacų šeimos herbas.
Tai tik dalis pasakojimo – apie bažnyčią ir Antakalnį sužinoti buvo galima ir daugiau. Po gidės pasakojimo visi norintys galėjo trumpam užsukti į bažnyčią ir išvysti, kaip ji atrodo iš vidaus.
Vileišių rūmų ansamblis
Ekskursija tęsėsi link Vileišių rūmų ansamblio, įsikūrusių šiek tiek toliau Antakalnio gatvėje. Dabar čia veikia Literatūros ir tautosakos institutas.
Į patį pastatą užsukti nebuvo galima, tačiau ekskursija apsilankė pastato kiemelyje. Čia gidai trumpai papasakojo pastato istoriją ir pristatė jo architektūrines įdomybes.
Neobarokinio stiliaus Vileišių rūmai pastatyti buvo 1904–1906 m. Rūmų kompleksą sudaro patys rūmai, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir tvora, pasakojo gidas.
Rūmų statyboje, pasakojo gidas, naudotas cementas, betonas – tada Lietuvoje dar nelabai įprastos medžiagos.
Rūmus pasistatydino žymus Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas, inžinierius Petras Vileišis. Jis buvo pirmojo Vilniaus laikraščio lietuvių kalba „Vilniaus žinios“ leidėjas, šio leidinio redakcija buvo įsikūrusi gretimame pastate. Taip pat rūmuose 1907 m. vyko M.K.Čiurlionio darbų paroda.
P.Vileišis rūmuose gyveno vos dvejus metus – iki 1908 m. – tačiau spėjo čia palikti savo pėdsaką.
Rūmai buvo pirmoji vieta Vilniuje su kanalizacija, nes P.Vileišis nenorėjo, kad atliekos iš rūmų būtų pilamos tiesiai į Nerį, kaip anuomet dar buvo įprasta.
Taip pat rūmuose veikė elektriniai sietynai, kuriems elektrą tiekė generatorius. Tiesa, jų gaminamos elektros pakako vos dviem valandoms.
VRM rūmai
Tuomet ekskursija keliavo į kitą Neries krantą, kur prie Žirmūnų žiedo laukė trečiasis objektas – Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai, kuriuos daugelis vilniečių senu papročiu vadina VRM rūmais.
Gidai papasakojo, kad šie skulptūriškos kompozicijos rūmai buvo statyti 1980 m. dešimtmetyje tuometinės VRM darbuotojams.
Statinį projektavo Algimantas Mačiulis, vyriausiasis Vilniaus miesto dailininkas. Šio pastato tūris toks didelis neatsitiktinai – tai tarsi atsakas šv. Petro ir Povilo bažnyčiai kitame Neries krante.
Gidė atkreipė dėmesį, kad pastato eksterjero ir interjero architektūra yra vientisa – jei ne stiklo sienos, nebūtų jokių skirtumų, skiriančių eksterjerą ir interjerą.
Po trumpo pasakojimo užsukus į rūmų vidų buvo galima išvysti jų vidaus puošmenas – dailininko Kazimiero Simanonio sukurtą sietyną, šokių salę su Algimanto Mizgirio metalo kompozicija, trečio pastato aukšto sieną puošiantį sovietmečio dvasią atspindintį Kornelijaus Stoškaus triptiką „Kultūra. Progresas. Sportas“.
Prie šio objekto gidai trumpai papasakojo ir Žirmūnų istoriją. Tai buvo pirmasis sovietmečiu pastatytas Vilniaus mikrorajonas.
Jis pradėtas statyti tik XX a. septintajame dešimtmetyje. Iki pat XX a. vidurio Žirmūnai buvo menkai apgyvendinta teritorija, čia buvo tik pavienės trobelės, daugiausia žvejų.
Iki pat XX a. vidurio Žirmūnai buvo menkai apgyvendinta teritorija, čia buvo tik pavienės trobelės, daugiausia žvejų.
Žirmūnai buvo išskirtinės apimties projektas, padalintas į tris dalis. Tai iki šiol yra didžiausias Vilniaus mikrorajonas. Žirmūnų projektuotojai stengėsi įgyvendinti skandinaviškus principus – planavo ne tik daugiabučius, bet ir parkus, Žirmūnų gatvę sąmoningai panaudojo tarsi atskirti rekreacinę erdvę nuo daugiabučių.
Tuskulėnų rimties parko koplyčia-kolumbariumas
Ketvirtasis objektas, kurį aplankė ekskursija, buvo Tuskulėnų rimties parko kolumbariumas.
Gidai trumpai papasakojo liūdną šios vietos istoriją – kad 1944-1947 m. čia buvo slapta užkasami NKGB (MGB) kalėjimuose vykdant mirties bausmę nužudytų aukų palaikai. Vėliau sovietmečiu ši vieta buvo uždara, nežymima žemėlapiuose.
Tik žlugus SSRS paaiškėjo liūdna šios vietos istorija. Iš viso čia rasti per 700 žmonių palaikai.
Šioje vietoje suprojektuota pilkapio formos koplyčia-kolumbariumas duris atvėrė 2004 m. Po penkerių metų, 2009 m., jo viršų papuošė skulptoriaus Gedimino Karaliaus suprojektuota karūna. Gidai pasakojo, kad tai padaryta dėl to, kad kartais vandalai išniekindavo kalvos viršų.
Išklausius šį pasakojimą, ekskursija užsuko į kolumbariumo vidų. Čia ratu išdėlioti karsteliai su sovietinio teroro aukų palaikais supa centrinę patalpą.
Šiuo metu joje galima išvysti unikalią JAV lietuvės Inos Skardžiūtės-Kozel instaliaciją „Karo nuotaka – našlė“.
Tai našlės figūra, apgaubta audeklu, ant kurio atspausdintos nužudytų vyrų nuotraukos, padarytos po egzekucijų. O kolumbariumo skliauto viršų iš vidaus puošia Gitenio Umbraso mozaika „Trejybė“.
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai
Paskutinė šios ekskursijos metu aplankyta vieta buvo 1971 m. duris atvėrę brutalizmo stiliaus Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Pirmiausia jie statyti kaip ledo ritulio aikštė.
Ypač jie išskirtiniai dėl išskirtinės, bangos formos vantinės stogo konstrukcijos, kurią sukūrė Henrikas Vytautas Karvelis.
Šie rūmai neveikia daugiau negu dešimtmetį ir šiuo metu yra avarinės būklės, tad prieš einant į vidų ekskursijos dalyviams užsidėti teko ne tik kaukes, bet ir šalmus.
Pirmajame rūmų aukšte buvo galima išvysti rūmų vestibiulį, buvusią rūbinę. Dabar ši vieta apleista, daugelį sienų išmargino grafitininkai.
Užkilę į antrą rūmų aukštą išvydome Regimanto Kavaliausko išskirtinį kūrinį - modernų medžio juostelių pano. Anot gidės, šį kūrinį kai kas prisikiria prie oparto, arba optinės iliuzijos meno.
Grįžę į pirmą aukštą, aplankėme ir pagrindinę rūmų erdvę – didžiąją salę. Dabar salė yra tuščia, scenos nebėra, tik kėdės, kur kadaise sėdėjo žiūrovai, dar išlikę.
Salę palikome per buvusį tarnybinį įėjimą. Apsilankymu šioje vietoje dvi valandas trukusi ekskursija baigėsi.
Festivalis vyksta nuo 2015 m.
„Open House Vilnius“ – tai atviros architektūros savaitgalis, Vilniuje organizuojamas nuo 2015 m. Jo metu duris atveria Vilniaus pastatai, pasižymintys architektūros kokybe, svarba miestui ir bendruomenėms.
„Open House Vilnius“ organizatorių planus šiemet reikšmingai koregavo koronaviruso pandemija. Įprastai festivalis vykdavo balandžio pabaigoje, o užsukti buvo galima į keliasdešimties skirtingų išskirtine architektūra ar istorija pasižyminčių miesto pastatų vidų. Pastatuose vykdavo ekskursijos, jas vesdavo gidai-savanoriai, jų architektai bei pastatų atstovai.
Šiemet festivalis dėl pandemijos buvo perkeltas į liepą, o atskirų pastatų lankymą pakeitė architektūriniai maršrutai. Tiesa, ir jų metu buvo galima užsukti į kai kuriuos pastatus, tačiau apie didelę dalį jų, kaip ir šiame maršrute minėtus P.Vileišio rūmus, gidai-savanoriai pasakojo tik iš išorės.
Organizatorių teigimu, nespėję sudalyvauti grupinėse ekskursijose dar turi galimybę sudalyvauti savarankiškose ekskursijose. Tam pakanka „Open House Vilnius“ programėlės mobiliajame telefone bei ausinių. Trys savarankiški maršrutai – „Šimtmečio atspindžiai Gedimino prospekte“, „Kultūra Gedimino prospekte“ ir „Politika Gedimino prospekte“ – yra aktyvūs nuo liepos 11 d. Planuojama, kad jais lankytojai galės vaikštinėti iki pat vasaros pabaigos.
„Open House Vilnius“ organizuoja savanoriška, nevyriausybinė ir ne pelno siekianti viešoji įstaiga „Architektūros fondas“, strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.
