Ar bent jau taip teigia lietuvių sakmės. Lietuvos tautosakos rinkėjai užrašė šimtus sakmių apie juoduosius burtininkus, raganius ir visokius kitokius monininkus, kurie turi neįtikėtinas galias.
Skaitant šias sakmes, atsiveria visiškai naujas – kupinas burtų, magijos, antgamtinių jėgų bei gėrio ir blogio kovos – Lietuvos kaimo pasaulis.
Ir kartu randame juokingų siužetų apie mergas, kurioms burtininkas vestuvių metu magiškai nutraukia sijonus, nes šios iš jo šaipėsi.
Apie tamsiuosius burtininkus lietuvių folklore portalui 15min pasakojo šią sritį tyręs etnologijos krypties humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojas Andrius Kaniava.
Jis atskleidė, kaip tampama burtininku, kas yra juodosios knygos, kaip apsisaugoti nuo burtų ir papasakojo, kaip bent jau vienu atveju sakmių burtininko prototipu tapo visiškai realiai gyvenęs žmogus, kurį aplinkiniai laikė burtininku.
Dar A.Kaniava pasidalino vaizdingais pavyzdžiais – sakmėmis, kurios pasakoja apie juoduosius magus, burtų knygas, numirusių prikėlimą, velnių prišaukimą ir kitokius čerus. Šias sakmes įterpėme į tekstą.
Nebijokite – anot A.Kaniavos, nuo beveik visų piktų kerų apsaugos paprasčiausia špyga! Nebent jei ruošiatės vestuvėms – tada jau vertėtų susirasti gerąjį burtininką, kuris apsaugos nuo pavertimo vilkais. Na, o ypatingoje situacijoje visada galima raganiui nukirsti galvą.
– Kaip apskritai susidomėjai raganiais ir burtininkais lietuvių tautosakoje?
– Šiemet rengėme konferenciją apie tamsiąją folkloro pusę. Ieškojau įdomesnės temos ir, kadangi nuo vaikystės myliu fantastiką, esu užaugęs su J.R.R.Tolkieno fanų bendruomene „Tolkien Lietuva“, tai pagalvojau kažką iš tos srities panagrinėti.
Iš pradžių galvojau apie raganas, bet jos jau šiek tiek Lietuvoje yra tyrinėtos. Ir tada supratau, kad juk yra ir burtininkai vyrai – visai kitoks mitinės, legendinės būtybės tipas.
Ir nutariau patyrinėti būtent juoduosius burtininkus, kurie, anot lietuvių sakmių, turėjo stebuklingų galių. Iš kur jie atsiranda, ką jie daro ir kaip nuo jų apsiginti.
„Betygalos parapijoj seniau gyveno toks suskis čeraunykas. Jis galėdavo numirusių dūšias prišaukt. Kartą numirė vienas tėvas. Iš jo vaikų pradėjo ieškoti žyds tėvo skolą, ale tos skolos tikrai nebuvo tėvas ėmęs. Sūnus nuėjo pas tą čerauninką ir paprašė, kad pašauktų tėvą iš numirusių. Čerauninks nuėjo su sūnum į kapus. Čerauninks apibrėžė aplink kapą ratą ir kaži kokius žodžius pavapaliojo. Tuoj pasirodė tėvus. Jis pasakė, kad skolos neėmęs ir liepė nieko daugiau iš numirusių nekelti, nes čia dirbama su velniu, o jei kas da kels, tam bus blogai“ (1938 m., Raseiniai. LTR 1531/340)
– Kaip suprantu, nori pasakyti, kad raganos ir raganiai lietuvių folklore skiriasi?
– Tikrai taip. Raganos ne visada, bet dažnai būna artimesnės pasakotojui. Tarkim, kaimyno žmona yra ragana, arba iš to paties kaimo kokia moteriškė yra ragana, ir neretai sakmėse jos netgi tikslia pavarde įvardinamos.
Raganos dažnai užsiima smulkiu kenkimu – atima karvių pieną, susargdina, paverčia žmogų gyvuliu ir panašiai. Na, maždaug, jei tau neauga javai, tikrai ne tu pats kaltas, o raganos (šypsosi). Burtininkai irgi kartais daro tokius dalykus, bet retai.
Burtininkai dažniau yra svetimšaliai. Be to, dar labai svarbus skirtumas – raganos beveik be išimčių tik kenkia, o burtininkai gali būti tiek geri, tiek blogi. Gerieji gydo, spėja ateitį, randa pamestą ar pavogtą daiktą, gali išaiškinti vagį. Išvaro gyvates, žiurkes ir panašiai.
Visgi yra nemažai atvejų, kai ir apie burtininką yra pasakoma, iš kokio jis konkretaus kaimo, nurodomi vardas ir pavardė.
Gaila, kad prieš šimtą metų, kai rinko tą tautosaką, jos rinkėjai nebandė sekti ta gija ir paklausinėti daugiau, paieškoti realių žmonių, kurie galbūt slepiasi už tų sakmių. Nes manau, kad nemaža dalimi atvejų būtų radę įdomių dalykų.
„Seniau prie Betygalos gyveno baisus raganius. Jis visokias iškadas žmonėms darydavo. Užpykęs žmogui koją, ranką sutraukia, galvą prie peties pritraukia, karves užtraukydavo, debesis užvesdavo. Bet niekas negalėjo jo nudilbyti. Šaus į jį – šratus į saują susemia ir nieko nepadarysi. Norės kirst su šoblia – jis apsileidžia ūkais ir nematyti. Sykį vienas galvočius paėmė šventintą žvakę. Kai raganius apsileido ūkais, greit jis uždegė žvakę ir nukirto raganiui galvą.“
(1938 m. Keryvų km., Girkalnio apylinkės, Raseinių r. LTR 1692/31).
– Iš kokių kraštų būdavo burtininkai, jei jie būdavo svetimšaliai?
– Dažniausiai, jei jau įvardinama konkreti tautybė, dominuoja latviai ir vengrai. Dar rusų nemažai. Taip pat ir kitos tautinės mažumos, kurios dažnai siejamos su kerėjimu – čigonai, žydai.
Latviai burtininkai minimi itin dažnai. Tai visiškai suprantama – artimiausias kaimynas, ryški „savo“ ir „svetimo“ priešprieša.
„Buvęs kur ten didelis burtininks latvis. Jis jau dėl tų savo burtų nebegalėjęs numirti, susenęs, persenęs, kokią ketvirtą kartą savo gimines pragyvenęs ir niekaip negalėjęs numirti. Žydas jo klausias: „Kodėl jūs, pon, nenumirštat?“ Jis: „Kad nieks mano mantos nepaima“. Žydas: „Duokit man!“. Tas latvis padavęs jam savo pinigus ir čielą maišą knygų, popierių. Tuoj tas žyds su vis ta manta nubėgęs į mišką, o tas latvis išdulkėjęs ir nieko nelikę“
(1906 m., Reibinių kaimas, Joniškio apylinkės. LKLIR F2-434/767).
Vengrai yra įdomesnis atvejis, jie mums tolimesni. Bet istoriškai vengro kaip neva mums tolimo krašto žmogaus įvaizdis Lietuvoje buvo gana stiprus. Ir per Užgavėnes buvo vengrais rengiamasi.
Tačiau aš klausiau vieno pažįstamo lenko, kuris su folkloristika ir istoriniais šaltiniais dirba, ir jis sakė, kad Lenkijoje vengro kaip burtininko įvaizdis nėra susiformavęs. Nors Lenkijai Vengrija kaip ir arčiau. Įdomus toks atvejis.
– Ar burtininkais buvo gimstama, ar tampama?
– Apie tai, kad gimstama, beveik niekur neužrašyta sakmėse. Vieną kitą atvejį tik buvau radęs. Bet šiaip burtininku būti išmokstama. Čia tarptautinis, visoje Europoje žinomas naratyvas, kad magijos yra mokomasi, ji siejama su išsilavinimu.
Tik pas mus sakmėse įprastai mokomasi arba iš kito burtininko asmeniškai, arba iš juodosios knygos. O, pavyzdžiui, Europoje paplitęs pasakojimas, kad į specialų universitetą burtininkai važiuoja mokytis. Šiaurėje dažniausiai – į Vitenbergą Vokietijoje, pietuose magijos sostinė buvo Ispanijos miestas Toledas.
– Kas ta juodoji knyga?
– Tai labai įdomus dalykas. Visame pasaulyje žinomas reiškinys, kilęs iš ankstyvųjų Viduramžių. Tik dar ne kaip Juodoji knyga. Tada jau egzistavo tai, kas prancūziškai ir angliškai vadinama grimoirs, lietuviškai grimuarai – magijos, užkalbėjimų ir burtų knygos.
