Atsakyti į šį klausimą archeologams yra sunku. Daug dalykų, naudotų kaip tualetinis popierius, buvo organinės kilmės ir iki šių dienų neišliko. Tačiau ekspertams pavyko atrasti šiek tiek gerai išsilaikiusių pavyzdžių – dalyje jų netgi buvo išmatų pėdsakų. Be to, tualetinio popieriaus „pirmtakai“ kartais buvo vaizduojami ir dailėje ar literatūroje, rašo „Live Science“.
Tokie archeologiniai ir istoriniai atradimai leidžia suprasti, kad žmonės užpakalio valymui naudojo labai įvairius dalykus – savo pačių rankas, kukurūzų burbuoles, sniegą.
O vienas iš seniausių rastų dalykų, skirtų konkrečiai būtent šiam tikslui, yra „higieninė lazdelė“, prieš keletą metų rasta Kinijoje.
Manoma, kad jai yra apie 2 tūkst. metų. Tokios higieninės lazdelės buvo medinės arba bambukinės lazdos, kurios buvo apvyniojamos kokiu nors audiniu.
Na, o Europoje senovės graikai ir senovės romėnai savo užpakalius irgi valėsi su specialiai tam skirtomis lazdomis, kurios vadinosi tersoriumais. Ant vieno tersoriumo galo būdavo pritaisoma kempinė. Tokios lazdos su kempinėmis buvo paliekamos viešuosiuose tualetuose bendram naudojimui.
Taip pat tualetuose buvo paliekami kibirai su vandens ir druskos ar acto mišiniu. Juos žmonės naudojo tersoriumų nuvalymui. Kitas būdas juos nuvalyti buvo pakišant po bėgančiu vandeniu, kuris tekėjo po tualetų sėdynėmis.
Tiesa, dalis mokslininkų teigia, kad galbūt tersoriumai buvo naudojami ne valyti užpakalius, o pačius tualetus. Tačiau dauguma sako, kad greičiausiai visgi jie buvo naudojami būtent kaip dabar tualetinis popierius.
Taip pat graikai ir romėnai tualetinio popieriaus vietoje kartais naudodavo nedideles keramines plokštes, kurios buvo ovalo ar skritulio formos.
Tokios plokštės buvo vadinamos pesojomis (pessoi). Archeologai rado pesojų liekanų, ant kurių liko išmatų pėdsakų, ir seną vyno taurę, ant kurios pavaizduotas žmogus, besivalantis užpakalį su pesoja.
Gali būti, kad graikai taip pat valėsi užpakalį su ostrakomis – keraminėmis šukėmis, ant kurių jie išraižydavo savo priešų vardus. Vis dėlto, moksininkų teigimu, užpakalio valymasis su keramika ilgainiui greičiausiai pažeisdavo organizmą, ant odos atsirasdavo bėrimų ir paraudimų.
Japonijos gyventojai VIII a. po. Kr. naudojo kitokio tipo medinę lazdą, vadinamą chuugi. Ja jie valydavosi tiek išeinamosios angos išorę, tiek vidų – tiesiogine to žodžio prasme susikišdami lazdą į užpakalį.
Lazdoms valyti užpakalius buvo populiaru įvairiais istorijos laikotarpiais. Bet senovės žmonės užpakalius valėsi ir kitkuo – vandeniu, lapais, žole, akmenimis, gyvūnų kailiais ar jūros kriauklėmis.
Viduramžiais šiuo tikslu europiečiai pasitelkdavo samanas, viksvas, šieną, šiaudus ar gobelenų atplaišas.
XVI a. prancūzų rašytojas Francois Rabelais parašė satyrinę poemą apie įvairius būdus, kaip žmonės valosi užpakalį. Šioje poemoje paminėtas ir popierius kaip higienos priemonė. Tačiau svarbu pabrėžti tai, kad poemoje F.Rabelais kaip tik skundžiasi, koks jis neefektyvus, ir teigia, kad žąsies plunksnos yra daug geriau.
Vienas pirmųjų žinomų tualetinio popieriaus paminėjimų Kinijoje, beje, irgi yra literatūroje. Vienas tuometinis kinų raštininkas nurodo, kad popieriaus, ant kurio užrašyti kinų klasikų tekstai arba išminčių vardai, jis nedrįsta naudoti „tualetiniais tikslais“.
Po poros šimtų metų po Kiniją keliavęs arabas su nuostaba pastebėjo, kad kinai nesirūpina švara, nes neapsiprausia vandeniu atlikę gamtinius reikalus – vietoje to jie valosi popieriumi.
Europoje popieriaus naudojimas po gamtinių reikalų išplito XVIII a., tam, išplitus spaudai, dažnai naudoti seni laikraščiai ir žurnalai. Į šiuolaikinį panašus tualetinis popierius buvo sukurtas XIX a. O ritinio formos tualetinio popieriaus rulonai, įprasti dabar, patentuoti buvo 1883 m.
Milijonai žmonių visame pasaulyje tualetinio popieriaus nenaudoja iki šiol. Vienur – dėl ekonominių priežasčių: jie arba neturi galimybės įsigyti tualetinio popieriaus, arba kaip patogiai atsikratyti panaudotu popieriumi. Kitur tikima, kad nuplauti užpakalį švelnia vandens srove yra higieniškiau negu naudoti popierių.
Tai nėra tiesiogiai susiję su šio straipsnio tema, tačiau į Lietuvą ne tik tualetinis popierius, bet ir tualetai atėjo gana vėlai – dar prieš 100 metų lietuviai mielai „reikalus atlikdavo“ pamiškėse ar duobėse su virš jų permestomis lentomis ir statytis atskirų būdelių tualetams neskubėjo. Plačiau apie tai skaitykite šiame straipsnyje.
Parengta pagal „Live Science“.
