Malkų tikrai daug reikėjo ir patalpų šildymui žiemą, ir maisto gamybai. Aišku, kad kažkokios malkų atsargos, kaip ir prieš kiekvieną žiemą, būdavo sukaupiamos. Tačiau jų vis tiek trūko visų poreikių patenkinimui.
Malkų trūkumui kompensuoti dažniausiai buvo deginama viskas, kas yra iš medžio ir kas dega. Iš pradžių malkoms sunaudotos visokias nereikalingos tvoros, netinkami gyvenimui pastatai ir įvairiausios lūženos.
Neapsikentusi betvarkės, 1916 m. pačioje gegužės mėn. pabaigoje, Vilniaus miesto vokiečių administracinė valdžia įvedė malkų pardavimo kontrolę.
Tokių priemonių imtasi, kai paaiškėjo, kad keli vienos ir tos pačios šeimos nariai vienas po kito iš miesto valdžios pirko medieną, kaupė ją namuose ir vėliau brangiai perpardavė.
Atsižvelgiant į medienos trūkumą, baimintasi, kad dėl spekuliacijos juodojoje rinkoje dalis gyventojų negalės apsirūpinti reikalingomis malkomis. Todėl nurodyta, kad malkas galima gauti tik pateikus duonos kortelę, o kiekvienai šeimai vasaros laikotarpiu numatyta skirti 2,5 kubinių metrų malkų. Siekiant užtikrinti, kad būtų išvengta nesąžiningos veiklos, malkų gavimo diena būdavo pažymima duonos kortelėje.
Ir net prasidėjus vasarai, 1916 m. birželio pradžioje, Vilniaus amatininkų draugija pranešė, kad Vilniuje dar vis sunku gauti malkų bei bet kokio kuro. Todėl sudėtinga gaminti maistą namuose.
Paguodžiančiai skamba tik tai, kad tuo metu tikrai daug Vilniaus miesto gyventojų valgydavo labdaringose valgyklose, kuriose ant miesto valdžios skirtų malkų gamintos (iš miesto valdžios gautų produktų) visokios sriubos, košės ir troškiniai.
Užėjus didesniems šalčiams, 1917 m. vasario viduryje, Vilniaus miesto administracija pranešė, kad duosianti daug malkų miesto pavargėliams. Buvo žadama kurą pristatyti pavargėlių globos komitetams, kurie jas turėjo išdalinti.
Dalį malkų nuspręsta pardavinėti žemomis kainomis, kitą dalį išdalinti visai nemokamai. Kaip tik tomis dienomis, kada labai atšalo, Vilniaus miesto gatvėse ir viešose aikštėse kūrenta ugnis pasišildyti praeiviams.
„Prie kertės Jurgio ir Vilniaus gatvės, malkų rinkoje, anapus Žaliojo tilto ir Užupyje buvo galima pastebėti vyrų, moterų ir vaikų šildantis prie ugnies. Tas ugnis labai mėgo vežikai, kurie nuolatos turėjo būti lauke.“
Malkoms suvartotas ir Botanikos sode (dabar Bernardinų sodas) buvęs Vasaros teatras.
1917 m. rugsėjo pabaigoje pranešta, kad vasaros teatro pastatas Botanikos sode, kuriame seniau vaidinta rusų operetė, o vėliau įsikūrė vokiečių teatras, greitu metu bus nugriautas, o mediena panaudota malkoms.
Spalio 25 d. buvo pranešta, kad vasaros teatro pastatas jau griaunamas. Darbai pradėti ir didesnė dalis teatro pastato jau išardyta. Visa mediena panaudota malkoms.
Miesto valdžia net išplatino pranešimą, kad „to teatro pamatų tiek papuvusių būta, jog toliau jame vaidinti yra stačiai pavojinga. Jau antra savaitė gaisrininkų sargyba darbuojasi Botanikos sode, versdama iš pamatų teatrą.“
Rankraščiai irgi dega
Vietiniai, prispausti šalčio negandų, kūrendavo niūriais žiemos vakarais viską kas dega. Va taip pradingo liepsnose begalės daug archyvinių dokumentų, o ir šiaip visokių knygų bei popierių, kurie šiais laikais turėtų didelę vertę.
Ir net Vilniaus miesto vokiečių administracija susirūpino dėl deginamų senų laikraščių, spaudinių, knygų ir rankraščių. Tik jų rūpestis rėmėsi daugiau praktiniais dalykais. Nes vokiečiai yra vokiečiai.
Jie net vietiniams gyventojams raštu išaiškino, kad štai deginamas „popierius labai maža teduoda kaitros, todėl popieriais kūrenant, reikės sukūrenti sąlyginai daug daugiau, negu kūrenant anglimis. Senų popierių vertybė dabar labai didi, todėl kūrenant popieriais iš tikro atsieis nuo 10 ligi 14 kartų brangiau nei kūrenant anglimis. Dargi iš sudegusių popierių lieka labai daug pelenų, kurie paskui užkemša krosnį. Todėl vėl imant kūrenti, reikia sukūrenti daugiau negu šiaip, kadangi krosnis nenori kūrentis.“
Ir štai praktiškieji vokiečiai siūlė nedeginti senų popierių, o geriau juos nunešti į senų popierių surinkimo vietą ir parduoti. Nes senų popierių labai reikia popieriaus perdirbimo fabrikams.
O malkų vis tiek trūko, nors tu ką. Štai net lietuvių „Laimės“ vartotojų draugijos visuotiniame susirinkime 1918 m. vasario 24 d. visą darbotvarkę užėmė malkų klausimas.
Ir neišsprendus tokio svarbaus reikalo, susirinkimo tęsinys atidėtas kovo mėn. 2 d. O galėjo apie Nepriklausomos Lietuvos dalykus kalbėti.
Ai, jau prieš tai užsiminiau apie Vasaros teatro Botanikos sode sėkmingą pavertimą malkomis. Štai šaltą 1917 m. žiemą Vilniaus miesto apleistųjų namų valdomosios komisijos biuras, įsikūręs Šv. Jono g. 29, pranešė, kad gruodžio mėn. 13 d. 10 val. iš ryto bus viešai parduodami 2-ji mediniai namai, kurie tinkami kurui.
Dar tokia pati medinių namų transformacijos į malkas akcija įgyvendinta ir 1918 m. vasario mėn. 21 d., kai tas pats biuras pardavinėjo dar keletą medinukų.
Kodėl nebuvo galima tiesiog nusikirsti medžių?
Šioje vietoje jūs jau galite užduoti klausimą, kas čia per nesąmonės: imi pjūklą, kirvį ir varai į mišką malkų. Deja griežtai negalima. Ne dėl to, kad lietuviai myli nuo seno medžius ir kažkada juos garbino. Tiesiog toks valdžios įsakymas.
Nes medienos labai daug reikėjo karo reikmėms. Ir net okupacijos pradžioje išduotus gyventojams leidimus pasipjauti biški malkoms anuliavo. Ir dar tiems, kurie buvo jau prisipjovę „užginta kitiems pardavinėti!. Užtat gresia pabauda, kuri gali siekti dvidešimteriopos malkų kainos ligi 10.000 mrk. ir kalėjimo bausmė ligi dvejų metų. Malkos taip pat bus atimamos.“.
Na, bet kadangi mediena tapo labai brangi ir galima spekuliuojant gerai uždirbti, daug gyventojų paslapčia traukė į miškus. Tikrai ne garbinti medžių traukė būriais ir pavieniui. Tiesiog pjovė medžius ir vertė juos į malkas.
Tada vokiečiai visur pristatė ginkluotų prievaizdų ir girininkų, kurie sėkmingai gaudė prasikaltusius bei taip sėkmingai papildydavo ir kasą, ir kalėjimus.
Bet nenurimo žmonės ir apsiginklavę draudžiamais šaunamais/duriamais/kertamais ginklais, duodavo atkirtį miškų sargams: 1917 m. Pokremplių miške netoli Vilniaus lapkričio 15 d. kirviu užmuštas miško sargas Rinkevičius (įtariami Skorutėnų apylinkių miškavagiai); Šimkaičių miške netoli Raseinių spalio 18 d. dviejų plėšikų revolverio šūviais sunkiai sužeistas valdžios girininko padėjėjas Klingenbeil‘as; Zapyškio apylinkėse gegužės 11 d. užmuštas valdžios girininkas seržantas Friedrich‘as (jo lavonas rastas Šulios-Brazukų pelkėje liepos 18 d.); Eglinciškiuose netoli Marijampolės rugsėjo 22 d. savo bute nušautas valdžios girininkas Scheidt‘as; Knebuose netoli Utenos rugsėjo 25 d. trys banditai užmušė valdžios girininko padėjėją Kamievski.
Ir dar daugelis kitų miškasargių iškeliavo nelygioje kovoje pas Abraomą.
Tyrimą apie Vilniaus miesto gyventojų kasdienybę I pasaulinio karo metais remia / iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Parengta pagal 1916 m. „Wilnaer Zeitung“, 1916 ir 1917 m. „Dziennik Wileński“, 1917 ir 1918 m. „Dabartis“ ir 1917 m. ir 1918 m. „Lietuvos aidas“.
Daugiau įdomybių, matyt, bus galima paskaityti 2025 m. knygoje „Vilniaus miestiečių kasdienybė Pirmojo pasaulinio karo metais“.
Straipsnis paremtas doc. dr. Juozapo Blažiūno įrašais „Facebook“, perpublikuojamas su autoriaus sutikimu.
