Nors dabar dujų kameros siejamos su nacių nusikaltimais, tuomet Lietuvoje dujų kamerose vykdyti mirties bausmes nuspręsta argumentuojant... humaniškumu. Kalbėta, kad dujų kamera atims žmogui gyvybę be kančių ir brutalumo.
Dujų kamera Lietuvoje veikė 1937–1940 m., joje įvykdytos bent 9 bausmės.
Dauguma nuteistųjų mirties bausme dujų kameroje buvo plėšikai ir žmogžudžiai, bet tokios mirties bausmės susilaukė ir Suvalkijos ūkininkų streiko dalyvis, tiesa, tikriausiai dėl įvykdytos žmogžudystės.
Kameroje naudotos dujos buvo paprasčiausias anglies monoksidas, dar žinomas kaip smalkės.
Kilpa ir kulka: mirties bausmė Lietuvoje iki dujų kameros
Remiantis 2014 m. tyrimo duomenimis, 1919–1940 m. Lietuvoje įvykdyti ne mažiau nei 146 mirties bausmės nuosprendžiai, tačiau šis skaičius dar negalutinis.
Iš jų ne mažiau kaip 129 asmenys buvo sušaudyti, bent 9 asmenys nunuodyti dujų kameroje, 8 asmenų mirties bausmės vykdymo būdas nėra tiksliai žinomas.
Dėl mirties bausmės tarpukariu Lietuvoje vyko diskusijos. Jos šalininkai teigė, kad tai būdas įbauginti nusikaltėlius ir atbaidyti juos nuo nusikaltimų, taip pat kad mirties bausmė yra geriausias būdas izoliuoti pavojingus nusikaltėlius nuo visuomenės ir kad tai vienintelė išties teisinga bausmė už ypač sunkius nusikaltimus.
Buvo ir mirties bausmės kritikų, daugiausia tai buvo kairiųjų partijų atstovai. Jie teigė, kad žmogaus gyvybės atimti valstybei nevalia.
Visgi visu tarpukario laikotarpiu mirties bausmė Lietuvoje nebuvo panaikinta.
1920 m. laikinoji Konstitucija nurodė, kad mirties bausmė yra naikinama, tačiau 1922 m. priimta nuolatinė Konstitucija mirties bausmės jau apskritai neminėjo, šis klausimas paliktas spręsti įstatymais. Tokia pati pozicija išliko ir 1928 bei 1938 m. konstitucijose.
Iki 1937 m. Lietuvoje mirties bausmė buvo vykdoma pakariant arba sušaudant. Pirmasis būdas daugiausia taikytas Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, antrasis – iki dujų kameros pastatymo.
Nepriklausomybės kovų laikotarpiu mirties bausmės buvo skiriamos tiek kriminaliniams nusikaltėliams už plėšikavimus ar žmogžudystes, tiek antivalstybiniams nusikaltėliams, pvz., bolševikų kolaborantams ir Lenkijos šnipams.
Ne visada gyvybės atėmimo sankcija šiuo laikotarpiu buvo skiriama teisėtai: kartais besikuriančios komendatūros ar net patys krašto gyventojai rengdavo savus teismus, kurių paskirtos mirties bausmės pakariant ar sušaudant buvo vykdomos viešai.
1921 m., valstybei grįžus į taikos padėtį, mirties bausmės vykdymo procesas nusistovėjo. Viešos mirties bausmės išnyko.
Įsigalėjo įstatymams prieštaringa praktika mirties bausmę vykdyti sušaudant, nors teisiniai dokumentai numatė jos vykdymą pakorimu.
Žingsniai link dujų
Mirties bausmę sušaudant įprastai vykdydavo Kauno komendatūros kariškiai, bet 1935 m. pabaigoje karininkija ėmė tam prieštarauti.
Iškeltos dvi esminės problemos. Pirma, atkreiptas dėmesys į neatitikimą tarp realaus mirties bausmės vykdymo būdo ir to, kas numatyta įstatymuose.
Antra, manyta, kad karių naudojimas budelio pareigoms nesuderinamas su jų pašaukimu, garbės principais ir moraliniu auklėjimu.
Dėl to 1937 m. mirties bausmės klausimu surengtas pirmasis oficialus teisėsaugos atstovų ir specialistų pasitarimas. Jo metu svarstytos galimybės mirties bausmę vykdyti panaudojant elektrą, dujas arba pakariant.
