1. Kodėl išvis kilo ginčas?
Lietuvių ir latvių kivirčo dėl Palangos šaknys slypi XIX a. Rusijos imperijos politikoje.
Iki 1819 m. Palanga su apylinkėmis, kaip ir didžioji lietuvių gyvenamų teritorijų dalis, priklausė Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai.
Bet 1819 m. Palangos valsčius buvo prijungtas prie Rusijos imperijos Kuršo gubernijos. Jai daugiausia priklausė latvių apgyventos teritorijos.
Kadangi ir Lietuva, ir Latvija ilgą laiką priklausė Rusijos imperijai, tai, kokiai konkrečiai jos gubernijai priklauso Palanga, buvo ne taip svarbu.
Tačiau Lietuvai 1918 m. vasario 16 d., o Latvijai 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbus nepriklausomybes, atsirado poreikis nustatyti tarpvalstybinę šalių sieną.
Skelbdama nepriklausomybę, Latvija nurodė, kad pietinė šalies siena eina buvusios Kuršo gubernijos ribomis. Tad Palanga pagal latvius turėjo priklausyti Latvijai.
Tuo metu lietuviai siekė ties Palanga nustatyti sieną remdamiesi etnografiniu – lietuviai Palangoje sudarė daugumą – ir istoriniu principu. Palangoje ir jos apylinkėse lietuviai gyveno šimtus metų, o Žemaitijai ši teritorija buvo priskirta dar 1422 m.
Tarp abiejų šalių atstovų vyko derybos. Lietuviai siūlė mainais už Palangos pajūrį Latvijos pusei padaryti nuolaidų Ilūkstės apylinkėse, teritorijoje tarp Zarasų ir Daugpilio, taip pat atsisakė pretenzijų į Liepoją.
Tačiau Latvija sutiko tik tokiu atveju, jei Lietuvos-Latvijos siena pajūryje būtų vedama palei Šventosios upę.
Lietuvos toks pasiūlymas netenkino, nes tai būtų reiškę, kad Šventoji ir Būtingė lieka Latvijai. Tuo metu Lietuva dar neturėjo Klaipėdos krašto, ir Lietuvai labai reikėjo Šventosios, nes čia buvo numatyta statyti uostą.
2. Dėl Palangos kovota ir ginklu
Konfliktas dėl Palangos vyko ne tik diplomatų kabinetuose.
1918-1919 m. Palangos pajūrio ruože stabilios valdžios nebuvo. 1919 m. pirmojoje pusėje Palangoje tvarką bandė įvesti Latvijos laikinoji vyriausybė, vis dar buvo ir karinė vokiečių valdžia, o rugpjūtį čia įsitvirtino apie 150 bermontininkų.
1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvykę lietuvių kareiviai ir milicininkai iš miestelio išvijo čia šeimininkavusius bermontininkus.
Bet jau po kelių dienų Latvija atsiuntė gerokai didesnį dalinį – apie 150 kareivių, kurie turėjo 2 kulkosvaidžius, dvi patrankas. Jie išvarė ką tik atvykusią lietuvių kariuomenę ir įvedė čia savo valdžią. Netrukus latviai čia dislokavo dar daugiau kariuomenės.
Tad Latvija ėmė valdyti Palangą. Visgi nei Lietuva, nei Latvija kariauti dėl Palangos nenorėjo – abi šalys turėjo didesnių priešų.
Nenorėdamos, kad nesutarimai pereitų į rimtesnį konfliktą, ginčui dėl sienų išspręsti abi šalys 1920 m. rugsėjo 28 d. pasirašė Arbitražo sutartį.
Pagal ją valstybių sienas turėjo nustatyti Tarptautinė arbitražo komisija. Sprendimas turėjo būti galutinis ir neskundžiamas.
3. Palangos likimą sprendė netgi bažnyčioje
Galbūt pastebėjote, kad Palangoje yra J.Simpsono gatvė, ir jums kilo klausimas, kodėl ji čia egzistuoja. Ši gatvė buvo pavadinta britų diplomato Jameso Youngo Simpsono garbei.
Būtent J.Simpsonas abiejų šalių sutiikimu tapo minėtos Tarptautinės arbitražo komisijos pirmininku – superarbitru.
Arbitražo sutartyje buvo numatyta, kad nustatant sienas turi būti atkreiptas dėmesys į abiejų šalių istorines ir etnografines ribas, vietos gyventojų interesus.
Komisija darbą pradėjo 1920 m. gruodžio 29 d. ir jį baigė 1921 m. kovo 20 d. Vykstant darbui, Lietuvos-Latvijos siena buvo suskirstyta į tris ruožus. Nustatydama sieną vakariniame Palangos ruože komisija vadovavosi ekonominiais bei politiniais abiejų valstybių interesais, dėmesį kreipdama ir į pačių gyventojų požiūrį.
1921 m. sausį J.Simpsono komisija lankėsi Palangoje, vertino jos lietuviškumą, bendravo su grafu Feliksu Tiškevičiumi, netgi po pamaldų klausinėjo vietinių žmonių nuomonės apie Palangos ateitį.
Pasak kai kurių liudijimų, po pamaldų bažnyčioje netgi buvo surengtas referendumas, kam turi priklausti Palanga. Uždavus klausimą, kas už tai, kad Palanga priklausytų Lietuvai, pakilo rankų miškas. Tai tapo svarbiu argumentu.
4. Prašėme ir Papės
Galiausiai komisija nutarė Lietuvai atiduoti Palangą ir pajūrio ruožą iki Šventosios.
Priskirdamas Palangą Lietuvai, J.Simpsonas atsižvelgė į gyventojų sudėtį ir Palangos lietuviškumą. Rusijos valdymo metais lietuviai sudarė 58,3 proc. Palangos valsčiaus gyventojų, latviai – 19,4 proc. Panašiai buvo ir žydų, mažumą sudarė likę gyventojai – lenkai, vokiečiai, rusai.
Visgi visko, ko norėjo, pajūryje Lietuva negavo. Lietuvos delegacija reikalavo Lietuvai priskirti dar didesnį pajūrio ruožą – iki Papės ežero. Lietuva ten planavo įsirengti savo uostą.
Šis regionas etnografiškai buvo pusiau lietuviškas, gyventojai daugiausia kalbėjo žemaitiškai ir latviškai. Visgi latvių delegacijai griežtai priešinantis, šio ruožo Lietuvai J.Simpsonas priskirti nesutiko.
Iš viso Lietuvai atiteko 183 kv. km. buvusios Kuršo gubernijos, Latvijai – 290 kv. km. buvusios Kauno gubernijos. Lietuvos priėjimas prie jūros pailgėjo 19,5 km.
J.Simpsonui Palangos lietuviai atsidėkojo jo vardu pavadindami gatvę.
5. Šventė truputį „be galvos“
Palangos atgavimo diena buvo pažymėta švente.
Susitarimo dėl sienų aktas buvo pasirašytas 1921 metų kovo 30 d. Kitą dieną, kovo 31 d., Lietuvos kariuomenė kartu su žymiausiais šalies politikais, inteligentijos atstovais, bendruomenės nariais iškilmingai įžengė į Palangą.
Čia dabartinių Kretingos ir Vytauto gatvių sankirtoje specialiai šiai progai įrengtais miesto vartais žygio dalyvius džiugiai pasitiko Palangos seniūnas bei gausiai susirinkusi miesto bendruomenė. Miestiečiai šaukė „valio“, barstė gėles.
Po pamaldų bažnyčioje vyko iškilmės prie Birutės kalno, skambėjo iškilmingos kalbos. Jos buvo užbaigtos trispalvės iškėlimu, himno giedojimu, kariuomenės paradu.
Ne viskas, tiesa, buvo tobula. Iškilmėse apsilankęs laikraščio „Ūkininko patarėjas“ korespondentas, kurio straipsnis buvo išspausdintas 1921 m. balandžio 7 d. numeryje, pažymėjo, kad „iškilimų tvarkytojai buvo, taip sakant, be galvos“, patys nežinojo iškilmių programos, kad bandant iš Kretingos pasiekti Palangą atsirado nemaža keblumų.
Taip pat jis pastebėjo, kad iškilmėms kiek trukdė pakilęs vėjas, kurio sujudintos jūros bangos visgi tapo nepaprastu reginiu atvykusiems sveikinti jūros.
„Vėjas buvo toks didelis, kad net įstengė atpūsti į šoną iššautas į viršų šrapnelių skeveldras ir apibarstyti jomis publiką. Tačiau nieko baisaus nebuvo, tik viena maža skeveldėlė trupučiuką nubrozdino vienai moteriškei galvą“, - rašė korespondentas.
