Antaną Vienuolį žinome kaip rašytoją dramaturgą, farmacininką ir muziejininką. Tačiau karas ir sovietinė okupacija pakeitė visuomenininko kasdienybę: jo vaistinė buvo nacionalizuota, o vėliau per karą sudegė.
1941 m. sovietai suėmė ir ištrėmė į Sibirą jo sūnų Stasį, kuris buvo Šaulių sąjungos narys, skautas ir Vytauto Didžiojo universiteto studentų korporacijos „Jūra“ pirmininkas.
1945 m. A. Vienuoliui pavyko sūnų ištraukti iš kalėjimo Vilniuje, kur jis buvo kalinamas nuo parvežimo iš Sibiro 1944-aisiais.
Antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu valdžiai buvo reikalingi visuomenėje gerbiami kultūrininkai, tad A. Vienuolis tris kartus išrinktas LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu (1947–1957 m.).
Juo būdamas rašytojas stengėsi kovoti prieš Vilniaus krašto lenkinimą, padėjo Anykščiuose pastatyti vidurinę mokyklą, rūpinosi rašytojo J.Biliūno palaikų iš Zakopanės parvežimu į Anykščius.
1957 m. A.Vienuolis LSSR AT pasakė kalbą, kuria ragino leisti tremtiniams grįžti iš Sibiro į Lietuvą.
1957 m. LSSR Aukščiausioje Taryboje pasakyta A. Vienuolio kalba:
„Draugai Deputatai,
Buržuazinėje Lietuvoje, esant mūsų krašte sunkioms gyvenimo sąlygoms ir atsiradus bedarbystei, išsivystė skaitlinga emigracija į užsienius, ypač į Pietų Amer. Valstybes.
Dabartiniu metu Lietuvos tarybinė vyriausybė ir partija deda daug pastangų sudaryti sąlygom grįžti emigrantams į gimtą šalį. Tos pastangos duoda gerus rezultatus: į Lietuvos TSR jau grįžo tūkstančiai emigrantų, radusių čia rūpestingą vyriausybės ir visuomenės globą. Kaip matėsi iš spaudos pranešimų, ruošiasi grįžti ir likusieji užsieniuose emigrantai.
Atsižvelgiant į vyriausybės politikų emigrantų atveju, manytume, kad atėjo laikas pakelti balsą mūsų tremtinių grąžinimo reikalu.
Yra gerai žinoma, kad masiniai trėmimai iš Lietuvos vyko esant prie valdžios išdavikui Berijai ir jo šalininkams bei pakalikams. Į tremtinių sąrašus pateko dideli skaičiai visai lojalių ir ištikimų tarybinei santvarkai ir vyriausybei žmonių, kai kurie jų dabar, po kelių metų kalinimo bei ištrėmimo, reabilituojami.
Jei kas iš tremtinių ir buvo ištremtas iš Lietuvos pelnytai, tai dešimt metų terminas jau yra pakankamai didelė bausmė.
Be to, tenka konstatuoti, kad klasinė kova mūsų kaime, kurį daugiausia palietė trėmimas, yra pergalingai baigta ir dvarininkų bei buožių luomai yra Lietuvoje galutinai likviduoti.
Todėl būtų teisinga ir tikslinga leisti tremtiniams grįžti į savo gimtinę.
Tarybinė vyriausybė yra paskelbusi įvairios rūšies nusikaltėliams amnestijų ir pakartotinai yra kvietusi grįžti Lietuvon tuos iš jų, kurie atsidūrė užsienyje.
Pastaruoju metu tarybinė vyriausybė paliuosavo iš lagerių ir kalėjimų daugybę teismo nuteistųjų ir leido grįžti jiems į jų gyvenamąsias vietas.
Atrodo, kad esant tokiam humaniškam valdžios nusistatymui buvusiųjų nusikaltėlių atveju, būtų visai neteisinga ir nenuoseklu netaikyti tų pačių dėsnių žmonėms, kurie buvo išvežti be jokių teismo nuosprendžių ir dažniausiai, be mažiausios savo kaltės (šeimos nariai, vaikai) ir kurie jau kiti net virš dešimties metų vargsta sunkiose, neįprastose klimatinėse sąlygose, toli nuo gimtojo krašto ir nuo artimųjų.
Ne paslaptis, kad tremtiniai, išmėtyti, turbūt sąmoningai neskaitlingais būreliais po neaprėpiamai plačias Tarybų Sąjungos sritis, neturi jokių galimybių mokinti savo priaugančią kartą lietuviškose mokyklose, neturi lietuviškų knygų bei laikraščių, dėliai ko jie yra pasmerkti nutautėjimui.
Taigi mūsų tremties atimta galimybė naudotis didžiojo Lenino dėsniu apie suteikimą kiekvienos tautos nariui visų sąlygų vystyti savo kultūrą, nacionalinę savo forma, soc. savo turiniu.
Antra vertus, neturėjimas tremtinių tautinės mokyklos duoda pagrindo tarybinės santvarkos priešininkams melagingai tvirtinti, kad tarybinė vyriausybė veda panašiai kaip ir CARAI LIETUVIŲ NUTAUTINIMO ir rusinimo politiką.
Pagal nesenai pasirašytą Tarybinės ir Lenkijos liaudies respublikos vyriausybių susitarimą šiuo metu vyksta lenkų repatriacija iš Tarybų Sąjungos į Lenkiją. (Vokiečiams, austrams, vengrams ir kitų tautų žmonėms dar anksčiau buvo leista grįžti iš TSRS į namus).
Turimomis žiniomis, daug Lietuvos tremtinių Sibire nusivylusių galimybe grįžti Lietuvon, užsirašo lenkais ir rengiasi keliauti Lenkijon. Leidimas lietuvių tremtiniams grįžti Lietuvon, paliuosuotų mūsų tremtinius nuo aprašyto desperacinio žygio.
Tremtinių grąžinimas teigiamai atsilieptų į mūsų krašto žemės ūkio ir pramonės vystymąsi. Kolūkiai, kuriems dažnai trūksta darbo jėgos, galėtų sustiprėti, įsiliejus į kolūkiečių gretas naujiems žemės ūkio darbuotojams.
Taip pat ir nuolat auganti ir stiprėjanti mūsų krašto pramonė galėtų tinkamai atlikti statomus jai didžius reikalavimus turint vietoje pakankamus darbo rezervus, kuriuos šiuo metu tenka DAŽNAI KOMPLEKTUOTI IŠ ATVYKUSIŲ IŠ SVETUR IR VISAI nežinančių vietos sąlygų žmonių.
Suprantama, kad leidus tremtiniams grįžti, jie turėtų būti aprūpinti gyvenamaisiais namais (kaime) ir butais (mieste) ir kad jiems būtų teikiama valdžios pagalba įsikurti ir gauti darbą.
Pastaruoju metu daug lenkų, ne tik lenkų, bet užsirašiusių Lenkais ir lietuvių iš Vilniaus miesto ir Vilniaus krašto apleidžia Lietuvos TSR ribas ir keliasi Lenkijon. Grįžusieji tremtiniai kaip tik galėtų pakeisti išvykstančius tiek kolūkiuose, tiek pramonės įmonėse.
Grąžinimas tremtinių, giliu mūsų įsitikinimu, būtų džiaugsmingai sutiktas visos lietuvių liaudies, kaip kilniadvasiškumo ir teisingumo aktas ir gražiausiai vainikuotų išpuolančias šiais metais 40 metų Tarybinės santvarkos sukaktuves.
Pasiremdamas kas čia mano pasakyta, prašyčiau tarybinę vyriausybę išskirti iš biudžeto lėšų sugrįžusiems tremtiniams įdarbinti ir įkurdinti, kad toliau nepasikartotų tokios šiurpios scenos, kai sugrįžusieji neįleidžiami į savo bakužes samanotas ir jie vėl turi grįžti atgal, iš kur su tokia viltimi buvo atvažiavę.
Netekusių namų žmonių siaubą tesugebėjo perduoti tik tarybinė poetė, mūsų Salomėja Neris:
Nusileido naktis
Ant laukų ir kaimų,
Kas gi mus pasitiks,
Be namų, be namų...
Jau naktelė tamsi,
Šen bei ten žiburys.
Namuose jau visi
Užsisklendę duris.
Trobelytė menka.
Ir ugnelė skaidri –
Atiduotum kažką.
Kam tu jos neturi...
Ūžkit vėtros smarkiau,
Barkit, guoskite mus,
Nes negrįšim daugiau,
Niekados į namus...“
Tų pačių metų rugpjūčio 17 dieną A.Vienuolis mirė Anykščiuose.
____________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.
