Raganų medžioklės ištakos ir jų persekiojimas Viduramžiais
Sunku pasakyti, kada raganos pirmą kartą pasirodė istorijoje. Dalis šaltinių raganavimą sieja su krikščionybe bei pirmuoju raganos paminėjimu Biblijoje, pirmojoje Samuelio knygoje.
Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad tai, ką galima vadinti raganavimu, aprašoma dar Antikinės Graikijos laikais: Homero „Odisėjoje“ bei Plutarcho traktate „Apie prietarus“.
Kad ir kada raganos būtų pradėjusios savo veiklą, savo „populiarumo viršūnę“ jos Europoje pasiekė XIV–XVIII a.
Raganavimo piko metu buvo tikima, kad raganos garbina šėtoną, sudaro su juo sutartį, pasitelkia demonus magijai atlikti, išniekina nukryžiuotąjį Jėzų Kristų.
Siekiant dar labiau išpūsti raganų blogybes, buvo teigiama, kad naktimis jos vyksta į vadinamuosius šabašus (slaptus susitikimus), kur žudo vaikus bei juos suvalgo.
Buvo tikima, kad taip pat jos užsiima seksualinėmis orgijomis bei santykiauja su pačiu šetonu, kuris sugeba pakeisti formą iš žmogaus į gyvūną.
Dabar jau suprantame, kad šis raganų apibūdinimas paremtas fantazijomis. Tačiau tuomet tokios fantazijos turėjo realių pasekmių – prasidėjo raganų medžioklė. Manyta, kad šėtono sugulovės privalo būti sunaikintos, nes kitu atveju jos sunaikins pasaulį.
Europoje raganų medžioklė intensyviausiai vyko Vokietijoje, Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje bei Šveicarijoje. Raganų gaudimo maniją paskatino ir vokiečių dominikonų išleista publikacija „Malleus Maleficarum“, tapusi savotišku raganų atpažinimo ir medžioklės vadovu.
Publikacijoje akcentuojama, kad raganos išties egzistuoja bei ištvirkauja, aprašyta jų veikla, nustatyti teisiniai veiksmai norint jas nubausti.
Dažniausiai raganomis būdavo apšaukiamos neištekėjusios, našlės, visuomenės paraštėse esančios moterys.
Dažniausiai raganomis būdavo apšaukiamos neištekėjusios, našlės, visuomenės paraštėse esančios moterys.
Pasitaikydavo ir vyrų, kurie buvo kaltinami dėl šios veiklos.
Didžioji dalis kaltinamųjų buvo tiesiog natūralia medicina užsiimti bandę gydytojai ir gydytojos, kurių profesijos pasirinkimas neteisingai suprastas.
Populiariausia bausmė buvo raganą pakarti arba sudeginti ant laužo. Europos bažnytiniai teismai deginimą ant laužo laikė sielos apvalymo būdu.
Tikrinant, ar kaltinamoji yra ragana, ją įmesdavo į vandenį – jei ji neskęsdavo, tai reikšdavo, kad ji yra kalta. Įsivaizduojant to meto moterų aprangas, galima suprasti, kad vos įmestai į vandenį moteriai skęsti galėjo būti didesnis iššūkis, nei iš tiesų užsiimti burtais.
Raganų medžioklė Naujajame pasaulyje
XVII a. Europoje raganų medžioklė ėmė rimti, o Naujajame pasaulyje – Amerikoje – ji tik suintensyvėjo. Plačiausiai nuskambėtos ir daugiausiai legendų apipintos tapo Salemo raganos.
1689 m. kraštas kentėjo nuo raupų epidemijos, kaimyninių genčių išpuolio, todėl visoms nelaimėms reikėjo rasti „atpirkimo ožį“.
Situaciją dar labiau suaštrino 1690 m. pradžioje miestelio mergaitėms prasidėję priepuoliai, kurie pasireiškė kūno traukuliais, skausmais, nekontroliuojamu rėkimu, karščiavimu.
Neilgai trukus buvo rastos ir kaltininkės – Tituba, Sarah Osborne ir Sarah Good. Jos puikiai atitiko vieną iš pagrindinių raganų „kriterijų“ – buvo vienišos, neturtingos moterys.
Tituba pati prisipažino, jog matė šėtoną bei pasirašė velnio knygoje savo krauju. Kitos dvi moterys savo kaltę neigė, bet joms kaltinimai irgi buvo pareikšti, teigiant, kad jas matė skraidančias ant šluotų bei dalyvaujant raganų susirinkimuose.
Visoms trims buvo skirta mirties bausmė. Neilgai trukus visas miestelis buvo apsėstas raganų medžiokle, žmonės pradėjo kaltinti vieni kitus, pasidavė panikai.
Motyvo apkaltinti raganavimu tada užtekdavo ir kitokio apsirengimo negu visi ar asmeninės neapykantos. Medžioklė tęsėsi iki 1692 m. rudens. Daugiau kaip du šimtai žmonių buvo apkaltinti, trisdešimt pripažinti kaltais bei devyniolikai įvykdyta mirties bausmė.
Kodėl raganos skraido ant šluotų?
Galime pastebėti, kad raganos dažnai vaizduojamos skrendančios ant šluotos. Kaip atsirado toks raganos įvaizdis?
Ankstyviausias žinomas raganos ant šluotos paveikslas yra iš 1451 m. Tuomet prancūzų poeto Martino Le Franco sukurto rankraščio iliustracijoje yra vaizduojamos moterys, kurios sklando ant šluotos.
Buvo tikima, kad raganos išsitepa mėšlu ar pamazgomis ir taip tampa nematomomis bei gali skraidyti ant šluotos. Pagrindo tuo tikėti davė ir neva pačių žmonių matyti vaizdai, sapnai bei apkaltintų moterų priverstinis prisipažinimas.
Raganystės ir šluotos ryšį gali paaiškinti ir pagoniškas vaisingumo ritualas, kuomet per pilnatį ūkininkai šoka su stulpais, šluotomis tam, kad paskatintų pasėlių augimą.
Raganystės ir šluotos ryšį gali paaiškinti ir pagoniškas vaisingumo ritualas, kuomet per pilnatį ūkininkai šoka su stulpais, šluotomis tam, kad paskatintų pasėlių augimą.
Pasakojimai apie tokį „šokį su šluota“, tikėtina, susipynė su pasakojimais apie raganas, skrendančias nakčia.
Kitas itin gajus vaizdinys – juodas katinas. Kaip katės pradėjo būti siejamos su raganomis?
Katės tradiciškai simbolizavo nepriklausomybę, palaidumą, nepagarbą autoritetui, o Viduramžių bažnyčia skeptiškai žiūrėjo tiek į nepriklausomas moteris, tiek į nepriklausomus gyvūnus. Be to, katės buvo garbinamos ir ne viename pagoniškame tikėjime, su kuriais kovojo krikščionybė.
Kodėl raganos pradėtos sieti būtent su juodomis katėmis, paaiškinti sunkiau. Tačiau tikėtina, kad priežastis paprasta – juodą katę sunkiau pastebėti tamsoje, o raganos buvo siejamos su blogais darbais, vykdomais naktį.
Pagal tokią logiką tikėtina, kad jei ragana pasivers kate ar pasitelks katę į pagalbą kokiam blogam darbui, ta katė bus juoda.
Kaip atrodė raganų medžioklė Lietuvoje?
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) irgi neaplenkė isterija dėl raganų. Žinome, kad raganų teismai vyko jau XVI a. ir tęsėsi iki XVIII a. pab. Tai atskleidžia įvairūs šaltiniai, tarp jų – teismų knygos.
Nors raganavimu buvo kaltinami ir vyrai, tačiau moterys sudarė didesnę dalį. Iš šaltiniuose užfiksuotų 265 kaltinamųjų raganavimu buvo 191 moteris ir 74 vyrai. Dauguma kaltinamųjų – 222 iš 285 – buvo valstiečiai, likę buvo kilmingieji ar miestiečiai.
Už bet kokius veiksmus užsiimant raganiška veikla buvo baudžiama išplakimu, vieša atgaila. Griežčiausia bausmė būdavo mirties bausmė sudeginant ar pakariant.
LDK kaltinimai dėl raganavimo nesiskyrė nuo Europoje esančių – raganavimu buvo kaltinamos moterys, kurios bandė gydyti žmones natūraliais metodais ar tiesiog kitaip atrodė arba elgėsi.
LDK kaltinimai dėl raganavimo nesiskyrė nuo Europoje esančių – raganavimu buvo kaltinamos moterys, kurios bandė gydyti žmones natūraliais metodais ar tiesiog kitaip atrodė arba elgėsi.
Teismų bylose galima rasti, kad kaltinami raganavimu žmonės yra „neramūs“ ar „pikti kaimynystėje“. O tai paminima kaip argumentas, kad šie žmonės yra išties kalti.
Kaltinimų sulaukdavo ir atvykę prašalaičiai, be to, kartais tai buvo būdas susidoroti su nemėgstamu kaimynu, giminaičiu ar netgi vyro meiluže.
Visgi ryškiausias raganavimu įtartų asmenų bruožas buvo „kerėjimo veikla“ ir „neįprasti gebėjimai ar žinios“. Būtent tai labiausiai skyrė raganas ir raganius iš aplinkinių.
Teismų dokumentai rodo, kad kerėjimo praktikos buvo skirstomas į dvi rūšis: gausinimo ir liaudies medicinos.
Gausinimo praktikos – tai buitinės magijos veiksmai, kuomet, anot teismų, raganaujant buvo siekiama užkerėti, kad sektųsi gyvenime, meilėje. Įprastai bausmės už tokį raganavimą LDK buvo švelnesnės – išplakimas, vieša atgaila.
Antroji kerėjimo praktika buvo liaudies medicina, kuomet gydoma žolelėmis, remiantis gyvenimiška patirtimi. Žolininkės dažnai buvo kviečiamos gydyti sergančius, tikėta, kad jos turi ypatingų sugebėjimų.
Išties jos turėjo tam tikrų žinių, nusimanymo apie žolelių savybes. Jų veikla buvo svarbi tais laikais, kai „oficiali“ medicina ligoniams mažai galėjo pagelbėti.
Tokia veikla užsiimantys asmenys neišvengiamai buvo išskiriami iš aplinkinių, vertinti kaip paslaptingi.
Ilgą laiką liaudies medicina nebuvo vertinama kaip kenksminga veikla, bet pamažu iš LDK ėmė įsivyrauti iš Vakarų atėjusi raganavimo samprata.
Liaudies medicinos atstovai raganavimu kaltinami buvo, kai jų gydymo metodai pasirodydavo esą nesėkmingi – tuomet „gydytojai“ buvo įtariami tyčia savo kerais pabloginę sergančiojo būklę ar jį numarinę.
Liaudies medicinos atstovai raganavimu kaltinami buvo, kai jų gydymo metodai pasirodydavo esą nesėkmingi – tuomet „gydytojai“ buvo įtariami tyčia savo kerais pabloginę sergančiojo būklę ar jį numarinę.
Tikėtina, kad prie vis didėjančio įtarumo liaudies medicinos atžvilgiu prisidėdavo ir vis praslenkančios epidemijos, kurių kaltininkų – tikrų ar tariamų – buvo ieškoma.
Raganų skrydžiai Lietuvoje
Ir Lietuvos raganos mokėjo skraidyti – ar bent daug kas tuo tikėjo. Iš teismų dokumentų matyti, kad buvo skiriami keli skraidymo būdai: ant šluotų, su velnio pagalba, pasivertus šarkomis, nuosavais sparnais arba prisirišus prie kito sparno. Tuo metu, kai raganos sparnų nenaudodavo, laikydavo juos upelyje ar ežere.
Pavyzdžiui, 1746 m. Kupiškio ekonomijos byloje kaltinamas raganius J.Steižys ir jo motina prisipažino, kad sparnus laiko tvenkinyje bei upės gilumoje. O šarkomis jie pasiversdavo užvalgę puodą stebuklingos košės.
Kerėtojų pagrindinė kryptis skrydžiui – raganų kalnai, ant kurių linksmindavosi kartu su velniu. LDK šių susitikimų vieta buvo laikoma Žemaitijoje esantis Šatrijos kalnas.
Tikėta, kad bent kartą per metus visos raganos susitinka šioje vietoje. Susitikimai organizuojami ir dažniau, kas savaitę ar mėnesį, dažniausiai ketvirtadienio naktį.
Buvo teigiama, kad kartais skrenda ne pats žmogus, o jo dvasia. 1740 m. Rietavo byloje kaltinamoji J.Pelkienė tikino, kad jai skrendant į Šatriją kūnas likdavo lovoje, o iš kalno atskridusi piktoji dvasia paimdavo jos sielą ir nugabendavo į minėtąją vietą.
Stichinės nelaimės kartais irgi būdavo nurašomos kaip raganystės išraiška. Pavyzdžiui, 1731 metais visa valstiečių Šimkaičių šeima – motina Ona, sūnus Kazimieras bei duktė Barbora – buvo apkaltinti šia veikla.
Kankinami jie prisipažino, kad raganavo, kerėjo žmones, gyvulius, sukėlė krušą bei sustabdė lietų. Kazimieras bei Ona nubausti mirties bausme sudeginant.
Teksto autorė Deimantė Vaičiūtė yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė, atlikusi praktiką 15min.
