Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2022 11 06

Kaip į Lietuvą 1919 m. žiūrėjo didžiosios valstybės: ne visos manė, kad nepriklausomybės reikia

Pirmasis pasaulinis karas, didžiausias to laikotarpio žmonių išgyventas, karas prisidėjo prie senos tarptautinės sistemos subyrėjimo ir tai sukūrė sąlygas susikurti Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybėms. 1918 m. visos jos paskelbė nepriklausomybę, bet ją dar reikėjo įtvirtinti: tai vyko tiek ginklų, tiek diplomatijos pagalba.
Paryžiaus taikos konferencijos dalyviai. Iš kairės į dešinę: Prancūzijos maršalas Ferdinandas Fochas, Prancūzijos ministras pirmininkas George'as Clemenceau, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Lloydas George'as, Italijos ministras pirmininkas Vittorio Emanuele Orlando, Italijos užsienio reik
Paryžiaus taikos konferencijos dalyviai. Iš kairės į dešinę: Prancūzijos maršalas Ferdinandas Fochas, Prancūzijos ministras pirmininkas George'as Clemenceau, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Lloydas George'as, Italijos ministras pirmininkas Vitt / Wikimedia Commons / Public Domain nuotr.

O diplomatijos, ne vien ginklų, reikėjo: iš pradžių ne visos didžiosios pasaulio valstybės manė, kad Baltijos valstybės, tarp jų ir Lietuva turėtų būti nepriklausomos.

Paryžiaus taikos konferencijos reikšmė

Pasibaigus I pasauliniam karui karui reikėjo spręsti begalę reikalų. Pirmiausia reikėjo sukurti naują tarptautinę sistemą, kuri sugebėtų užtikrinti viso pasaulio taiką.

Antra, reikėjo nutarti, ką daryti su Vokietija ir kitomis I pasaulinį karą pralaimėjusiomis valstybėmis.

Trečia, reikėjo nutarti, kaip pasielgti su naujomis po karo atsiradusiomis valstybėmis (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija ir t.t.).

Išvardintos priežastys nėra vienintelės, bet jos buvo vienos esminių priežasčių, dėl kurių buvo organizuota Paryžiaus taikos konferencija.

Ją suorganizavo Pirmojo pasaulinio karo laimėtojai, joje dalyvavo 32 delegacijos. Oficialiai konferencija buvo atidaryta 1919 m. sausio 18 d. ir tęsėsi iki 1920 m. sausio 21 d. su keliais pertrūkiais.

Tokiame istorijos sūkuryje susikūrė Baltijos valstybės, tokiomis aplinkybėmis reikėjo įtvirtinti savo nepriklausomybę.

Supratus, koks tuo metu buvo didžiųjų pasaulio valstybių požiūris į Baltijos kraštus, galime geriau suprasti iššūkius, su kuriais Lietuva, Latvija ir Estija susidūrė valstybingumo pradžioje.

Kas tuo metu buvo didžiosios pasaulio valstybės?

Kiekvieną dalyvę Paryžiaus taikos konferencijoje atstovavo delegacijų viduje išsirinkti atstovai. Buvo sukonstruota tokia sistema, kad vienos šalys turėjo svarbesnį balsą už kitas.

Vienos šalys turėjo daugiau galios dėl turėto didesnio delegatų skaičiaus. Kitos atvirkščiai – turėjo mažiau galios, nes turėjo mažiau delegatų, kurie galėjo balsuoti priimant konferencijos sprendimus.

Visas šalis pagal jų svarbumą priimant įvairius sprendimus galima suskirstyti į keturias grupes.

Svarbiausios šalys organizuojant Paryžiaus taikos konferenciją bei joje vykstant naujosios pasaulio tvarkos konstravimui buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija ir Japonija.

Antrajai pagal svarbą grupei priklausė Belgija, Brazilija ir Serbija. Trečiajai – Kinija, Graikija, Hidžazo karalystė (1916-1925 m. egzistavusi arabų valstybė, apėmusi dalį dabartinės Saudo Arabijos, - red. past.), Lenkija, Rumunija, Liberija, Siamas (Tailandas) ir Čekoslovakija. Ketvirtajai – Kuba, Gvatemala, Haitis, Hondūras, Liberija, Nikaragva, Panama, Bolivija, Ekvadoras, Peru ir Urugvajus.

Vis dėlto pirmojoje grupėje Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija ir Didžioji Britanija faktiškai turėjo didesnį balsą už Italiją ir Japoniją. Todėl būtent šias tris valstybes to meto kontekste galima laikyti didžiosiomis pasaulio šalimis. Jos turėjo didžiausią sprendimų galią ir jas įtikinti Lietuvai buvo svarbiausia.

„Wikimedia Commons“/U.S. Signal Corps nuotr./„Didysis ketvertas“ Paryžiaus taikos konferencijoje: D.Britanijos premjeras Davivas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Orlando, Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau ir JAV prezidentas Woodrow Wilsonas
„Wikimedia Commons“/U.S. Signal Corps nuotr./„Didysis ketvertas“ Paryžiaus taikos konferencijoje: D.Britanijos premjeras Davivas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Orlando, Prancūzijos premjeras Georges'as Clemenceau ir JAV prezidentas Woodrow Wilsonas

JAV požiūris: Rusijos skaldyti nereikia

1919 m. prasidėjus Paryžiaus taikos konferencijai JAV egzistavo požiūris, kad skaidyti Rusijos nereikia.

JAV tikėjosi, kad bolševikai Rusijoje įsigalėjo tik laikinai ir kad Rusijoje atsiras demokratija.

Vašingtonas norėjo tiek ekonomiškai stiprios, tiek stipria karine jėga pasižyminčios Rusijos. Išskyrus Lenkiją ir Suomiją, JAV pasisakė prieš kitų valstybių atsiskyrimą nuo Rusijos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai