Tokių namų su prabangiais, nuomai skirtais butais Vilniuje buvo ir daugiau. Tačiau vadinamasis Ignoto Parčevskio namas išskirtinis tuo, kad ir dabar atrodo panašiai kaip tada, kai buvo pastatytas.
Nors butai stovi tušti, pastato išplanavimas nepakito, o daug sienas puošusių lipdinių, butų dekoras ir prabangios koklinės krosnys buvo restauruota.
Tad pastatas šiuo metu suteikia unikalią galimybę pažvelgti, kaip gyveno XIX a. pab. turtingieji.
I.Parčevskio namas yra įtrauktas į šiemet gegužės 28-29 d. vykstančio „Open House“ architektūros festivalio programą. Šio kasmetinio, jau 8 kartą Vilniuje vykstančio festivalio metu duris žmonėms atveria įvairūs pastatai, į kuriuos įprastai negalima patekti. Savanoriai gidai po juos veda ekskursijas. Vienoje tokių dalyvavo ir 15min žurnalistas.
Ekskursijos metu namą ir patalpas, kur kadaise buvo prabangūs butai, buvo galima apžiūrėti iš vidaus, o gidė pasakojo apie pastato istoriją.
Savininkas niekada negyveno
Ekskursija prasidėjo pastato vestibiulyje. Gidė papasakojo, kad Ignoto Parčevskio namas vadinamas pagal jo savininką, tačiau savininkas jame niekada negyveno.
1885 m. įsigijęs sklypą su apgriuvusiu mediniu namu, I.Parčevskis šį nugriovė, o naują mūrinį namą statė kaip prabangių nuomai skirtų butų pastatą.
4 aukštų namas iškilo 1895 m., jo architektas – Apolinaras Mikulskis. Iš viso pastate buvo įrengti 8 prabangūs nuomai skirti butai, po 2 kiekviename aukšte. Vieno buto plotas buvo apie 200 kv. m.
Namas stovi Žygimantų gatvėje, tuomet vadintoje Krantinės gatve. Statybos šioje gatvėje pradėjo vykti XIX a. pabaigoje.
„Šis pastatas buvo vienas pirmųjų Krantinės gatvėje. Pati gatvė visiškai nepriminė dabartinės judrios gatvės. Čia buvo pasodinta liepų alėja, ja pasivaikščiojant buvo galima nueiti nuo Žaliojo tilto iki Sluškų rūmų. Čia buvo miestiečių mėgstama promenada“, - pasakojo gidė.
Pasak gidės, statybų metu vieta buvo laikoma prestižine. Kartu su Gedimino prospektu, Jogailos, Vilniaus gatvėmis Žygimantų gatvė buvo viena keleto gatvių, kur kūrėsi puošniausi nuomojami namai.
Tokie namai nuo įprastų nuomojamų namų skyrėsi puošnesniu fasadu, vestibiuliu, kitomis detalėmis. Ir dabar ant laiptų yra išlikę kabliukai, rodantys, kad kažkada šiuos laiptus dengė kilimas.
Gidės teigimu, I.Parčevskį šių laikų terminais galima vadinti nekilnojamojo turto vystytoju ir netgi magnatu – šis namas nebuvo jo vienintelis.
Iš viso I.Parčevskiui priklausė net penki nuomojami namai Vilniuje. Kiti buvo dabartinėse Jogailos ir J.Basanavičiaus gatvėse.
Pinigų I.Parčevskiui nestigo, nes jis kapitalą susikrovė iš dvarų ir alaus. Pagrindinis Parčevskių giminės dvaras buvo Raudondvaryje netoli Nemenčinės.
Šalia šio dvaro buvo įkurta alaus darykla, kuriai verslas klostėsi puikiai – darykla gamino trečdalį Vilniuje suvartojamo alaus produkcijos.
Be to, Parčevskiui priklausė dar du pelningi dvarai Širvintų rajone.
„Pinigai iš alaus ir dvarų ir sutekėjo į šiuos puošnius namus“, - sakė gidė.
Salės ir kolonos
Iš išorės pastatas traukia akį prabangiai dekoruotu neobarokiniu fasadu, su neoklasicizmo elementais.
Pats namas sudarytas iš dviejų simetriškų pusių. Jį perpus dalina paradinė laiptinė, už jos įrengtas šviesos šulinys (anga name, per kurią namo laiptines ir sanitarines patalpas pasiekdavo dienos šviesa) ir už šio esanti tarnų laiptinė ir sanitarinės patalpos.
Butuose buvo svetainės, miegamieji, darbo kambariai, virtuvės, tarnų patalpos, sandėliukai. Taip pat butuose buvo įrengti tualetai – to meto naujovė, tuomet atskiri tualetai buvo įrengiami toli gražu ne visuose netgi naujai statomuose pastatuose.
1940 m. persikrausčiusi į Vilnių pastate kurį laiką gyveno Nasvyčių šeima. Aktorė Undinė Nasvytytė savo atsiminimuose užfiksavo, kaip kitados atrodė šis namas, kol jame dar virė gyvenimas.
„Prisiminti kitados buvusį prabangų gyvenimą visada malonu. Namai su salėmis, baltomis kolonomis, daugybe kambarių ir paveikslų, baldai iš Karelijos beržo, mėlyno aksomo, nuostabiai kalinėti baldakimų ramščiai. Užuolaidos buvusios šilko, su lapų vainikais ir girliandomis aukso ir sidabro fone“, - rašė ji savo atsiminimuose, kuriuos citavo gidė.
Atkurta autentika
Žengiame į vieną butą, vėliau – į kitą. Viduje dabar buvę prabangūs butai – tušti. Tačiau išlaikytas nepakeistas butų išdėstymas, o jų dekoras, koklinės krosnys ir spalvų lipdiniai buvo restauruoti.
Todėl bute daug kur sienos, grindys ir lubos atrodo taip pat, kaip atrodė ir tik pastačius namą. Nustatyti autentišką išvaizdą padėjo polichrominiai tyrimai.
Prabangiausi butai buvo antrame aukšte. Čia iki šiol yra išlikęs butas su įspūdinga reprezentacine sale, kurios lubas puošia lipdiniai, o pasieniuose stovi trys prabangios krosnys.
Jos įtrauktos į vietinės reikšmės paminklų sąrašą. Iš viso name yra 20 išlikusių krosnių, o šios trys sudaro ansamblį.
Tiesa, gidė akcentavo, kad visa ši puošyba nėra autorinė.
„XIX amžiuje pramonė jau įsijungė į interjero puošybą. Visi lipdiniai pagaminti pramoniniu būdu Rygos, Varšuvos, Peterburgo fabrikuose. Tapybos motyvuose darbui palengvinti irgi naudoti trafaretai“, - pasakojo gidė.
Visgi, nors name naudoti keli pagrindiniai lipdinių ir trafaretų motyvai, kiekviename kambaryje jie pildyti skirtingomis spalvomis ar ornamentais, kas leido išgauti vis kitą įspūdį.
Salėje išlikęs ir autentiškas parketas. Kuris beveik negirgžda net ir daugiau negu 100 metų po pastato statybos.
Žengus į kitą salę, į akis krenta puošnios lubos. Nors iš pirmo žvilgsnio jos atrodo kaip medinės, iš tiesų tai yra tik medžio imitacija.
Tokia imitacija XIX a. pabaigoje tapo labai populiari, atradus būdą dažant atkartoti medžio faktūrą.
Dar kitame bute išvystame išskirtinę apvalią glazūruotų koklių krosnį. Ji – Rygos meistrų darbas.
Pasak gidės, tuomet jau egzistavo krosnių katalogai, užsakovai galėjo rinktis krosnių modelius. Čia užsakovas pageidavo būtent tokios krosnies.
Vyko ir medicinos tyrimai
Po Antrojo pasaulinio karo I.Parčevskio name trumpai veikė sovietinė „gosplano“ institucija, rengusi penkmečio planus.
Yra išlikęs autentiškas jos direktoriaus kabinetas, kur matyti jau kitoks, sovietinis interjeras.
„Nors lubos restauruotos ir autentiškos, sienos pasižymi sovietine stilistika. Jos muštos šilkiniu audiniu, yra mediniai paneliai“, - pasakojo gidė.
Kabinete yra išlikęs netgi seifas.
Visgi netrukus, 1946 m., čia įsikūrė jau kita įstaiga –Vilniaus universiteto Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas. Pasak gidės, tai buvo svarbiausia medicinos tyrimų vieta Lietuvoje. Čia buvo kuriami vaistai, vykdomi įvairūs bandymai.
„Institutas užėmė visą pastatą. Būtent tai, kad pastatas buvo vienose rankose, jam ir padėjo išlikti tokiam ganėtinai autentiškam“, - pabrėžė gidė.
1957 m. Onkologijos institutui tapus atskira įstaiga, pakeista Eksperimentinės medicinos instituto veiklos kryptis: čia atlikti daugiausia reumatinių ligų tyrimai, ieškota vaistų.
Lipant laiptais, galima išvysti vitražus. Jie mena būtent instituto egzistavimo laikus ir yra papuošti lotyniškomis citatomis, susijusiomis su medicina, pavyzdžiui, „pašalinus priežastį praeina liga“ .
1979-1989 m. atlikta pastato restauracijos darbai. Prieš juos atlikti išsamūs polichrominiai tyrimai, atidengti spalvų sluoksniai.
Darbams vadovavo Neringa Šarkauskaitė-Šapkuvienė, iš viso iš 25 interjerų restauruoti 18.
Bet net ir nerestauruoti interjerai, pasakojo gidė, buvo padengti baltų kalkių tirpalu, kad būtų konservuoti ir juos ateityje būtų galima vėl atkurti.
Šviestuvai, esantys daugelyje patalpų, nebuvo atkurti ir buvo pagaminti restauravimo metu, tačiau gaminant taikyta į XIX a. pabaigos specifiką.
2009 m. Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institutas buvo sujungtas su VU Imunologijos institutu bei pervadintas Inovatyvios medicinos institutu, o 2015 m. institutas persikraustė į Santariškes ir ten veikia dabar.
Pastatas perėjo Turto bankui, šis jį 2019 m. pabaigoje aukcione pardavė už 2 mln. eurų.
Pastatą įsigijusi įmonė, pasak gidės, pradėjo naujus restauravimo darbus – sutvarkė fasadą, stogą. Ji ketina jam grąžinti pirminę paskirtį – čia įrengti 8 prabangius butus. Taip istorijos ratas apsisuks.
