Anot autorės, kurortų, tarp jų ir Juodkrantės atsiradimui svarbios buvo kelios sąlygos – objektyvios ir subjektyvios. Tarp objektyviųjų – tuo metu vyko industrializacija, vidurinei klasei priklausančių žmonių praturtėjimas – jie galėjo sau leisti atostogas (anksčiau tai buvo įmanoma tik aristokratams), atsirado ir įteisintos atostogos. Atsiradus paklausai, atsirado ir pasiūla, ėmė kurtis kurortai, o tikras jų bumas prasidėjo nuo XIX amžiaus vidurio, kurortai daugiausiai kūrėsi žvejų kaimuose. „Juodkrantės kurorto kūrėjai įšoko į traukinį, ir ne vieną paskutinių vagonų, bet į vieną pirmųjų“, – sakė knygos autorė.
Svarbus faktorius buvo ir reguliarus susisiekimas Kuršių mariomis, kuris lėmė vis didėjantį klaipėdiečių, norinčių praleisti sekmadienius, o vėliau ir atostogas Juodkrantėje, skaičius. Kaip rašoma knygoje, „faktą, jog jau XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje Juodkrantė buvo patraukli Klaipėdos gyventojų savaitgalio išvykų vieta, liudija spaudos informacijos: vieną birželio sekmadienį 1857 metais net keturi garlaiviai – Terra, Stella, Reindeer, Friedrich Wilhelm – atplukdė gausią publiką pasiklausyti koncerto, kurį organizavo Edelio giedotojų draugija iš Klaipėdos“.
Juodkrantės gyventojų skaičiaus išaugimas siejamas ir su 1861 metais įkurtos gintaro kasybos firmos Stantien & Becker veikla – susidomėjimas ja sparčiai pasklido.
Vieno verslininko įtaka
Tačiau greta objektyviųjų faktų yra ir subjektyvieji. Knygos autorė sako, kad kalbant apie Juodkrantės kaip kurorto kūrimąsi, reikia būtinai paminėti viešbučių verslo atstovą iš Tilžės Eduardą Stellmacherį (1827-1883).
1865 metais jis nupirko vietinę smuklę ir pavertė viešbučiu „Kurischer Hof“. „Jis numatė perspektyvą pirkti smuklę, po kelių metų įžvelgė perspektyvą kurortui. Sugebėjo sutelkti bendraminčių kompaniją iš pasiturinčių klaipėdiečių, biržiečių, ir 1880 metais sukurtas Kurorto komitetas jau rimtai ėmėsi kurorto dalykų“, – diskusijoje sakė istorikė. Beje, kurorto pradininkui mirus, jo sūnus pratęsė veiklą, tapo kurorto komisaru, jo dėka atsirado gydyklų kompleksas, promenados, restoranas. „Jų šeima tapo kurorto patriotais, besirūpinusiais ne tik savo pelnais, bet ir tuo, kad kurortas klestėtų“, – sakė istorikė.
Juodkrantės istorijoje tuo metu galime įžvelgti lūžį ir gyventojų daugėjime: 1867 metų gruodžio 1 dienos duomenimis, čia gyveno 319 gyventojų, o po ketverių metų – 512 gyventojų.
Tiesa, kaip pažymima šioje knygoje, kurortinę atmosferą buvo stengtasi kurti ir anksčiau – dar 1857 metais laikraštyje buvo patalpintas skelbimas, kuriame rašoma, kad Franzas Grageris Svečių namuose siūlo Klaipėdos ir apylinkių gyventojams užsisakyti kambarius su maitinimu ar be, buvo rašoma, kad Svečių namų šeimininkas „galėsiąs patenkinti visų pageidavimus kambarių nuomai“.
Tarsi atsidūrė „dykumos saloje“
Kokia atmosfera tvyrojo XIX amžiaus antrosios pusės Juodkrantės kurorte? Knygoje autorė cituoja tuo metu čia apsilankiusių žmonių prisiminimus – vienas jų Ludwigas Passargė, išsikėlęs iš garlaivio valtele į krantą, savo įspūdžius apibūdino, tarsi atsidūręs „dykumos saloje“, bet įspūdį ištrynė nebloga kava ir visai maloni poilsiautojų kompanija Svečių namuose. Jis mini čia ir smagių nuotykių bei tai, kad teko klausytis sentimentalių eilėraščių skaitymo.
Didžiajame viešbutyje radau šeimininką su jo įnamiais prie kavos, kurią jie gėrė visi sykiu, kaip viena šeima, ponios ir ponai dar apsivilkę rytiniais drabužiais.
Knygoje rašoma: „Apie besiformuojančio kurorto „žaidimo taisykles“ rašė ir Otto Glagau: „Didžiajame viešbutyje radau šeimininką su jo įnamiais prie kavos, kurią jie gėrė visi sykiu, kaip viena šeima, ponios ir ponai dar apsivilkę rytiniais drabužiais“. Passargė taip pat aprašė ir labai kuklią Stellmacherio svečių namų poilsiautojų buitį: mažas kambarėlis, kurio sienos buvo iškaltos paprastomis lentomis, dar stalas, dvi kėdės, lova ir nedidelis apvalus veidrodis, o šio „prabangaus interjero“ akcentas – eilė „baisiai didelių vinių, sukaltų į sieną“. Tiesa, nežinia ar Passargė aprašė buvusios smuklės patalpas, ar kitą didelį pastatą, skirtą kambarių nuomai“.
Kuršiai atrodė egzotiškai
Kaip turistai žiūrėjo į vietinius gyventojus? Anot knygos autorės, tai su laiku keitėsi. Kaip pavyzdį ji minėjo vieno pono įspūdžius, 1878 metais jis atvyko jau blėstančiu kurorto sezono metu, kuomet viskas vyksta pagal įprastą ritmą – pasivaikščiojimas promenada, buvimas prie jūros.
Tačiau jis taip pat rašo, kad vieną dieną įvyko šio vienodo ritmo pokytis – vyko vietos gyventojų vestuvės. Vietos gyventojus, anot knygos autorės, atvykėlis apibūdino taip: „Žvejai kuršiai, kalba kuršių kalba, bet taip pat ir vokiškai“. Vėliau jis aprašo vestuves, papročius, dovanas, puošmenas. „Paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje inteligentai iš didmiesčių žinojo, kad yra tokia tautinė mažuma, ir jiems tai buvo labai įdomu, kitaip tas atvykėlis nebūtų ėjęs į vestuves“, – sakė tyrinėtoja.
Ji lygino tuos laikus su tarpukariu – tuomet vietos gyventojai jau patys tapo kurorto dalimi, nuomojo kambarius, pardavinėjo žuvį, ir atvykėliai jiems jau buvo pabodę, o ir atvykusiems vietos žvejai nebebuvo tokia egzotika kaip XIX amžiaus pabaigoje.
Koks buvo oras ir vanduo?
Kaip sako knygos autorė, į orus XIX amžiaus pabaigoje buvo žiūrima taip pat rimtai kaip ir dabar, nuo 1876 iki 1900 metų orai buvo reguliariai stebimi.
1902 metais rugpjūtį, kuomet vanduo Baltijos jūroje šilčiausias, vidutinė temperatūra siekė 15,1 laipsnio, taigi, dabar jūra yra šiltesnė.
Norintiems sužinoti, ką reiškė atostogauti tuo metu pajūryje, faktai – prie Mėmelio vidutinė temperatūra liepos mėnesį siekė 17,4 laipsnio, rugpjūtį – 19,1 laipsnio.
1902 metais rugpjūtį, kuomet vanduo Baltijos jūroje šilčiausias, vidutinė temperatūra siekė 15,1 laipsnio, taigi, dabar jūra yra šiltesnė.
XIX amžiaus pabaigoje kritulių iškrisdavo 619 milimetrų, dabar – 750 milimetrų. Taigi, dabar pajūryje sulaukiame daugiau lietaus.
Į kurortą – ne maudytis, o susirasti porą
Tiesa, daugeliui poilsiautojų bent jau XIX amžiaus pabaigoje maudynės Baltijos jūroje nelabai rūpėjo. Nors higienistai mėgino įtikinti žmones, kad šaltas jūros vanduo irgi naudingas sveikatai, daugelio tai neįtikindavo. Vietoje to žmonės rinkdavosi kitas pramogas – tarkime, dabar egzotiškai galinčias mums atrodyti smėlio vonias arba kiek pigesnes dumblo ar angliarūgštės vonias.
Į jūrą daug kas nelįsdavo ir dėl kitos priežasties – ne tuo tikslu atvažiuodavo į kurortus. Neretai į pajūrį vykdavo susirasti porą, o tam geriau nei maudynės tikdavo šokių vakarai, vaikščiojimai promenadomis, prieplaukoje sutikimas ar palydėjimas garlaivių bei didesniuose viešbučiuose buvę skaitymo kambariai, kuriuos mezgėsi pažintys.
Neretai į pajūrį vykdavo susirasti porą, o tam geriau nei maudynės tikdavo šokių vakarai, vaikščiojimai promenadomis, prieplaukoje sutikimas ar palydėjimas garlaivių bei didesniuose viešbučiuose buvę skaitymo kambariai, kuriuos mezgėsi pažintys.
Beje, jau XIX amžiaus pabaigoje rimtai imta žiūrėti ir į medicininę, higieninę situaciją kurortuose – kiekvienas kurortas privalėjo turėti po gydytoją, taip pat privalėjo turėti po lavoninę bei tinkamas dezinfekcijos priemones.
Apie tai, kokia buvo higienos situacija tuo metu Kuršių nerijoje, galima spręsti iš šio įrašo 1913 leidinyje apie Nidą: „Didieji svečių namai turi klozetus su vandens nuleidimo įranga, o šiaip fekalijos yra surenkamos duobėse. Kai kurie iš paprastesnių svečių namų turi tualetus be duobių. Atliekos paprastai pašalinamos pačių savininkų ir panaudojamos namų ūkyje. Namų kanalizacijos vanduo susismelkia į smėlėtą dirvožemį“.
Prarandame vietinius gyventojus
Kas labiausiai nuo tų laikų prarasta? Anot knygos autorės, Juodkrantės istorijos tyrinėtojos, kai 1960 metais buvo priimamas sprendimas dėl Neringos centro, buvo du variantai – Juodkrantė ir Nida. Galiausiai nuspręsta centru paversti Nidą, ir iš dalies dėl to Juodkrantei pasisekė – anot N.Strakauskaitės, dėl to Juodkrantėje neatsirado kai kurių ne itin vykusių statybų, kas buvo Nidoje.
Tačiau ji pastebi, kad pastaraisiais metais smarkiai niokojama aplink Juodkrantę esanti gamta. „Apleistas Juodkrantės miškas-parkas – tai buvo kurorto puošmena, promenados, o mes niokojame tą vietą“, – sakė tyrinėtoja, rodžiusi auditorijai nuotraukas, kaip įvairiomis transporto priemonėmis suniokoti miško takai.
„O didžiausias praradimas yra pastoviai gyvenančių žmonių praradimas. Nuo 2016 metų čia nebėra mokyklos, tai reiškia, kad bus vasarą atvažiuojančių žmonių, bet nebus nuolatos gyvenančių žmonių“, – sakė autorė, pati iki šiol gyvenanti Juodkrantėje.
Ji taip pat sakė, kad, deja, XX amžiaus antroje pusėje visiškai nebuvo tyrinėjama Kurių nerijos istorija – sovietiniais laikais viskas, kas vokiška, buvo laikoma įtartina. „Mes užaugome su sakmėmis“, – taip pirmuosius istorinius šaltinius apibūdino N.Strakauskaitė. Ir tik po 1990 metų Juodkrantės, kaip ir kitų Kurių nerijos kaimų istorija imta tirti – tam paskatino ir vietos gyventojai, dar pamenantys tarpukario laikus.