Pažvelkite pro langą – kiek matote automobilių? Sunkvežimiai, taksi ir privatūs automobiliai, autobusai ir kitas transportas dirba be sustojimo. Dėl to kenčiame nuo taršos.
Tačiau daugiau nei prieš šimtą metų visas šių mašinų funkcijas atlikdavo arkliai, kurie irgi savotiškai teršdavo.
XX a. pradžioje Londone buvo keliolika tūkstančių arklių traukiamų taksi, keli tūkstančiai arklių traukiamų autobusų, daugybė krovininių vežimų ir privačių karietų.
Dabar skaičiuojama, kad Londono gatvėmis kasdien vaikštinėjo bent 50 tūkstančių arklių. Kartais ir dar daugiau.
Arkliai yra gražūs gyvūnai, bet jie teršia. Vienas arklys po savęs kasdien palieka 7–16 kg mėšlo.
Nemažai to mėšlo būdavo paliekama tiesiai ant gatvės, nors vežikai ir buvo raginami susirinkti savo arklių išmatas ir pačius arklius – sunkų darbą dirbantys gyvūnai krisdavo tiesiog gatvėje, kur dažnai ir būdavo paliekami.
Mėšle skęstančios gatvės žmonėms trukdė ne tik dėl vaizdo ir kvapo. Šis turtas pritraukdavo spiečius musių, kurios platino įvairias ligas, įskaitant ir mirtinai pavojingą vidurių šiltinę. Londono gatvės nuodijo miesto žmones.
1898 metais dienraštis „The Times“ prognozavo, kad po 50 metų Londono gatvės bus palaidotos po 2,7 metrų storio mėšlo sluoksniu.
Tuo metu pasirodė ir prognozės, kad urbanizacija yra pasmerkta – miestiečių planus sugriaus labai jau kaimiškos bėdos. Nors mokslininkai žvalgėsi išeičių, visos jos buvo tik pleistras ant šautinės žaizdos – gatvės buvo vis dažniau valomos, o teršėjai – baudžiami.
Kas išsprendė šią krizę? Technologijos. Tiksliau, vidaus degimo variklis ir masinė automobilių gamyba.
Situacija ėmė gerėti dar sparčiau, kai automobiliuose pradėti diegti elektriniai starteriai. Ir taip 1950-aisiais Londonas buvo miestas be mėšlo, pati masinė urbanizacija buvo išgelbėta.
Tiesa, tai nebuvo tik Londono problema – arklių mėšlas kankino kone visus didesnius miestus. Skaičiuojama, kad 20 amžiaus pradžioje Niujorke kasdien dirbo bent 100 tūkstančių arklių.
