Vieno filmo herojus laikomas prispaustas prie žemės. Staiga ant nuogo jo pilvo padedama ir po metaliniu kibiru paslepiama žiurkė. Tada blogietis ima kaitinti kibirą, kol žiurkė, pajutusi pavojų, ima ieškoti kelio laukan.
Kankinimas žiurkėmis kadaise vykdavo ir taip. XVI amžiaus olandų sukilimo veikėjas Diederikas Sonoy'us ant savo aukų kūnų dėdavo žiurkes po moliniais indais.
Ant molinės puodynės tuomet būdavo kraunamos karštos anglys, kurios pakeldavo temperatūrą indo viduje ir paskatindavo žiurkę prasigraužti kelią laukan.
Tuo metu kankinimas žiurkėmis vyko ir kitose Europos dalyse. Štai Londono Taueryje kadaise būdavo vieta, į kurią subėgdavo nuo kylančio Temzės vandens pasislėpti norinčios žiurkės. Čia būdavo uždaromi ir blogiausi ar tiesiog informaciją slepiantys nusikaltėliai.
Įvairūs kankinimo žiurkėmis metodai Europoje taikyti labai ilgai. Tiesa, sisteminių metodų, kaip rodo šaltiniai, nebuvo sukurta. Dažniausiai budeliai improvizuodavo.
Kartais pakakdavo, kad pasmerktasis pabūtų viename kambaryje su daugybe žiurkių. Ar galite įsivaizduoti, kokias kančias gali sukelti vien buvimas visiškai tamsiame, drėgname kambaryje su šimtais alkanų žiurkių?
Ir kankinimas žiurkėmis nėra tik tolimos praeities prisiminimas. Argentinos Nacionalinės reorganizacijos proceso metu (1976–1983 m.) kaliniai, ypač dažnai – žydai, buvo kankinami itin žiauriai.
Kartais gyvos žiurkės būdavo sukišamos per vamzdžius tiesiai į išanges ir makštis. Vėlgi, tokie šlykštūs veiksmai buvo skirti ir kankinimui, ir pasityčiojimui.
Žiurkės kankinimams naudotos ir Brazilijoje, ir Čilėje, ir Urugvajuje įvairių sukilimų ir socialinių neramumų metu. Ir tai – net neskaitant pavienių atvejų, kuomet taip gaujų vadeivos kankina nepaklususius pakalikus ar nusikaltėliai maniakai – savo aukas.