Ėmėsi kartais nesirinkdamas metodų, už ką vėliau buvo kaltinamas brutalumu. Šį patirtį, pasak kai kurių liudijimų, teko ne tik Raudonajai armijai, bet ir daliai vietinių gyventojų.
„Tvarka krašte visai pairusi“
Lietuvos padėtį sunkino ir grėsmę valstybingumui didino trys pagrindiniai veiksniai.
Pirmasis buvo į Lietuvos teritoriją iš Latvijos bei dabartinės Baltarusijos teritorijų besiveržianti bolševikų kariuomenė.
Antras veiksnys buvo visoje Lietuvoje buvo išaugęs nusikalstamumas. Ir šiaurės Žemaitijoje siautėjo vagys, kurie drumstė gyventojų ramybę. Šalia kūrėsi įvairūs nepriklausomos Lietuvos idėjai nepritarę agresyvūs bolševikų komitetai.
Trečiasis veiksnys, kuris lėmė chaosą krašte, buvo užsilikusi vokiečių kariuomenė. Pastaroji didino įtampą, nes įgyvendino gyventojams skausmingas rekvizicijas bei vykdė kitokio tipo nusikaltimus.
Vietiniai šiaurės Žemaitijos ūkininkai neapsikentę chaoso patys nutarė imtis veiksmų. Jie sužinojo, kad iš carinės Rusijos yra grįžę du kariškiai, broliai Povilas ir Aleksandras Plechavičiai.
P.Plechavičius 1914 m. baigė Orenburgo kavalerijos mokyklą. Per I pasaulinį karą jis tarnavo Rusijos kariuomenės Penktajame kavalerijos pulke, dalyvavo kautynėse su Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Turkijos kariuomene.
Pas brolius ūkininkai nuvyko ir paprašė pagalbos organizuojant kovą prieš visus siautėjančius nusikaltėlius šiaurės Žemaitijoje ir jos apylinkėse.
Po šio apsilankymo P.Plechavičius sutiko organizuoti tvarką krašte. Pasinaudodamas patirtimi, kurią parsivežė iš tuomet jau pilietinio karo kaustomos Rusijos, jis ėmėsi vadovauti savigynos būriams.
Kuriamos savanorių pajėgos
Pradėjęs organizuoti tvarką Žemaitijoje P.Plechavičius su broliu A.Plechavičiumi 1918 m. lapkritį ėmėsi slaptai nuo vokiečių kurti savanorių pajėgas, supirkinėdamas ginklus iš demoralizuotų vokiečių kareivių.
Šios savanorių pareigos Lietuvą gynė nuo bolševikų, o vėliau nuo bermontininkų.
