Būtent pagal labiausiai išskirtinį simptomą – sukeliamą mieguistumą ir apatiją – ši liga gavo letarginio encefalito (encephalitis letargica) vardą. Ligoniai nuolat jautė norą miegoti ir galėjo išmiegoti kelias savaites tik retkarčiais pabusdami pavalgyti. Aplinka juos visiškai nustodavo dominti, net nemiegodami jie tapdavo apatiški viskam.
Lietuvoje, kur, tikėtina, paveikė šimtus gyventojų, ši liga vadinta tiesiog „miego liga“. Ligos priežastys taip ir liko nežinomos, iki šiol ji todėl kartais vadinama didžiausia XX a. medicinos paslaptimi.
Letarginiu encefalitu sirgo mažiau žmonių negu ispaniškuoju gripu, bet jo poveikis buvo pavojingesnis ir labiau ilgalaikis – apie trečdalis susirgusių mirė, o daug išgyvenusių dėl ligos neįgalūs liko visą gyvenimą.
Net praėjus keliems dešimtmečiams sergančius sunkiausia šios ligos forma, kuriems apatija ir mieguistumas taip niekada ir nepraėjo, gydytojai lygino su zombiais.
„Jie sąmoningi ir suvokia aplinką – bet vis dėlto nėra pilnai pabudę. Jie gali visą dieną sėdėti savo kėdėse nejudėdami ir nekalbėdami. Jie neturi varomosios jėgos, energijos, iniciatyvumo, apetito, norų ar troškimų; jie su abejingumu stebi, kas vyksta aplinkui, nerodydami jokio dėmesio.
Jie neturi varomosios jėgos, energijos, iniciatyvumo, apetito, norų ar troškimų; jie su abejingumu stebi, kas vyksta aplinkui, nerodydami jokio dėmesio.
Jie nesijaučia gyvenantys ir nejaučia gyvenimo; jie permatomi kaip vaiduokliai, apatiški kaip zombiai“, – vaizdingai apie letarginiu encefalitu sergančius žmones XX a. septintajame dešimtmetyje rašė neurologas Oliveris Sacksas.
„Miegas apima ligonį jam pačiam nenusimanant: vokai susimerkia be ligonio noro, ligonis įkrinta į kokią tai nejautrumo padėtį. Jei taip užmigusį ligonį pažadinti, iš lengvo jį krutinant, tai jis kartais pabunda, pasako kelis žodžius. Gali net šiek tiek užvalgyti, bet vėl tuojau užmiega. Sunkesniais atsitikimais ligonis užmiega taip giliai, kad negalima jį prižadinti; ligonis reikia valgydinti“, – kiek mažiau vaizdingai, bet ne mažiau detaliai apie ligos ūminę stadiją 1923 m. rašė lietuvis gydytojas Antanas Jurgelionis.
