Į šią „valstybę“ moterys buvo įleidžiamos tik su atskiru leidimu. Vagys čia buvo plakami spygliuotomis tykštėmis, o alkoholio prekyba buvo draudžiama, nors vis tiek vyko.
Ieškodami geresnio gyvenimo, čia kraustėsi aukso kasėjais pasiryžę tapti nuotykių ieškotojai iš visos Rusijos.
Dauguma Želtugos Respublikos gyventojų buvo rusai, bet čia atvykti galėjo bet kas.
Želtugos gimimas
1883 m. prie Albazichos upelio tuometiniame Kinijos ir Rusijos pasienyje, Kinijos pusėje buvo rasta aukso.
Šis upelis įteka į Šilkos upę, kuri įteka į Amūrą. Šia upe ėjo (ir dabar eina) Kinijos ir Rusijos siena.
Aukso ieškotojai iš Rusijos ir Kinijos tuojau pat ėmė plūsti į atokią ir mažai apgyventą teritoriją. Netoli aukso radimvietės jie įkūrė gyvenvietę. Gyvenvietė ir aplinkinės teritorijos gavo Želtugos vardą.
Gyvenvietė buvo kiniškojoje upės pusėje, kitoje upės pusėje nuo tuomet jau egzistavusio (ir dabar egzistuojančio) Ignašino kaimo Rusijoje.
Šnekamojoje kaboje gyvenvietė dažnai buvo vadinama „Ignašino Kalifornija“, ją lyginant su Kalifornijos valstija JAV, kurią tuo metu irgi krėtė aukso karštinė.
Sklindant kalboms apie didžiules aukso radimvietes ir galimybę greitai praturtėti, Želtuga sparčiai augo.
Nieko keista: tokios kalbos buvo didele dalimi pagrįstos. O Želtugos gyventojai buvo išties marga publika.
Didžiąją gyventojų dalį sudarė rusai. Čia kraustėsi aukso ieškotojai iš kitų kasyklų netoli Amūro, Užbaikalės regiono sentikiai, iš netoliese esančių lagerių pasprukę kaliniai.
Rusai į teritoriją vyko nelegaliai – daug jų tai padarė žiemą tiesiog pereidami upę užšalusiu ledu.
Kalbant apie kinus, čia kraustėsi skurstantys darbininkai iš Šandongo provincijos Kinijoje, taip pat mandžiūrai – vienos didžiausių tautinių mažumų Kinijoje atstovai, kurių gimtasis kraštas Mandžiūrija plytėjo netoliese.
Be to, pasak kai kurių šaltinių, šis kraštas traukė ir pavienius nuotykių ieškotojus iš viso pasaulio – čia buvo korėjiečių, žydų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir netgi amerikiečių.
Daug jų Želtugą pasiekė iš Amerikos pusės, persikeldami per Beringo sąsiaurį, kuris yra netoliese.
Beje, moterims iš pradžių apsigyventi gyvenvietėje nebuvo leidžiama – tik 1885 m. kai kuriems aukso kasėjams leista įsikurti su šeimomis. Tai lėmė, kad Rusijoje, kitoje upės pusėje nuo Želtugos pradėjo klestėti sekso paslaugų industrija.
Skaičiuojama, kad vienu metu Želtugoje daugiausia gyveno apie 10-12 tūkst. žmonių. Tad tai buvo visai nemažas miestelis, kurio ir aplinkinių vietovių gyventojai valdė patys save ir nebuvo pavaldūs nei Rusijos, nei Kinijos pareigūnams.
Kadangi Rusija buvo kitoje upės pusėje, jos įstatymai Želtugoje negaliojo, o Kinijos, kurios teritorijoje buvo Želtuga, valdžia kurį laiką net nežinojo apie bendruomenės egzistavimą. O kai sužinojo, įtvirtinti savo valdžią nebuvo lengva, juolab kad Kinija nenorėjo konflikto su Rusija.
