Išvysti archyvines J.Urbšio nuotraukas ir Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės laiškui Justui Paleckiui galite žemiau esančioje galerijoje.
Gimęs 1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių apskrityje, Panevėžyje baigęs realinę mokyklą ir įstojęs į Rygos politechnikos institutą, Urbšys, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, atsidūrė Maskvoje ir buvo mobilizuotas į Carinės Rusijos kariuomenę.
1917 m. jis baigė Čiugujevo karo mokyklą ir nors buvo išsiųstas į frontą, po metų sugrįžo į Lietuvą ir iki 1922-ųjų tarnavo savo valstybės kariuomenėje – pradžioje Panevėžio batalione, vėliau 4-ame pėstininkų pulke, o tarnybą baigė Generaliniame štabe Operacijų skyriaus viršininko pavaduotoju.
Į atsargą Urbšys išėjo gavęs kapitono laipsnį, tačiau pasibaigus karinei tarnybai pradėjo diplomatinę veiklą – gyveno ir dirbo Berlyne, Paryžiuje ir Latvijoje.
1926 m. Paryžiuje Urbšys vedė Mariją Mašiotaitę, rašytojo Prano Mašioto dukrą, su kuria susipažino dirbdamas Berlyne konsulinio skyriaus vedėju.
1938 m. gruodį Urbšys buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministru. Šias pareigas jis ėjo iki tragiško mūsų valstybei 1940-ųjų birželio, o jau liepą Urbšiai sulaukė pranešimo, kad jų laukia tremtis ir įkalinimas.
Urbšiai buvo atskirti ir net nežinojo, kad kali tame pačiame kalėjime. Atsitiktinumas lėmė, kad jie pamatė vienas kitą ir vėliau sugebėjo kalėjime mainytis rašteliais, palikdami juos bendrame tualete.
Po Stalino mirties peržiūrėjus teismo bylas, 1954 m. Urbšiai buvo amnestuoti ir paleisti iš kalėjimo. Neturėdami teisės grįžti į Lietuvą jie apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje.
Urbšiui pavyko gauti kasininko darbą Viaznikų pirtyje, kur prie įėjimo teko tikrinti atėjusių bilietėlius. Tuo metu žinoma rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė stengėsi parūpinti Urbšiui darbo – įvairių užsienio rašytojų kūrinių vertimus iš prancūzų į lietuvių kalbą.
Į šį reikalą tuo metu taip pat buvo įsitraukęs ir Urbšio pusbrolis, leidyklos „Vaga“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Petrauskas. Nors įvairius parūpintus tekstus versdavo Urbšys, po jo darbais pasirašydavo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Pirmasis toks vertimas, 1958 m. pasiekęs skaitytojus, buvo „Ponia Bovari“.
Tačiau smarkiai pablogėjus Urbšio ir jo žmonos sveikatai, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė parašė labai iškalbingą laišką to meto Sovietų Lietuvos Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, kuriame prašė leidimo Urbšiams grįžti į Lietuvą:
„1954 m. spalio 18 d.
Kaunas, Žemaičių 12.
Didžiai Gerbiamas Drauge Pirmininke,
Rašau Jums savo iniciatyva vienu svetimu reikalu. Situacija yra tokia: pil. Urbšys Juozas ir jo žmona pil. Marija Mašiotaitė-Urbšienė, kaip Jums žinoma, yra laisvi.
Kaipo mano artimi bičiuliai parašė pirmiausia man. Jie dabar yra mažame miestelyje Viazniki (Vladimiro srities). Pilietis Urbšys gavo vietelę kasininko prie pirties, turi sėdėti šaltoje budelyje 12 val. už nepilnus 400 r. mėn.
Tuo jis ir nesiskųstų, jei būtų tvirtesnis, bet jis labai paliegęs. Pil. Urbšienės sveikata žadina didelio susirūpinimo: bijo apakti ir širdis reikalinga klinikinio gydymo.
Jie parašė man, kad į savo kreipimąsi į Aukščiausią Tarybą gavo telegramą iš milicijos Viršininko drg. Sergiejevo, kad jiems kliūčių registruotis Kaune nebūsią, jei jie gauną gyvenamą plotą. Telegrama rugsėjo 28 d. N. 17 (n) ... Vilnius.
Tiek laimės, matyt, netilpo jų galvoje ir pilietis Urbšys kreipėsi pakartotinai į Aukščiausiąją Tarybą, prašydamas tą leidimą patvirtinti, nes išeinant iš kalėjimo jiems buvo pasakyta, kad jie galį gyventi, kur norėdami išskyrus Pribaltijos respublikas.
Urbšiams pasirodė tur būt, kad būtų nekorektinga iš jų pusės be tokio patikinimo grįžti, nes jei atvažiavus reiktų kur nors kraustytis prie jų sveikatos – būtų neįmanoma.
Teisybę sakant, neįmanoma ir ten pasilikti, nes tuo tarpu pil. Urbšienė jokios vietos paimti negali pirmiausia dėl akių. Tariausi su savo akių gydytoja: pasakė, jai reikia ramybės ir absoliutaus akims poilsio, žinoma, gydymo – akys sustiprės. Nėra kalbos, kad tai galima būtų padaryti ten, Viazikuose.
Jus prisimenate, Drauge Pirmininke, koks tai gabus žmogus M. Mašiotaitė ir turi savo nuopelnus kaipo bibliografė ir istorikė.
Turiu pasakyti, kad jos intelektas nei kiek nenusilpęs, atmintis puikiausia, domisi viskuo, prašo naujosios mūsų literatūros, eina į biblioteką, o kalėjime būdama, ten kokią žinelę sugavus reikalingą lituanistikos bibliografijai – iš atminties ją cituoja.
Ten sėdėdama yra parašius atsiminimus apie savo tėvą. Manau, kad tai būtų puiki medžiaga Prano Mašioto biografijai, buvo jis karštas kovotojas su klerikalizmu.
Vartojo kovodamas diplomatinę taktiką, už tai krikdemų buvo nekenčiamas, tiesiog ujamas. Atrodo, kad tas M. U. darbas sunaikintas, kaip ir jos vyro Juozo Urbšio eilėraščiai, vertimai iš rusų poetų į lietuvių kalbą ir daug vertimų iš prancūzų kalbos.
Parašiau Urbšiams, kad važiuotų pas mane, jei gyvenamas plotas dalyką išsprendžia – užregistruoti galiu savo troboj – išsiteksime.
Pakviečiau dėl to, kad juos pažįstu gerai ir dėl jų aukštos moralės neabejoju, o už jų lojalumą pasiryžus esu visados prisiimti atsakingumą.
Pasikviečiau, nes M. M-tę pažįstų nuo jos 7-ių metų amžiaus (aš mokiau Rygoj ir lankiausi Mašiotų namuose). Voroneže mes 1915-18 gyvenome viename bute.
Pranas Mašiotas mano sąmonėje yra vienas iš tų šulų kovojančių dėl pažangos Lietuvoje. Laikau jį savo dvasios vadovu – Voroneže dirbdama šalio jo pedagoginį darbą daug išmokau, subrendau. Taigi manau, kad mano pareiga padaryti ką galiu to didelio žmogaus dukteriai sergančiai ir suvargusiai.
Dabar leidžiami Per. Mašioto raštai, duktė galėtų gauti honorarą kaipo įpėdinė, tačiau tam ji turėtų būti čia ir įsigyti teises, o reikia skubėti, nes šįmet 15 metų nuo Per. Mašioto mirties.
Iš tikrųjų – ateinančių metų rudenį, bet kadangi juridiniai metai skaičiuojami nuo sausio 1-os, taigi jei ji negautų [...] N. M – tos pajamos jai žuvusios.
Gal chaotiškai išdėsčiau Jums, Drauge Pirmininke tai, kuo pilna mano širdis, aš drąsiai kreipiuos į Jus, kaip į draugą – rašytoją. Juk rašytojai savo laiku ištraukė iš Sibiro drg. Gricių, o koks dabar naudingas.
Naudojuos proga pasiųsti laišką privačiai į Jūsų butą, - tikiuos, Jūs mane suprasite.
Jeigu, Draugas Pirmininke, užtenka tos telegramos drg. Sergejevo, būkite geras, duokite jiems ženklą, kad jie galėtų neabejodami grįžti. Vien iš to kreipimosi matyti, koks tų žmonių korektiškumas.
Prašau priimti mano gilios pagarbos žodžius ir jausmus.
Sof. Čiurlionienė“
Į Lietuvą Urbšiai grįžo 1956 m. ir apsigyveno Kaune, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namuose. Marijai Mašiotaitei-Urbšienei pavyko gauti darbą Kauno respublikinėje bibliotekoje, Rankraščių skyriuje.
Kalėjime ji daug rašė, tačiau jos prisiminimų knygos „Prie žibalinės lempos“ rankraščiai buvo atimti. Urbšys juos vėliau atgavo sugrįžęs iš tremties ir tik mainais už sutikimą būti liudytoju Vokietijoje, kur vyko hitlerininko Hanso Gobkės teismas.
Urbšio buvo prašoma teisme papasakoti, kokiomis aplinkybėmis iš Lietuvos buvo atplėštas Klaipėdos kraštas. Sutikęs liudyti, atgavo žmonos rankraščius, kurie kaip pirmasis knygos tomas buvo išleisti 1982 m. Deja, antrasis knygos tomas iki šiol nerastas.
Marija Mašiotaitė-Urbšienė iš tremties sugrįžo sunkiai ligota ir 1959 m. mirė. O Juozui Urbšiui vis labiau ir labiau prastėjo regėjimas.
Nors jau su akiniais matė sunkiai, sesuo Elena iš Venesuelos jam atsiuntė tris didinamuosius stiklus, kurių vieną paėmęs žiūrėjo į tekstą, o su kita ranka rašė.
Paskutinis nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus.
____________________________________________________________________
Kultūros archyvo ženklu pažymėta straipsnių serija – tai Lietuvos literatūros ir meno archyvo iniciatyva, skirta archyvo fonduose saugomai dokumentinei medžiagai viešinti ir tyrinėti.
Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.
