Antanas Krištopaitis (1921-2011) – Šiauliuose atmenamas ir gerbiamas, Lietuvoje žinomas dailininkas, etnografas, visuomenės veikėjas, buvo 1940 metais areštuotas abiturientas.
1942 metais jis buvo nuteistas 10 metų. Kalėjimuose ir lageriuose, Urale ir Sibire, praleido 17 metų. Lageryje dirbo dailininku, vėliau dailininku Ulan-Udės operos ir baleto teatre, sukūrė scenografiją 14-ai operų ir baletų.
Grįžo į tėvynę 1958 metais. 1958–1982 metais dirbo Šiaulių dramos teatro vyresniuoju dailininku, dekoratoriumi, dekoracijų cecho vedėju. Dekoravo daugiau nei 120 spektaklių.
Okupacinė naujovė gimnazijoje – rusų kalba ir bendra klasė
Renkant Gulago kalinių atsiminimus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre Antanas Krištopaitis pasakojo, kad priešpaskutiniais gimnazijos metais (1940 m.) drauge su kitais gimnazistais ketino dalyvauti abiturientų baliuje, kuris turėjo įvykti birželio 15 d.
Šventės išvakarėse pranešė – užeina rusai. Buvo duotas įsakymas gimnazijos patalpas atlaisvinti rusų karininkams. Taigi mokslo metų pabaigtuvės neįvyko:
„Kitą dieną mes nuėjome į Kryžiaus ir Vilniaus gatvių sankryžą ir kartu su minia stebėjome kaip važiuoja rusų tankai. Jų važiavo baisiai daug. Daug tuometine samprata, kadangi mes Lietuvoje buvome matę tik 2 ar 3 tankus, o čia važiavo ištisos virtinės.
Šiauliuose dar pabuvau kelias dienas, o vėliau pėsčias išėjau į tėviškę, į Valdomus. Ėjau pėsčias, kadangi jau joks transportas nebevažiavo. Visą vasarą praleidau kaime – pjoviau rugius, dobilus, myniau vežimus, buvau darbininkas kaip reikiant.“
Rugsėjo 1-ąją Antanas atvažiavo į Šiaulius, turėjo eiti į gimnazijos paskutinę klasę. Gimnazijoje prasidėjo reformos.
Pagal gyvenamąją vietą jo klasę paskyrė į mergaičių gimnaziją. Jo klasė buvo vienintelė, kurioje per 20 Lietuvos nepriklausomybės metų kartu mokėsi berniukai ir mergaitės, jie tuo labai didžiavosi.
„Pagrindinė disciplina naujaisiais mokslo metais buvo rusų kalba. O mes prieš tai mokėmės prancūzų ir lotynų kalbų. Rusų kalbos mokytojas buvo lietuvis, bet gerai mokėjo rusų kalbą. Pradėjo mus mokyti.
Mokiniai lyg ir šiek tiek suprato rusiškai, bet tyčia to neparodė. Pavyzdžiui, ant lentos mokytojas parašo rusišką didžiąją „М“ raidę, ir mes tokią pačią parašome į sąsiuvinį, toliau mokytojas parašo rusišką „м“ mažąją raidę, o mes negalime suprasti, kodėl mažąją raidę reikia rašyti tokią pačią kaip didžiąją, ir parašome lietuvišką „m“ mažąją, ir taip visą savaitę mokomės rašyti vieną raidę.
Po to visą savaitę mokomės rašyti kitą raidę. Tai buvo rugsėjo 21-ąją, o spalio 22-ąją (1940 m.) mane areštavo. Mokyklos nebaigiau. Devynis mėnesius iki pat mokslo metų pabaigos prasėdėjau Šiaulių kalėjime.“
Tardė ištisomis naktimis iki nukritimo
Areštavo Antaną einantį pro policijos pastatą Aušros alėja. Ten stovėjęs žmogus pakvietė jį užeiti:
„Aš užėjau ir užėjau 9 mėnesiams iki karo pradžios. Apklausa buvo neilga. Vakare mane nuvežė į kalėjimą. Kalėjime uždarė į kriminalinių nusikaltėlių kamerą. Tai buvo Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimas.
Dieną kalinius išvesdavo į darbus. Kameroje aš likau vienas. Nors, praktiškai, ne vienas. Paryčiais į kamerą įgrūdo žydelį su viena nesveika akimi. Mes su juo prasėdėjome kelis mėnesius.
Kitą dieną antrame aukšte atidarė kamerą, kurioje pradėjo rinkti politinius kalinius. Devynis mėnesius mes vargome, labai vargome, kadangi režimas buvo labai sunkus, o be to, baisus badas. Toks badas, kad nebežinai, ką daryti. Kameros vis pildėsi ir pildėsi naujais kaliniais.
Kalėjimo langai, kad nematytume, kas darosi lauke, buvo apkalti dėžėmis. Matydavome tik viršų – dangų. Tarp kamerų palaikėme ryšį. Buvau labai geras ryšininkas. Bendravome AFIOT sistema, ne Morzės, tik taškais.
Su akmenuku daužydavome į lovų metalines konstrukcijas prie sienos. Taip sužinodavome, kas areštuotas, už ką. Naujųjų metų proga perdavėme vieni kitiems sveikinimus.“
Tardė Antaną rusai, o rusiškai, kaip pats sako, jis ,,nė bum bum“, net visų raidžių nepažinojo. Vertėjavo kiti suimtieji. Vėliau sužinojo, kad vertė neteisingai. Jį įtarė dalyvavimu kažkokios grupės veikloje.
„Tardymo metu nemušė, bet sankcijas taikė: atvesdavo į tardymo kamerą – didelį kabinetą. Kabineto gale stovėjo stalas, prie jo sėdėjo tardytojas. Ant stalo gulėjo ginklas.
Pasodindavo patalpos vidury. Užpakaly pastatydavo prožektorius su galingomis lempomis. Jos labai kaitindavo. Nebeišlaikydavau karščio, nuvirsdavau.
Tardytojas paspausdavo mygtuką stale, įeidavo du kareivukai, kurie visą laiką šaškėmis lošdavo už durų. Jie pakeldavo, ,,boksą“ duodavo ir vėl pasodindavo. Vėl sėdėdavau, kol nuvirsdavau. Paryčiais nuvesdavo į kamerą. Mane kaltino antitarybine veikla, kuri tebuvo mūsų pokalbiai gimnazijoje, kur ir ant to ruso blogai pasakydavome: vis tik tai buvo okupacija, nesidžiaugėme.“
Kelionė per kalėjimus
„Pro kameros lango viršų pamatėme, kad praskrido vienas lėktuvas su svastika. Svarstėme, kas vyksta, nes mums niekas nieko nesakė. Buvo įvairių nuomonių – vieni manė, kad tai manevrai, kiti, kad prasidėjo karas. Į tualetą nevedė, pusryčių nedavė.
Koridoriuje girdėjosi baisus lakstymas. Visa diena taip praėjo. Kitą dieną girdime, kad pradėjo kažkokius žmones išvežinėti. Paskui atsidarė kameros, pas mus pradėjo grūsti naujus žmones. Tiek prigrūdo, kad galėjome tik stovėti, negalėjome ne tik kad atsisėsti, bet ir pajudėti.
Tai buvo žmonės iš Vilniaus ir iš Minsko kalėjimo. Ankstų rytą mus juodais perpildytais sunkvežimiais nuvežė į geležinkelio stotį. Jokių daiktų pasiimti neleido. Iš jų suvarė į gyvulinius vagonus užkaltais langais ir metalinėmis grotomis.
Tualetą atstojo skylė. Moteris ir vyrus vežė kartu viename vagone. Sodinant į vagoną, mums davė po pusę gabalo forminės duonos ir po dvi „voblas“ (sūdytas džiovintas žuvis – aut. past.). Visi išbadėję, tuoj pat suvalgė.“
Pasakodamas savo išgyvenimus Antanas atminė, kad visą parą juos vežė iki Rygos. Per bombardavimus 6–7 kartus teko sustoti.
Prasidėjus bombardavimui, apsauga, kuri važiavo atskirai, išbėgdavo į pakrūmes, susistatydavo kulkosvaidžius ir palaukdavo, kol praeis bombardavimas. Pasitaikydavo, kad bomba nukrisdavo ir ant vagono.
Buvo pataikę ir į vagoną, kuriame buvo vežamas Antanas. Po tokio įvykio, sargybiniai atidarydavo duris ir paklausdavo, ar yra žuvusių, jei būdavo, juos išmesdavo iš vagono. Kad nebūtų apsimetėlių, kiekvieną kūną persmeigdavo durtuvu.
Atvykus į Rygą, pasklido gandas, kad sąstatas, kuriame buvo Antanas, paskutinis pervažiavo per tiltą, tada tiltą subombardavo. Trečią dieną juos atvežė į Starają Russą (Novgorodo sritis – aut. past.).
„Tai buvo Jekaterinos laikų kalėjimas. Beprotiškai didelis. Tada mes pamatėme, kas yra kalėjimas: buvo bokštas ir trys sparnai po kokius 5 aukštus. Mus sugrūdo į rūsį. Kameroje sunkėsi vanduo, nebuvo kur miegoti, teko stovėti.
Vienintelis dalykas, kuris man įstrigo iš Staros Russos kalėjimo, tai protingas kalėjimo viršininkas. Jis vaikščiodavo po kameras, stebėdavo kalinius ir nusilpusiems liepdavo atnešti daugiau maisto. Šiame kalėjime prabuvome porą savaičių, kol pradėjo bombarduoti Starają Russą. Mus vėl sugrūdo į vagonus.
Atvežė į Gorkį, dabartinėje Nižnij Novgorodo srityje, į kalėjimą Central (Centralnyj). Tai buvo vienas iš didžiausių kalėjimų vidurinėje Rusijoje. Nežinau nei kiek ten buvo korpusų, nei kokio dydžio jisai buvo.“
Vyras atvyko į kalėjimą 1941 m. rugpjūčio mėnesio pirmomis dienomis, o išvežė, jau nuteistą 10 metų kalėjimo, 1942 m. kovo pabaigoje. Primintina, kad A. Krištopaitis pats atsiminimuose mini, kad kaltintas antitarybine veikla, nors tokios konkrečios jos ir nevykdė.
Jis pripažįsta buvus pokalbius tarp moksleivių apie nepasitenkinimą, kad šalis okupuota ir turėti nuomonę jam buvę savaime suprantama.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai patikslina, kad Antanui, kaip ir daugeliui suimtųjų per pirmąją sovietinę okupaciją 1940–1941 m., sudarė fiktyvias bylas, be jokios realios kaltės. Taigi Central kalėjime A. Krištopaitį tardė, vesdavo pasivaikščioti įvairiomis kryptimis.
Šiame kalėjime Antanas praleido 7 mėnesius. Kameroje buvo apie 90 žmonių. Buvo baltarusių iš Minsko kalėjimo, kalinių iš Vilniaus ir iš Šiaulių, 90 procentų iš jų buvo lietuviai: buvę aukšto rango karininkai, medikai, visa senoji karta, kuri mokėjo rusų kalbą.
Antanas norėjo mokytis rusų kalbos, bet šie jį perkalbėjo, sakė ką tu, tuoj užeis vokiečiai, išlaisvins.
Po nuosprendžio Antaną patalpino persiuntimo kameroje, kurioje buvo daugiau nei 800 kalinių ir dar buvo daug laisvos vietos – po Šiaulių Antanui tai buvo neįsivaizduojamo dydžio kalėjimas.
Su kalėjime suformuota kalinių grupe vyrą išvežė toliau – į lagerį, visai netoli, toje pačioje srityje – Unžlagą. Tai buvo režiminis lageris, kurio tikslus adresas: Gorkovskovaja železnaja doroga, stancaja Suchobezvodnoje, punkt 4. Ten prasidėjo Antano lagerinis gyvenimas. Jis pasakojo, kad visur, kur sėdėjo, buvo lietuvių.
Istorikai pažymi, kad lageriai buvo labai dideli, juose kalėjo iki keliasdešimt tūkstančių kalinių vienu metu.
1998 m. rusų istorikų parengtoje knygoje ,,SSSR Pataisos darbų lagerių sistema“ nurodoma, kad, pavyzdžiui, 1941–1942 m. Unžlage kalėjo 22–27 tūkst. kalinių – palyginti, Oficialios statistikos portalo duomenimis, 2020 m. Jonavoje gyveno beveik 26,5 tūkst. gyventojų, Utenoje – beveik 25,4 tūkst. Į Unžlagą 1941 m. atvežti 103 kaliniai iš Lietuvos, 63 iš jų šiame lageryje numirė (Genocido aukų vardyno duomenys).
Paklaustas, kodėl nuo nacių bėgantys sovietai varginosi ir vežėsi kalinių, tarp kurių dauguma politiniai, ešelonus istorikas dr. Arūnas Bubnys, vadovaujantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, aiškina, kad režimų tikslas visada vienas – sunaikinti pasipriešinimą prievarta atėjusiai valdžiai, krašto okupacijai, o šviesiausių žmonių išvežimas iš pamatų ardo socialinę sandarą, kuri yra nepriklausomų valstybių pamatas.
Be to, kadangi suimtieji tikėjosi išlaisvinimo bei valstybės atkūrimo su vokiečių pagalba, buvo traktuojami kaip priešai.
Gulage – dailininko pareigybė brigadų darbo normoms užrašyti
„Kai nuvežė į lagerį, nusiuntė mane į medicininę komisiją, kuri turėjo pagal raumenų kiekį ant sėdmenų nustatyti darbingumo lygį ir paskirti į brigadą. Tame lageryje kirto mišką.
Gydytoja rusiškai klausia – kak familija (kokia pavardė)?, o aš sakau nėra, nes maniau, kad familija yra šeima. Bet gydytoja žinojo, kad aš iš Lietuvos, ji buvo senos kartos gydytoja, mokėjo prancūziškai, taip mes ir susišnekėjome. Gydytoja mane apžiūrėjo, ir sako, žinai, nieko nebus. Tau išeities nėra. Nieko negaliu padėti. Bet gal pavyks tave išgelbėti.
Paklausė, ką moku daryti labai gerai. Atsakiau, kad piešti. Kaip tik tuo metu buvo atsitikęs toks įvykis. Lagerio operatyvnyj upolnamočenyj (iš rusų k. – lagerio operatyvinis įgaliotinis, aut. past.) – tai lagerio punkto „,šventasis tėvas“, sūnų fronte nušovė prieš kelias dienas.
Jis davė to punkto dailininkui nuotrauką, kad nupieštų sūnaus portretą. Sako, aš pakalbėsiu, gal jam reikia antro dailininko portreto. Nebuvau mokęsis dailės, bet jaučiau, kad galiu piešti. Ir gimnazijoje kalbėdavo, kad gerai piešiu.“
Po medicininės apžiūros Antaną paskyrė į medkirčių brigadą genėti šakų. Darbas buvo sunkus, bet lengvesnis nei medžių kirtimas. Po kelių dienų brigadininkas pasakė, kad po darbo jį kviečia gydytoja.
Ši pranešė, kad lagerio operatyvinis įgaliotinis leido Antanui nupiešti jo sūnaus portretą. Davė 2 nuotraukas viso ūgio ir galvos, popieriaus, pieštuką ir 4 dienas. Popieriaus liepė nesugadinti, nes lageryje jo nebuvo. Ir pasakė – čia tavo gyvenimas.
Per tas 4 dienas Antanas kankinosi, bet portretą nupiešė. Portretas patiko viršininkui ir šis paliko jį tame punkte dirbti dailininku.
„Pradėjus dirbti dailininku, mane pervedė į kitą baraką. Priklausiau kitai brigadai – ITP (inžinerno techničeskij personal – išvertus iš rusų k. inžineriniam-techniniam personalui – aut. past.).
Ką reiškia dirbti dailininku lageryje? Prie zonos vartų, vachtos (sargybos posto prie lagerio vartų – aut. past.), pro kuriuos kaliniai eidavo į darbą, buvo ožiai, į kuriuos iš abiejų pusių buvo sukaltos vinys. Jie buvo sustatyti 4 metrų atstumu. Ant ožių uždėdavo balkes, išpjautas iš 6,5 metrų lentos.
Virtuvėje duodavo anglies gabalą ir su ta anglimi per naktį reikėdavo užrašyti, kiek procentų normos kiekviena brigada padarė. Likus valandai iki vidurnakčio atnešdavo praėjusios dienos duomenis. Aš gaudavau sąrašą ir per visą lentą rašydavau: Popovas – 90 proc., Ivanovas – 95 proc. ir t. t.
Kiti žmonės tas lentas sukabindavo ant ožių. Ryte išeinanti į darbą brigada turėdavo matyti, kiek ji vakar padarė, kadangi nuo to priklausė, ką jie šiandien gaus valgyti. Brigadai išėjus į darbą, lentas reikėdavo nunešti atgal į „sušilką“ (džiovyklą – aut. past.) ir su tokiu baisiu šepečiu nuplauti užrašytus duomenis.
Lenta būdavo pilka, kadangi anglis nenusiplaudavo. Iki vakaro lentos šiek tiek pradžiūvo, ir vėl laukdavau, kada atneš duomenis ir reikės juos surašyti ant lentos. Tai buvo dailininko darbas. Nelengvas, bet nereikėjo eiti į mišką.“
Ligoninėje gydėsi dailyraščiu
„Dar dirbant 4-oje brigadoje buvo baisus badas. Nuolat persekiojo viena mintis, kaip pavalgyti. Tarp kalinių net buvo uždrausta tarpusavyje kalbėti apie maistą.
Dėl duonos gabalėlio galėjo vienas kitą nužudyti. Kol laukiau dailininko vietos, teko ilgokai padirbti miške, o dėl prastos mitybos, pritrūkau vitamino A ir susirgau vištakumu, kai prieblandoje nieko nematai.
Ir ne tik aš vienas. Iš darbo grįždavome sutemus, susikibę už rankų, nes būdavo, kad užkliūva kas nors už kelmo, parvirsta ir nebemato, kur toliau eiti. Taip susikibę eidavome ir į valgyklą.“
Suprastėjus sveikatai Antaną išsiuntė į ligoninę, kurioje jis septynerius metus dirbo dailininku. „Kažkokie atsitiktinumai ir sutapimai man padėjo lageryje išgyventi. Juk lageryje buvo ir kitų dailininkų, ir tokių, kuriems aš ir per nago juodumą neprilygau, bet man sekėsi.
Pavyzdžiui, guliu palatoje. Sudužo lentelė ,,Palata Nr.7“. Ieško, kas gali užrašyti? Aš užrašiau, užrašiau gražiai. Toliau: dabar tą ir tą reikia užrašyti, viršininkui irgi reikia kažką užrašyti – ir taip aš pasilikau.
Dailininko ligoninėje niekas neturėjo teisės laikyti, tai aš buvau ir medicinos brolis, ir medicinos sesuo, ir sanitaras. Tris mėnesius šitaip, kitus tris mėnesius anaip...“
Pradėjęs dirbti ligoninėje, vyras greitai išmoko kalbėti rusiškai. Atvežtas kovo mėnesį dar negalėjo susišnekėti, o per Naujuosius metus jau skaitė knygą – vieną vienintelę, kuri ten buvo – Levo Tolstojaus ,,Prisikėlimą“. Po metų jis jau laisvai kalbėjo rusiškai.
Nuo bausmės gelbėjo portretisto reputacija
Praėjus 7 metams Antanas už prasižengimą buvo nubaustas ir nusiųstas į baudžiamąjį batalioną (rusų k. štrafnoj), Unžlago 29 punkte. Per naktį reikėjo susiruošti ir išvykti.
Apie baudžiamąjį batalioną sklido nekoks gandas. Ant vyro lydraščio buvo parašyta „išnaudoti tik bendriesiems darbams“. Apie dailininko darbą nebuvo nė kalbos.
„Nuvežė ten, o, pasirodo, kad „nariadčiku“ (darbų paskirstytoju – aut. past.) ten dirbo ITP – inžinerno techničeskij personal (techninio-inžinerinio personalo – aut. past.) nariadčiko padėjėjas, su kuriuo dirbo ankstesniame lagerio punkte – Tai žmogus, kuris išvarydavo visus į darbą ir buvo atsakingas už tai.
Jam reikėjo pakelti ryte kalinius, pristatyti juos prie vartų, duoti ataskaitą, kiek žmonių išėjo į darbą, kiek neišėjo, kodėl – kiekvieną pavardę. Jis turėjo savo padėjėją, rusiškai jį vadindavo višibala, jaunas vyrukas.
Jis matė, kaip aš piešiau viršininko sūnaus portretą, jam patiko. Aš jo akyse įgijau tam tikrą autoritetą. Tuo laiku jis ateina vieną dieną apsirengęs geresniais drabužiais, matyt, nurengė kažką iš naujo etapo („Etapu“ vadino kalinių pervežimą ar atvežimą į lagerį. Šiuose atsiminimuose „etapas“ – tai grupė naujai atvežtų kalinių – aut. past.), ir sako: „dailininke, nupiešk mane“.
Aš sakau, popieriaus nėra, jis sako, aš gausiu. Bet išėjo taip, kad tada gydytoja mane išsiuntė į ligoninę ir aš jo nenupiešiau. Taigi, kai vėl susitikome baudžiamajame batalione, jis sako: „o, seni pažįstami“. Jo dėka aš ir ten dirbau dailininku. Lageryje man padėjo kažkokie atsitiktinumai ir sutapimai.“
Už gerą darbą Antaną išleido į laisvę 1950 m. keliais mėnesiais anksčiau – ne spalį, o kovą, nes pritaikė vadinamąsias „užskaitas“.
Lageris iki karo, per karą ir po karo – trys skirtingi dalykai
Buvęs politinis kalinys ir tremtinys pasakojo, kad niekas neįsisavina vieno dalyko – lageris iki karo, per karą ir po karo yra trys skirtingi dalykai. Tiek skirtingi, kad negalima lyginti vieno su kitu, netgi tame pačiame lageryje.
„Kai kurie dabar giriasi: „aš sėdėjau“. Klausiu: „kada tave areštavo“, atsako: „po karo“. Kyla natūralus klausimas – tai kur tu sėdėjai?! Taip, tu lageryje sėdėjai, bet tu turėjai, ką valgyti. Dirbti reikėjo, sėdėjai po užraktu, bet tu nemirei iš bado.
Karo metu žmonės lageryje mirė iš bado. Kodėl tai pabrėžiu? Štai pavyzdys. Iš ryto ateinu aš į valgyklą. Budi karininkas, jei nepatikai, jis gali tave nušauti. O kaliniai tik ir laukia, kad kas nors ką nors nušautų, nes nutempę lavoną į morgą gaus 2 papildomus dubenėlius balandos“.
„Kitas žiauraus sargybinių elgesio pavyzdys. Ateina naujas etapas iš Odesos („Etapu“ vadino kalinių pervežimą ar atvežimą į lagerį. Šiuose atsiminimuose „etapas“ – tai grupė naujai atvežtų kalinių – aut. past.). Etapas neišrengtas, matyt, tiesiai iš kalėjimo atvežė. Jauna moteris, žiemą ant aukštakulnių, plona suknele, miesto dama, bet, matyt, nepėsčia. Dreba visa. Stovi brigada prie vachtos (sargybos postas prie lagerio vartų – aut. past.), ruošiasi eiti į darbą.
Ji pakelia suknią ir rėkia, paceluj načelnik, tada poidu na rabotu (pabučiuok, viršininke, tuomet eisiu į darbą – aut. past.). Ją iš karto suima ir uždaro į izoliatorių. Aš jos daugiau nemačiau, bet ją galėjo ir nušauti, nes būdavo tokių atvejų, kad naktį iš kalinių pavogdavo drabužius ir šie išeidavo į darbą pusplikiai. Lauke 30 laipsnių šalčio.
Tokius kalinius sargybiniai nušaudavo vietoje, nes ir taip darbe sušaltų. Taip buvo karo laikotarpiu, bet ne per visą karą, o iki Stalingrado mūšio, po kurio lagerių aprūpinimas šiek tiek pagerėjo.“
Po šio mūšio, anot jo, viskas smarkiai pasikeitė. Lageriuose buvo leista organizuoti agitbrigadas (lageriuose veikė kultūrinio politinio auklėjimo skyrius, kaliniai galėjo dalyvauti jame kaip saviveikloje – aut. past.).
Pagerėjus lagerio aprūpinimui maistu, liovėsi vištakumas (nematymas prieblandoje, dėl prastos mitybos, vitamino A stygiaus – aut. past.). Atsirado vaistų – amerikietiškų mielių. Gydė ir kepenų gabalėliu. Pasak Antano, jau niekas nebežinojo, kad buvo tokia liga. Jau niekas nebemirė iš bado.
Atsidūrė Ulan Udės operos ir baleto teatre ir pateko į rekordų knygą
„Unžlago 6-ame punkte buvo chudožestvenyj cech (meninio apipavidalinimo cechas – aut. past.). Kadangi ten trūko darbuotojų planui įvykdyti, parekomendavo mane, pasiuntė iš ligoninės ir aš ten kelis mėnesius dirbau. Kaip tik buvo Naujieji metai.
Vedėjas pasiūlė laisvą dieną kiekvienam nusipiešti savo autoportretą. Nupiešėme. Mes pasižadėjome per kiekvienus Naujuosius metus padaryti autoportretą. Ir taip aš pradėjau. Nesvarbu, koks autoportretas, nors pieštuku, nors mažytis, bet būtinai, kad būtų. Taip susikaupė apie 60 autoportretų.“
Tikėtina, kad tie autoportretai, dėl kurių vėliau Antanas Krištopaitis pripažintas kaip dailininkas, prasidėjo kaip vadinamoji kalinių saviveiklos veikla.
Kai baigėsi bausmės laikas, kaliniai automatiškai buvo išsiunčiami į tremtį. Antano paleidimas iš lagerio truko pusę metų, etapais per kalėjimus. Atsitiktinumų virtinė ir paties Antano drąsa lėmė, kad jis atsidūrė Ulan-Ude.
Kaip pasakoja sovietines represijas tyrinėjantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Benas Navakauskas, Ulan Udė buvo respublikinės svarbos miestas. 1950 m. kai vyko intensyvi miesto plėtra, čia perkelta apie 80 tremtinių iš įvairių Buriatijos gyvenviečių, daugiausia iš miško darbininkų punktų taigoje.
Tiesa, dauguma tremtinių gyveno ne miesto centre, o atskirame priemiestyje, kurį vadino Kairiuoju Selengos krantu.
Taip pat čia buvo ir daugiau iš lagerio paleistų buvusių politkalinių, pvz. 1954 m. Ulan Udėje gyveno kompozitorius pianistas Benjaminas Alekna, kitas buvęs kalinys Bronislovas Mickeliūnas žaidė Ulan Udės futbolo klube „Lokomotiv“.
Ulan Udėje Antanas užsiliko trejus metus, nors iš pradžių jo leidimas buvo 3 parų. A. Krištopaitis dirbo Ulan Udės operos ir baleto teatre.
„Įdomi detalė, nors Antanas atsiminimuose mini teatrą stačiusius japonų karo belaisvius, šaltiniai rodo, kad Ulan Udės operos ir baleto teatras nuo dramos teatro atskirtas 1948 m., o naujas pastatas pastatytas tik 1952 m. Tuo metu Buriatijoje japonų karo belaisvių nebebuvo. 1952 m. pastatytus operos ir baleto teatro rūmus statė laisvi darbininkai ir lietuviai tremtiniai“, – pastebi Benas Navakauskas.
„Į Lietuvą grįžau 1958 m. pabaigoje. Grįžus buvo sunku. Gyventi nebuvo kur, darbo nėra. Bet Šiauliuose galėjau prisiregistruoti, nes buvo taisyklė, kad galima prisiregistruoti toje vietoje, kur buvai suimtas.
Ėmiau ieškoti darbo. Ateinu į Šiaulių dramos teatrą, kuris po gaisro. Mane priėmė. Taip aš įsitvirtinau Lietuvoje. Manęs nepriėmė į dailininkų sąjungą, kadangi neturiu diplomo. Ir darbe prikišdavo, kad neturiu diplomo, bet visą gyvenimą dirbau dailininku.“
Visą gyvenimą A. Krištopaitis daug piešė, tapė, liejo akvareles. Ypač daug jėgų atidavė liaudies architektūros paveldui fiksuoti – važinėdamas po Lietuvą nuliejo ir nupiešė apie 600 bažnyčių, apie 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų (piliakalnių, paminklinių medžių, jubiliejinių, memorialinių paminklų) ir kitų vaizdų.
Lietuvos kultūros lauke – tai neįkainojamas meno, ikonografijos turtas, kurio reikšmė nuolat didėja, nes dalies pieštų objektų jau nebėra, kiti pakeisti, šiandien visai kita jų aplinka.
Didžiulė Antano Krištopaičio autoportretų serija kaip unikali ekspozicija 1996 m. įrašyta į Lietuvos rekordų knygą.
Gulago istorijoje – daug baltų vietų
2023 sukako 70 metų nuo Sovietų Sąjungos 1953 m. vykdytų paskutinių masinių okupuotos Lietuvos gyventojų trėmimų į Rytus. Todėl šie metai Lietuvoje paskelbti Tremtinių ir politinių kalinių metais.
Siekiant apsaugoti ir gaivinti istorinę atmintį Okupacijų ir laisvės kovų muziejus Tuskulėnų memoriale eksponavo pirmą kartą į Lietuvą atvežtą parodą „Europos Gulagas“. Ši paroda – tai sovietų represijas tyrinėjančių mokslininkų ir įvairių atminimo institucijų siekis aktualizuoti prievartinio iškeldinimo ir darbo bei kalinimo politiniais motyvais mastą ir nustatyti sovietinio Gulago sistemos veikimą bei aukas šiandieninės Europos Sąjungos teritorijoje.
Į jungtinį Europos atminties ir sąžinės platformos inicijuotą tyrimą įsitraukė ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai, kurių tyrimų rezultatai skelbiami parodoje.
„Sovietų Gulagas tarnavo kaip modelis steigiant panašaus tipo kalėjimus Vidurio ir Rytų Europoje, nors daug pavyko surinkti duomenų ir nustatyti Europos Gulago geografiją, vis dėlto rengiant šią parodą įvairių sričių mokslininkai mums sakė, kad liko dar daug baltų vietų. Todėl noriu pakviesti ne tik susipažinti su ekspozicija, bet ir toliau tęsti tyrimus šioje srityje. Nustatyti sovietų nusikaltimai leidžia apie juos žinoti, o tai savo ruožtu užkardo istorinės propagandos naudojimą prieš Vakarų demokratijas, ką matome darant Rusiją šiuo metu“, – parodos, kurios atvežimą finansavo Lenkijos nacionalinis fondas kartu su LR vyriausybe, atidaryme sakė parodos kuratorius iš Europos atminties ir sąžinės platformos Wojciechas Bednarskis.
Į parodos atidarymą taip pat atvyko šios platformos prezidentas dr. Marekas Mutoras, kuris taip pat tarė žodį tiek parodos atidaryme, tiek LR Seime vykusioje tarptautinėje mokslinėje praktinėje konferencijoje „Rezistencijos ir tremčių fenomeno vertinimas šiandienos Lietuvos atminties kultūroje“.
Abu kartus svečias pakartojo, kad svarbus ne tik teisinis ar politinis, bet ir simbolinis teisingumas, kuris išreiškiamas atminimo renginiais ir istorinėmis parodomis.
Europos atminties ir sąžinės platformos – asociacijos, šiuo metu vienijančios 70 institucijų iš 23 valstybių – vadovas išreiškė susižavėjimą Lietuva kaip vienintele Europoje valstybe, kuriai pavyko teisiškai įrodyti sovietų vykdytą partizanų naikinimą buvus genocidu bei išsakė komplimentus lietuvių tautai, kurios rezistencinės dvasios nepalaužė nei tremtis, nei Gulagas, ką liudija ir lageriuose organizuoti sukilimai, ir šiandieninė valstybės istorinės atminties politika.
