Rekonstruotą maldą „Tėve mūsų“ indoeuropiečių prokalbėje galite išgirsti čia:
– Šis įrašas parodo, kaip skambėtų „Tėve mūsų“ indoeuropiečių prokalbėje. Ar ji iš tiesų skambėjo taip? Ir kokiu laikotarpiu, kokiose teritorijose buvo galima išgirsti indoeuropiečių prokalbe kalbančius žmones?
– Indoeuropiečių prokalbė buvo motininė kalba visų indoeuropiečių, kurie sudaro apie 46 proc. žmonijos. Dabar galima beveik patikimai sakyti, kad pirmieji indoeuropiečiai gyveno Juodosios jūros regione, Rytų Ukrainos ir Pietų Rusijos stepėse bei miškų zonoje, vietose, kurios šiandien pažymėtos baisių įvykių. Būta ir kitokių hipotezių, tarkim, kad indoeuropiečių protėvių gyventa priešakinėje Azijoje, ten, kur dabar Turkija.
Patikimiausią hipotezę išplėtojo garsiausia JAV dirbusi mūsų archeologė ir mitologė prof. Marija Gimbutienė. Jos nuomone, tarp 4 ir 3 tūkstantmečio prieš Kristų karingi gyvulių augintojai ir žemdirbiai indoeuropiečiai, vadinami Kurganų, kitaip – pilkapių kultūros žmonėmis, iš Rytų Ukrainos ir Pietų Rusijos žemių pradėjo veržtis keliomis bangomis į rytinę Vidurio Europą. Viena iš krypčių buvo link Baltijos jūros. Baltijos regioną greičiausiai pasiekė trečioji banga, tai galėjo būti tarp 3 ir 2 tūkstantmečio pr. Kristų. Indoeuropiečius viliojo senųjų Europos gyventojų „miestai ir dideli žemdirbių kaimai, varis, auksas, platūs upių slėniai ir prekybos galimybės“ (M.Gimbutienė).
Indoeuropiečių prokalbę galėjome išgirsti maždaug tarp 5 ir 4 tūkstantmečio pr. Kr. Mūsų senolių indoeuropiečių, arba protoindoeuropiečių, kalba buvo tikra kaip ir šiandieninė mūsų kalba, suskilusi į tarmes. Ir ji keitėsi, kadangi gyvi reiškiniai evoliucionuoja, gyvos kalbos kinta, nekinta – tik mirusios.
Chronologiškai prokalbė skirstoma į ankstyvąją ir vėlyvąją. Ir dabartinėms, ir senosioms kalboms, žinoma, artimesnė yra vėlyvoji prokalbė. Manoma, kad ankstyvojoje prokalbėje buvo mažiau balsių, neturėta ilgųjų. Prieš balsius ir po jų buvo tariami gerkliniai garsai, vadinami laringalais ir rekonstrukcijose žymimi h1, h2, h3 ir H raidėmis, kaip ir nurodytame „Tėve mūsų“ tekste, kurio rekonstrukcija iš dalies mėgėjiška. Laringalams išnykus, šalia trumpųjų atsirado ir ilgieji balsiai. Indoeuropiečiams tikrai buvo pažįstami tokie žodžiai kaip avis, esti „yra“, ašis, tu, sėsti, gyvas, sūnus. Jų apytikrė rekonstrukcija būtų: *h2owis „avis“, *h1esti „esti, yra“, *h2aksis „ašis“, *tuH „tu“, *gwih3wos „gyvas“, *suHnus „sūnus“.
Galima įsivaizduoti, kad kalbininkai dirba kaip archeologai, kurie sluoksnis po sluoksnio atsargiai perkasa žemę ieškodami senųjų žmonių materialinės kultūros palikimo, kapų.
Jei prisikeltų ir prabiltų senovės protėvis, vieną kitą jo ištartą žodį turbūt atpažintume, pvz., esti, tu, sūnus. Iš maldos „Tėve mūsų“ pirmos eilutės atpažinsime *h1es „esi“. Tie, kurie mokėsi lotynų kalbos, greičiausia atpažins *ph2ter, plg. lot. pater „tėvas“, taip pat nos, plg. lot. nos „mes“, kwis, plg. lot. quis „kuris“. Paskutiniame eilutės žodyje *dyewi „danguje“ mokslininkai atpažins aukščiausios dangiškosios dievybės vardą, kurį mes, lietuviai, dabar įvardijame kaip dievas. Šis žodis yra kilęs iš baltiškojo *deivas (plg. prūsų deywis), kuris reiškė šviesų, arba dienos, dangų ir kartu įvardijo aukščiausią dangaus dievybę. Žodžio šaknyje slypi reikšmė „šviesti“, kaip ir žodyje diena „šviesus paros metas“. Šiai šviesaus dangaus dievybei, kurios vardą perėmė krikščionys, mūsų tolimieji protėviai tikrai meldėsi, tikėjosi jos palankumo. Ikikrikščioniškasis Dievas turėjo du sūnus. Jų atspindys – lietuvių tautosakoje retkarčiais pasitaikantys dievo sūneliai ir ypač dažni latvių liaudies dainų dieva dēli „t. p.“ Manoma, kad tai senovės laikų dangiškųjų dvynių, žinomų, pvz., sen. indams, graikams, atitikmuo.
– Kodėl būtent šie žodžiai išliko panašūs? Ar dėl to, kad jie tiesiog buvo ir tebėra aktualūs?
– Aktualumas čia svarbu, nes žodžiai dažniausiai išnyksta tada, kai išnyksta realijos. Bet kartu žodžiai kinta dėl garsų kitimo, galūnių trumpėjimo. Kodėl kitimai vyksta, beje, vienose kalbose sparčiau, kitose lėčiau, racionaliai paaiškinti praktiškai neįmanoma. Bet štai aukščiausios dievybės, šviesaus dangaus dievybės vardas, tai, ką mes dabar vadiname dievas, latviai – dievs, prūsai – deiw(i)s, yra išlikęs ir kai kuriose senosiose indoeuropiečių kalbose. Graikų Dzeus (kilm. Diwos) yra tos pačios šaknies kaip liet. dievas. Taip pat romėnų Jupiter „Jupiteris“– šio dievo varde yra du dėmenys: ir „dievas“, ir „tėvas“ (Ju kildinamas iš *diew- „dievas“ o, pitter iš pater „tėvas“). Įdomiausia, kad du dėmenys yra tik vardininke, kituose linksniuose – tik „dievas“, pvz., kilm. yra Jovis „Jupiterio“. Štai iš kur yra krikščionių Dievas Tėvas.
Kai kurios tautos tokio dievo vardo neturi dėl kaimynų kalbų įtakos, pavyzdžiui, slavai. Tarkim, rusai šią aukščiausią dievybę vadina bog, kiti slavai – labai panašiai. Kodėl? Jie buvo stipriai paveikti iranėnų genties skitų, turėjusių panašią dievybę. Taip pat paveldėto indoeuropietiško dievo vardo neturi germanai, vadina Gott ar God. Tai visai kitas, neaiškios kilmės žodis. Tik sen. islandų kalbos žodyje tivar „dievai“ užsiliko senasis dievo vardas (d pakitimas į t – būdingas germanų kalboms reiškinys).
– Kaip atliekami tokie tyrimai? Kaip apskritai rekonstruojama kalba?
– Galima įsivaizduoti, kad kalbininkai dirba kaip archeologai, kurie sluoksnis po sluoksnio atsargiai perkasa žemę ieškodami senųjų žmonių materialinės kultūros palikimo, kapų. Kai atsiduria duobėje, kultūrinius sluoksnius pamato realybėje, tarsi kokį Napoleono tortą.
Kiekvienos epochos žmonės kažką palieka. Palieka tai, kas jiems nereikalinga, sakytume, šiukšles, bet mokslininkams tai yra kultūros objektai. O kalbininkai tyrinėdami praeitį remiasi dabartine kalba, tarmėmis, senaisiais raštais ir giminiškomis kalbomis. Kalboje kaip ir žemėje slypi įvairaus senumo elementų, tik reikia mokėti juos aptikti.
Tai, kaip vykdomi tyrimai, galima iliustruoti paprastu pavyzdžiu – dabar mes vartojame giminystės terminą brolis/broliai. Jeigu pasižiūrėsime į rytų aukštaičių uteniškių tarmę, pamatysime, kad žodyje brolis jie turi o, o brāliukas – ā. Kyla klausimas, kuris balsis yra senesnis – o ar ā? Toli eiti nereikia – pasižiūrėję į senuosius raštus pamatysime, kad ā yra senesnis. Vadinasi, prieš keletą šimtų metų lietuviai tikrai sakė brālis, plg. Mažvydo katekizmo bralei ir seseris... Beje, iki šiandien taip sako latviai, brālis, taigi, jie išlaikė senesnį variantą, tokį, kuris buvo bendras rytų baltams.
Eikime toliau, kaskime giliau. Prūsų kalboje šis giminystės terminas yra brāti. Dėl balsio -ā – jau aišku, o iš kur yra -t? Ar tai prūsų kalbos naujovė? Ne. Tai senas reiškinys. Gerai paieškoję, lietuvių liaudies dainose rastume mažybinę forma broterėlis „brolelis“: Ir išejo broterẽlis, ir pažino vainikelį (Plungės rj). Ši forma rodo, kad baltų prokalbėje tai buvo senovinio tipo žodis, turėjęs kamieną *brāter-, plg. giminystės terminų duktė ir sesuo kilmininką dukter-į, seser-į. Senovinį tipą išlaikė, pvz., sen. indų kalbos bhrātar – „brolis“. Baltų kalbose tokio senovinio tipo žodžių, tiksliau – tik jų reliktų, yra labai nedaug.
– Kiek tokie tyrimai yra tikslūs, žinant, kad iš to laikotarpio neturime rašytinių šaltinių? Ir kaip mokslininkai atkuria garsą, kaip jis skambėjo – juk neturėjome galimybės išgirsti mūsų protėvių?
– Visiškai tiksliai atkurti garsą, nustatant tikslią artikuliacijos poziciją, pvz., tikslią liežuvio vertikalią ir horizontalią padėtį, lūpų dalyvavimą, kažin ar įmanoma, bet garsą kaip sistemos vienetą, vadinamąją fonemą, atkurti galime. Tarkim a mes galime ištarti laikydami liežuvį ir burnos priekyje, ir atitraukę atgal, bet abiem atvejais tai bus žemutinis balsis. Taip pat u galima ištarti ir įtemptomis, ir laisvomis lūpomis, bet tai bus aukštutinis balsis. Kad garsai turėjo variantų, buvo veikiami vieni kitų, abejonių nekyla, juk kalba buvo gyva. Pagaliau, tų garsų nėra daug, daugiau priebalsių. Be to, istoriškai nagrinėdami kalbą, kaip jau matėme iš brolis aptarimo, galime pasakyti, kurie garsai yra nauji, kurie senesni.
O – naujas, ė – naujas kaip garsas. Mažvydo laikais jų kaip atskiro garsų dar nebuvo. Galime nesunkiai pasakyti, kurie priebalsiai yra patys naujausi: tai f, h, ch. Jie atsirado su raštais, kai verčiant tekstus į lietuvių kalbą šie priebalsiai palikti skoliniuose. O tarmėse, paprastų žmonių kalboje, dar iki šiol žmonės juos keičia p, g, k (h neretai išmeta).
Tarkim, mano senelė dar sakydavo ne fabrikas, o pabrikas, ne hektaras, o aktaras, ne chirurgas, o kijurgas. Ir bendrinėje kalboje turime skolinį parapija, nors šio žodžio šaltinyje – lenkų kalboje – yra parafia. Taigi, net ir bendrinėje kalboje kai kurie žodžiai įsitvirtino su pakeistais garsais.
Eikime toliau ir pamatysime, kad tokie garsai kaip č, dž irgi yra neseni. Jie atsirado iš junginių*tj, *dj. Tai taip pat labai nesunku įrodyti. Pavyzdžiui, žodžio medis vardininke, galininke to garso nėra (j išnyko), o medžio, medžiui, medžiai – yra. Matydami tai, kalbininkai suformuluoja taisykles, prieš kokius balsius šie garsai atsirado.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip šnekėjo Vytautas Didysis ir ar šiandien susikalbėtume su VI a. lietuviais?
– Kokių teko išgirsti mitų apie indoeuropiečių prokalbę? Ir kaip kito šis mokslas?
– Tarp mokslininkų mitai nelabai plinta (juokiasi). Tačiau ir mokslas, ir supratimas keičiasi. Pirmieji mokslininkai, kurie bandė rekonstruoti indoeuropiečių prokalbę, manė, kad giliausią senovę atspindi senoji indų kalba. Ir štai vienas pirmųjų indoeuropeistų, Augustas Šleicheris, nusipelnęs ir lietuvių kalbai (jis parašė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką), užrašė prokalbe pasakėčią apie arklius ir avį, kuri mokslininkams priminė sanskrito kalba parašytą tekstą. Šią pasakėčią galima rasti internete...
Vėliau mokslas išaiškino, kad ir pačios seniausios kalbos anaiptol nėra visais atžvilgiais senos, jose yra ir naujų dalykų. Taigi, nereiškia, kad sena kalba visame kame yra sena. Ir senojoje indų kalboje yra naujų dalykų – netgi tokių, kurie naujesni negu šiandienos lietuvių kalboje.
Pavyzdžiui, senojoje indų kalboje rekonstruojami tik trys balsiai, nes dalis jų sutapo, o štai lietuvių kalba jų turi daugiau (ilgųjų ir trumpųjų skaičius skiriasi). Taigi, prokalbės rekonstrukcija, jos vaizdas mokslui žengiant į priekį šiek tiek keitėsi. Tai – suprantama ir būdinga kiekvienam mokslui, ypač humanitariniam. Pamažu tobulėja metodai ir galimybės tiksliau rekonstruoti kalbą.
Pastaraisiais dešimtmečiais etnogenetiniuose tyrimuose įvyko proveržis, kurį sukėlė naujausi genetiniai tyrimai, patvirtinę prof. M.Gimbutienės hipotezę
– Kas jums pačiam labiausiai įdomu kalbant apie indoeuropiečių prokalbę?
– Kai skaitai knygas, parašytas, tarkim, XIX a. antrosios pusės vokiečių mokslininkų, daug kas atrodo gerokai senstelėję, kaip ir Šleicherio pasakėčia. Šiandien tai pateikiama kaip žaisliukas studentams, tam, kad parodytume, kaip pirmieji indoeuropeistai dirbo su rekonstrukcija. Anksčiau pažinimas buvo neišsamus, mažai buvo pažintos kitos kalbos, ne tik senosios. O pasirodė, kad ir tos kalbos, kurios vartojamos iki šiol, yra išlaikiusios senovės bruožų. Tuo atžvilgiu lietuvių kalba visuotinai pripažinta kaip konservatyviausia iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų. Būdama šiuolaikinė kalba, kuri tarnauja moderniai visuomenei, senovės bruožus integravo į savo sistemą, todėl jie jau kiek kitokie, kiek kitaip skambantys nei prieš kelis tūkstančius metų.
Visgi mokslininkai juos atpažįsta, ypač žodžio galą – jis yra gerai išlaikytas, o daugelyje kitų kalbų nutrupėjo. Palyginkime mūsų tolimų protėvių pažinto plėšrūno pavadinimą: ide. *wlkwos, liet. vilkas, angl. wolf, vok. Wolf, rus. volk ir t.t. Kaip matome, žodžio gale balsis yra, tiktai a, ne o (šie trumpieji balsiai baltų prokalbėje sutapo į a). Vėlgi – žodžio galas išlaikytas ne visoje lietuvių kalboje, geriausiai – vakarų aukštaičių kauniškių tarmėje, kuri labai artima Rytprūsių lietuvių tarmei, deja, nunykusiai. Bet jos paminklų – labai daug, tai mūsų raštijos lopšys.
– Ar žmonių ir jų kalbų kilmės tyrimams būdingas tarpdalykiškumas?
– Apskritai etnogenezės (genčių bei tautų kilmės) ir glotogenezės (kalbų kilmės) tyrimai natūraliai yra tarpdalykiniai. Panaudojami atskirų mokslų metodai ir galimybės. Ir šiuo metu vyksta tarptautinių tyrimų, kuriuose dalyvauja lietuvių genetikai, archeologai, antropologai, senovės istorikai, kalbininkai.
Pastaraisiais dešimtmečiais etnogenetiniuose tyrimuose įvyko proveržis, kurį sukėlė naujausi genetiniai tyrimai, patvirtinę prof. M.Gimbutienės hipotezę – lietuviams tai yra didžiulis džiaugsmas. Iki genetinių tyrimų buvo manoma, kad Gimbutienės teorijos nėra visiškai pagrįstos. Visgi šiandien jos hipotezė apie indoeuropiečių plitimą iš Rytų Ukrainos ir Pietų Rusijos stepių yra patvirtinta naujausių žmogaus genomo tyrimų: tiriami ne tik dabartiniai žmonės, bet – svarbiausia – iškastiniai (prieš tūkstančius metų mirusio žmogaus genomą galima ištirti, jeigu yra likę kaulų). Taigi, dabar jau daug daugiau žinome apie tolimų priešistorinių laikų žmonių pirmykštes gyvenamąsias vietas ir migracijas. Dar daugiau sužinosime ateityje.
Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.