Pirmasis įstatymas, reglamentavęs automobilių ir motociklų, numerių išdavimo tvarką buvo 1929 m. išleistas „Sauskeliais naudotis įstatymas“ ir vidaus reikalų ministro nustatytos taisyklės, detalizavusios šio įstatymo vykdymą.
Šį įstatymą pakeitė 1932 m. išleistas „Autovežimių įstatymas“, kurio esmė išliko panaši, tačiau lyginant su ankstesniu įstatymu, jis ir jį lydėjusios taisyklės buvo papildyti.
Kaip atrodė numeriai?
Kaip ir dabar, automobilių numerius sudarė raidės ir skaičiai. Raidės priklausė nuo apskrities arba apskrities teises turinčio miesto, kuriame buvo registruotas automobilis, pavadinimo.
Pagal 1929 m. taisykles, Alytus buvo žymimas raide A, Biržų apskritis – B, Kauno apskritis – Ka, Kauno miestas – K, Kėdainių apskritis – Kd, Klaipėda – K.M., Kretingos apskritis – Kr, Marijampolės apskritis – M, Marijampolės miestas – Mm., Mažeikių apskritis – Mž., Panevėžio apskritis – P., Panevėžio miestas – Pm., Raseinių apskritis – R., Rokiškio apskritis – Rk., Seinų apskritis – S., Šakių apskritis – Šk., Šiaulių apskritis – Šl., Šiaulių miestas – Šm., Tauragės apskritis – T., Telšių apskritis – Tl., Trakų apskritis – Tr., Utenos apskritis – U., Ukmergės apskritis – Uk., Ukmergės miestas – Um., Vilkaviškio apskritis – Vl., Zarasų apskritis – Z.
Įdomu tai, kad pagal ką automobilio numeriui buvo parenkami skaičiai, šios taisyklės nenurodė. Pažymėta tik tai, kad raidės numerių lentelėse yra „dedamos prieš skaičius vienoje eilėje“.
Taisyklės, kaip ir dabar, numatė, kad lentelės su automobilių numeriais turi būti automobilio priekyje ir gale. Tamsoje numeris turėjo būti apšviestas.
Lentelių išvaizda buvo detaliai aprašyta. Numatyta, kad lentelės turi būti pagamintos iš baltos spalvos stiprios skardos, raidės ir skaičiai turi būti juodi.
Priekinės lentelės aukštis siekė 13,5 cm, užpakalinės – 15 cm. Priekinės lentelės raidžių ir skaičių aukštis siekė 8,5 cm, o plotis – 4 cm. Galinės lentelės raidžių aukštis siekė 10 cm, plotis – 5 cm.
Panašias lenteles su numeriais turėti turėjo ir motociklai. Naudoti savadarbius numerių ženklus buvo draudžiama.
1932 m. pasirodžiusios taisyklės jau detalizavo ir tai, kaip skiriami skaičiai automobilių numeriams.
„Kiekvienas miestas arba apskritis veda atskiras registracijas: 1) autovežimiams, 2) motociklams ir 3) arklių vežimams. Kiekvienai šių susisiekimo transporto priemonių rūšiai duodama eilinė numeracija, pradedant nuo „pirmo“, – nurodė taisyklės.
Kitaip tariant, pirmasis žmogus, registravęs automobilį, tarkime, Trakų apskrityje, gaudavo automobilio numerį Tr. 1, antrasis – Tr. 2 ir taip toliau. Pamatyti, kaip atrodė toks numeris, galite nuotraukoje žemiau. Tai buvo 200-asis automobilis, registruotas Kaune.
Taip pat pasikeitė apskričių ir raidžių, kuriomis šios žymimos, sąrašas. Sąrašą papildė Alytaus apskritis (Aa), Biržų miestas (B, Biržų apskrities žymėjimas pakeistas į Ba), Kėdainių miestas (Km), Telšių miestas (T, Telšių apskrities žymėjimas pakeistas į Ta), Vilkaviškio miestas (V).
Zarasų apskrities žymėjimas pasikeitė į Za, Vilkaviškio apskrities – į Va, Ukmergės apskritis – į Ua, Utenos apskrities – į Ut, Tauragės apskrities – į Tg, Šiaulių apskritis – į Ša., Seinų apskritis – į Sa, Raseinių apskritis – į Ra, Panevėžio apskritis – į Pa, Marijampolės apskritis – į Ma.
Atrodo, kad tokiais pakeitimais siekta standartizuoti žymėjimą. Miestuose, turėjusiuose apskrities teises, registruoti automobiliai numeryje turėjo vieną raidę, apskrityse – dvi. Pirmoji raidė buvo parenkama pagal pirmąją miesto ar apskrities raidę, o antroji būdavo raidė a, išskyrus atvejus, kuomet iš tos pačios raidės būdavo daugiau negu vienas miestas ar apskritis.
Tad tarpukariu automobilių numeriai buvo trumpesni negu dabar. Jei dabar automobilio numeryje yra šeši simboliai, tarpukariu kai kuriais atvejais simbolių tebuvo du. Pavyzdžiui, penktojo Utenos apskrityje registruoto automobilio numeris buvo tiesiog U.5.
Tiesa, teoriškai numeryje galėjo būti ir keturi ar net penki (jei tam tikrame mieste ar apskrityje, kuris buvo žymimas dviem raidėm, atsirasdavo 100 ir daugiau automobilių) simboliai. Tačiau transporto priemonių tarpukariu Lietuvoje buvo mažai ir pasakyti, ar kurioje nors apskrityje toks skaičius buvo pasiektas, sunku.
Taip pat taisyklės pabrėžė, kad Krašto apsaugos ministerijos transporto priemonės turi savo numeraciją.
Kaip buvo gaunami numeriai?
Automobilius tarpukariu registruodavo miesto ar apskrities savivaldybė, automobilio numerį jo savininkui išduodama kartu su leidimu važinėti.
Prieš išduodant numerį ir leidimą, tai, ar automobilis tinkamas važinėti, tikrindavo speciali komisija. Ją sudarė apskrities ar miesto inžinierius, policijos vadas, vienas savivaldybės narys ir plentų valdybos atstovas (nuo 1932 m. jo buvimas komisijoje nebebuvo privalomas).
Jei komisija automobilį pripažindavo tinkamu, ji savininkui pranešdavo, kokį mokestį už automobilio registravimą, numerius ir teisę važinėti keliais šis turi susimokėti, ir gavusi kvitą, kad mokestis sumokėtas, išduodavo leidimą važinėti ir dvi numerių lenteles.
Pusė mokesčio už automobilio registravimą tekdavo valstybės iždui, kita pusė – savivaldybei, kurioje automobilis registruotas. 1932 m. įstatymas buvo papildyta nuostata, kad savivaldybei tenkanti lėšų dalis turi būti skiriama automobilių kelių priežiūrai.
Mokestis buvo metinis – po metų, jei norėdavo gauti naują leidimą važinėti, savininkas turėdavo vėl įregistruoti automobilį ir susimokėti. Buvo galima susimokėti ir už trumpesnį laikotarpį – 3, 6 ar 9 mėnesius. Jei toliau važinėti automobilio savininkas nebenorėdavo, numerius turėdavo grąžinti.
Mokesčio dydis, priklausomai nuo galingumo, pagal 1929 m. įstatymą eiliniams automobilių savininkams siekė 40–80 litų per metus. Autobusų arba verslo reikalams naudojamų automobilių mokesčiai buvo dar didesni. 1932 m. šis mokestis sumažintas iki 30-70 litų per metus.
Už įstatymo pažeidimus grėsė bauda iki 1000 litų arba mėnesis kalėjimo.
Automobilių registracijų, lyginant su dabartiniais laikais, Lietuvoje tarpukariu buvo nedaug, jie išliko prabangos preke. 1932 m. Lietuvoje buvo apie 2 tūkst. automobilių, 1939 m. – kiek daugiau negu 3 tūkst, iš jų apie 720 sunkvežimių.
Palyginimui, 2017 m. pabaigoje Lietuvoje transporto priemonių buvo per pusantro milijono, dauguma jų – apie 1,35 mln. – buvo lengvieji automobiliai.
