04 20

Kandidatai be grimo: A.Mazuronis – apie meilę tenisui, patirtį su „žole“ ir vaikystę Šiaulių Pietiniame

Artėja Lietuvos Respublikos prezidento rinkimai. Portalas 15min tęsia straipsnių ciklą „Kandidatai be grimo“, kuriuo sieks atskleisti mažiau žinomą kandidatų į prezidentus gyvenimo pusę. Ketvirtasis pašnekovas – Andrius Mazuronis.

Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus gaus daug žurnalistų klausimų apie politiką – tiek apie savo politines pažiūras ir programas, tiek apie einamuosius klausimus.

Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus – vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą. Būtent tokius klausimus 15min užduoda kandidatams.

Ketvirtasis15min pašnekovas – Darbo partijos iškeltas Andrius Mazuronis.

Pirmasis pašnekovas buvo Dainius Žalimas, interviu su juo rasite čia. Antrasis – Remigijus Žemaitaitis, interviu su juo rasite čia. Trečiasis – Giedrimas Jeglinskas, interviu su juo rasite čia.

Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis žygyje. Žygiai yra viena mėgstamiausių šio politiko laisvalaikio veiklų
Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis žygyje. Žygiai yra viena mėgstamiausių šio politiko laisvalaikio veiklų

A.Mazuronio biografijos faktai

  • Amžius – 44 metai
  • Gimė ir mokyklą baigė Šiauliuose
  • Baigė statybos inžineriją VGTU
  • 2001–2008 m. dirbo statybų versle, 2008–2016 m. ir nuo 2019 m. Seimo narys

Interviu temos

  • Kodėl motoroleris ar dviratis A.Mazuroniui patinka labiau nei automobilis
  • Kaip A.Mazuronio požiūriui į lengvuosius narkotikus įtaką padarė asmeninė patirtis
  • Kodėl A.Mazuronio šaldytuve visada yra šaldytų avokadų
  • Kaip jis jautėsi augdamas Šiaulių Pietiniame rajone

Interviu su A.Mazuroniu sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje – 20 klausimų, kuriuos užduodame ir kitiems kandidatams ir kuriuos pašnekovai žino iš anksto. Atsakymus į šiuos klausimus rasite ir tekste, ir videoformatu.

Antroje dalyje – klausimai, skirti būtent A.Mazuroniui, kurių jis iš anksto nežinojo. Šie klausimai yra tik tekste.

PIRMOJI DALIS

– Kokia yra jūsų svajonių valstybė ar vieta, į kurią svajojate nukeliauti?

– Portugalija. Buvau vieną kartą, bet iš tiesų labai norėčiau daugiau pakeliauti. Teko praėjusiais metais portugališką piligrimų taką eiti, Santjago de Kompostelos. Yra du takai – iš Prancūzijos ir iš Portugalijos.

Nuo Porto teko nueiti iki Santjago de Kompostelos. Didžioji dalis to tako eina per Portugaliją, tik paskutinė dalis per Ispaniją.

Norėčiau po tuos kraštus labiau pavaikščioti, gal kada visą kelią nueiti. Labai graži šalis, klimatas labai fainas, žmonės labai malonūs.

– Kokia per pastaruosius keletą metų skaityta knyga jums paliko didžiausią įspūdį? Jei tokia buvo.

– Man labai patiko, dukart net perskaičiau, Laurent'o Gounelle „Dievas visada keliauja incognito“.

Knygos viršelis/Knyga „Dievas visada keliauja incognito“
Knygos viršelis/Knyga „Dievas visada keliauja incognito“

Man du knygų žanrai patinka, kai turiu laiko skaityti. Vienas yra detektyvai. Esu perskaitęs visus Arthuro Conan Doyle'io Šerloko Holmso rinkinius. (...)

Antras tipas – savęs tobulinimo, stereotipų laužymo, netradicinio mąstymo knygos. Jas nuo studijų metų dar skaitydavau. (...) Šita knyga, kurią minėjau – tai į meninę istoriją įpinti savęs tobulinimo, vidinių baimių nugalėjimo, vidinių raudonų linijų praplėtimo tam tikri algoritmai.

Vėliau visas kitas to autoriaus knygas perskaičiau, tačiau šita turbūt pati geriausia. Ją netgi rekomenduočiau kas penkerius metus perskaityti dar kartą, nes vis kitom spalvom atsiveria. Priklausomai turbūt nuo kiekvieno asmenybės išsivystymo lygio ir to, kaip sugebama priimti tai, kas ten yra.

Abukart skaitydamas aš skirtingus dalykus atradau toj knygoj ir skirtingus dalykus įsisavinau viduje. Toks labai, mano nuomone, sveikintinas žanras, kuris padeda padėti sau pačiam.

– Jeigu galėtumėte susitikti ir valandą pabendrauti su bet kokiu gyvu žmogumi pasaulyje, su kuo norėtumėte pabendrauti?

– Arba su politiku, arba su sportininku. Arba pagal profesiją, arba pagal mylimiausią sportą.

Iš politikų tai galėtų būti Barackas Obama, kuris, mano nuomone, turi puikų humoro jausmą. Bet kuriam politikui, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, nuo politiniame diapazone užimamos vietos, humoro jausmas, gebėjimas pasijuokti iš kitų ir, dar svarbiau, iš savęs yra viena didžiausių vertybių, daugiausia pasakančių apie žmogų.

Michelle Obama ir Barackas Obama su dukromis Malia ir Sasha / „Vida Press“ nuotr.
Michelle Obama ir Barackas Obama su dukromis Malia ir Sasha / „Vida Press“ nuotr.

Jo metiniai priėmimai Baltuosiuose Rūmuose žiniasklaidai ir rėmėjams ir jo kalbos su humoro elementais tokios chrestomatinės, gali žiūrėti ir žiūrėti. Ir tikrai būtų labai įdomu pabendrauti ir pašnekėti.

O kalbant apie sportininką, tai su Rogeriu Federeriu (tenisininkas, buvusi pirmoji pasaulio raketė, – red. past.). Jis baigė sportininko karjerą, bet, kiek teko matyti interviu, tikrai pakankamai gili asmenybė, su kuria būtų įdomu ir turininga pabendrauti. Beje, irgi gerai įvaldęs humoro jausmą.

– Kokį filmą pasiūlytumėte žmogui, kuris paprašytų parekomenduoti gerą filmą?

– Turiu filmą, kurį triskart esu žiūrėjęs. Pakankamai seną, bet man atveriantį labai tokį, mano nuomone, teisingą požiūrį į gyvenimą, nors ir per tragišką istoriją ar netgi dvi – „Beldžiant į dangaus vartus“ (1997 m. Vokietijos filmas, režisuotas Thomaso Jahno, – red. past.)

Toks gana senas filmas apie tai, kaip du visiškai skirtingi žmonės, sergantys mirtina liga, susitinka ligoninėje. Ir sužino, kad jiems labai nedaug likę laiko. Ir susirašo sąrašą norų, ir per tą likusį laiką bando įgyvendinti tuos norus arba bent dalį jų.

Filmas puikiai atveria tokią pagrindinę gyvenimo idėją, kad net ir nesergant tokiomis ligomis nereikia laukti to momento, bet tiesiog daryti viską, kad kiekvieną dieną gyventum kaip paskutinę ir bandytum iš gyvenimo imti maksimaliai, ką galima.

Tame irgi yra gyvenimo prasmė. Ir tikriausiai mes kiekvienas turime pakankamai ribotą laiką, kartais net to nesuvokdami. Todėl reikia maksimaliai bandyti paimti, įgyvendinti svajones, tikslus, pasiekimus, džiaugsmo suteikti. (...). Mano nuomone, labai prasmingas dalykas. Toks filosofiškas požiūris į gyvenimą kartais palengvina gyvenimą ir tau pačiam, ne vien aplinkiniams.

– Koks paskutinis serialas, kurį žiūrėjote?

– Žiūrėjau du, netfliksinius. „Money Heist“ („Money Heist“, lietuviškai „Popieriaus namai“ – 2017 m. ispanų kriminalinis serialas, – red. past.) ir „Squid Game“ („Squid Game“, – 2021 m. korėjiečių veiksmo serialas, – red. past.). Pastarojo dabar laukiu tęsinio, nes jau anonsuotas. Serialas su pakankamai įdomia idėja.

Vida Press nuotr./Serialas „Squid Game“
Vida Press nuotr./Serialas „Squid Game“

Bet pastatymo prasme, aktorių prasme, siužeto vingių ir dinamiškumo prasme „Money Heist“ yra tas serialas, kurį nežinau kas ir kada aplenks.

Labai gaila, kad, kaip suprantu, tęsinio turbūt nebus arba dar nėra paskelbta. Bet kadangi tai milžiniškos komercinės sėkmės sulaukęs serialas, tikiuosi, kad kuris nors iš prodiuserių kada nors neatsispirs pagundai ir sugalvos dar, kaip pratęsti.

Čia buvo, beje, labai geras būdas pirmą kovido bangą išgyventi, kai vienas pirmų iš parlamento susirgau ir turėjau izoliuotis 10 dienų. Tai per tas 10 dienų turbūt visus 5 sezonus ir pavyko pažiūrėti. Buvo prasmingas, įdomus ir nuotaikingas užsiėmimas net ir tokiomis sąlygomis.

– Kokią tinklalaidę labiausiai mėgstate? Jeigu tokią turite.

– Neklausau tinklalaidžių. Mėgstu audioknygas klausyti. Kaip minėjau, piligrimų žygius mėgstu ir šiaip daug vaikščioti, o vaikštant audioknygos gana neblogas dalykas.

Paskutinę Ericho Marios Remarque teko klausyti, „Naktis Lisabonoje“. Puikus kūrinys su puikiu įgarsinimu.

Tikrai rekomenduočiau, kas mėgsta vaikščioti, sportuoti, bėgioti – ne tik muziką galima klausyti, bet ir puikiai galima klausyti ir audioknygas. Kartais tai įtraukia ir netgi priverčia eiti toliau, nes nori dar du skyrius paklausyti. Ir taip du dalykai vienas kitą papildo – sveika fizinė veikla ir kūrinio klausymas, pažinimas. Vienas dalykas sveika kūnui, kitas – galvai.

Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis žygyje
Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis žygyje

– Kokį muzikos atlikėją prikeltumėte iš mirusiųjų, jei tik turėtumėte galimybę?

– Arba Elvį Presley, arba Franką Sinatrą. Arba Vytautą Kernagį. Mano muzika yra bardai, tokia klasikinė, senesnė. aš kadangi dabar pradėjau su motoroleriu važinėti, klausau važinėdamas.

Labai mėgstu Kostą Smoriginą klausyti, jis, ačiū Dievui, dar gyvas ir pakoncertuoja kartais. Tikrai puikūs kūriniai, puikus atlikimas.

Elvio Presley namuose Memfyje teko lankytis, kur muziejus yra. Beje, jis ten ir palaidotas. Buvo palaidotas kitoj vietoj, bandė kažkas iškasti palaikus, tada palaidojo ten.

Man atrodo, kad mano minėti atlikėjai yra asmenybės, padariusios didelį poveikį. Pirmieji du ne tik pasaulinei muzikos, kultūros, bet ir bendražmogiškai raidai, o Vytautas Kernagis Lietuvos mastu, bet irgi įsimintina asmenybė.

– Ką mėgstate veikti po darbo ar savaitgaliais, kuomet lieka laisvo laiko?

– Vaikščiojimą labai mėgstu, motoroleriu važinėti ir dievinu lauko tenisą.

Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis sportuoja
Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis sportuoja

Vaikščiojimą labai mėgstu, motoroleriu važinėti ir dievinu lauko tenisą.

Negaliu, jei per savaitę nepažaidžiu du kartus, tiesiog kaip nesavas vaikštau. Ar lauke, ar viduj, nesvarbu.

Tai kaip ir fizinės veiklos priemonė, kaip ir socializacija, bendravimas su žmonėmis, kurie ten susirenka, paskui pasėdi, aptari įvairiausius dalykus.

Iš skirtingų sričių žmonės, su skirtingais požiūriais į vienus ar kitus klausimus. Labai geras būdas gauti kitokios nuomonės, negu tu gali gauti būdamas parlamente ar dirbdamas politiko darbą. Viena didžiausių gyvenimo meilių yra lauko tenisas.

Beje, pirmasis mano treneris buvo Remigijus Balžekas, Ričardo Berankio treneris. Šiauliuose teko gyventi prie kortų, vienų pirmųjų uždarų kortų, kurie buvo pastatyti.

Jei kas dvejoja ar abejoja, siūlyčiau bandyti ir įsimylėti šią sproto šaką.

– Kokį netikėčiausią dalyką galima rasti jūsų šaldytuve?

– Šaldytus avokadus, išdarytus, išpjaustytus. Nes avokadai labai geras įvairių naudingų maisto produktų šaltinis. Deja, kartais perkant parduotuvėje šviežią tenka nusivilti. Kartais per kietas, kartais per sausas.

Bet yra tokie šaldyti, superinis dalykas. Tiesiog idealūs. Reikia išėmus tik palaukti kokias pusantros valandos, kol atšils. Bet kai atšyla, visoms maisto reikmėms – ar tai būtų salotos, ar gvakamolę gaminti, ar dar kažkokį velnią padaryti, kažkokia forma suvartoti – tiesiog puikus dalykas.

Na, ir pieno kibirais. Po 6 litrus pieno perkam ir išgeriam per dvi ar pusantros dienos. Bet kas liečia pieną, kaip kartais juokaudamas sakau, aš turbūt degtinę užgėrinėti pienu galėčiau, be jokio žalingo poveikio organizmui (juokiasi).

– Kokio politiko iš istorijos ar dabarties veikla ir darbais labiausiai žavitės?

– Winstono Churchillio. Visiškai įvairialypė asmenybė. Nekalbu jau apie įspūdingą humoro jausmą, kurį turėjo. Turbūt iki dabar pusė didžiausių, reikšmingiausių, labiausiai cituojamų politikų citatų priklauso jam. (...)

Dar tai žmogus su labai tvirtu bendražmogišku charakteriu arba stuburu, kuris iš principo nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį. Jei apie tą karą kalbėtume ir kas kiek darė įtaką visų tų įvykių baigčiai, tai iš Sąjungininkų pusės Churchillis buvo tas žmogus, kurio sprendimai, veiksmai, ryžtas privedė prie to, kad nacistinė Vokietija buvo nugalėta ir sutriuškinta. Tai atskleidžia, kiek vienas žmogus kartais gali daug.

Labai gaila, kad Antrąjį pasaulinį karą laimėjęs jis po karo pralaimėjo rinkimus pas save. Bet deja, politikoje kartais taip jau nutinka. Demokratiškose, vakarietiškose visuomenėse.

– Kokį patiekalą labiausiai mėgstate ir valgote visada, kai turite progą?

– Plovą labai mėgstu, mėsinius gaminius. Steiką mėgstu. Niekad nerasiu bendrų sąlyčio taškų su vegetarais ar veganais. Suprantu tą nuomonę, pripažįstu, toleruoju ją, bet, matyt, kad ne pačiam įgyvendinti tokios mitybos principus... Be mėsos neįsivaizduoju savo gyvenimo.

Storas, didelis, vidutiniškai keptas steikas su karštomis daržovėmis ar su ryžiais – tai, ką galėčiau suvalgyti net po septintos valandos vakaro. Nors stengiuosi po septynių nevalgyti (šypsosi).

– Kokį vieną dalyką, veiklą ar pan. uždraustumėte, jei turėtumėte galimybę?

– Turbūt vadinamąsias, jos uždraustos yra, bet diskusijos vyksta, silpnas narkotines medžiagas.

Kodėl? Turbūt todėl, kad esu išbandęs pakankamai nemažą jų dalį ir žinau, kad tas poveikis toli gražu nėra toks silpnas, kaip dažnai yra šnekama ir pristatoma, bandant tai pateikti kaip kažką tokio, ką verta legalizuoti ir leisti laisvai įsigyti.

Aš asmeniškai, iš asmeninės patirties, abejočiau, ar tuo vertėtų leisti taip lengvai disponuoti, tai platinti ar kažkokia kita forma įteisinti, toleriuoti. Vis tik reikia atvirai pasakyti, kad tas dalykas tiek žmogaus fizinei, tiek psichologinei sveikatai neprideda pliusų.

– Kokį vieną dalyką, veiklą ar pan. legalizuotumėte/įteisintumėte, jei turėtumėte galimybę?

– Man absurdiška atrodo tai, kad silpni alkoholiniai gėrimai mūsų valstybėje parduodami nuo, rodos, 20-ies metų.

Kai žmogus nuo 18 metų turi teisę tuoktis, gimdyti ir auginti vaikus, dirbti, mokėti mokesčius, tarnauti krašto apsaugoje, vykti į tarptautines misijas, žūti už valstybę... Visas kitas pareigas ir atsakomybes jis turi. Tačiau alaus bokalo ir vyno taurės jis neturi galimybės įsigyti.

Mano nuomone, tai yra blogiausia ne dėl to, kad tos medžiagos prieinamos ar ne, bet dėl paprastos priežasties, kad valstybė tokiu būdu demonstruoja visišką nepasitikėjimą savo piliečiais, kurie, mano nuomone, yra jau pakankamai brandūs. Ir tas nepasitikėjimas paskui įskiepija atgalinę reakcijų iš tų pačių jaunų žmonių. Nepasitikėjimas sukelia nepasitikėjimą. Man atrodo, tokių absurdiškų draudimų reikėtų atsikratyti kiek galima greičiau.

– Kaip dažnai rūkote? Jei nerūkote, kada paskutinį kartą rūkėte? Ar esate bandęs „žolės“?

– Aš kartais juokauju, kad turiu turbūt visas ydas, kurios yra išrastos, išskyrus vieną – rūkymą (šypsosi). Niekad gyvenime nesu rūkęs. Tiksliau, vienąkart vidurinėje mokykloje surūkiau dvi cigaretes, po to pasidarė labai bloga ir daugiau gyvenime nesu nė vienos cigaretės surūkęs.

Čia buvo, kai man buvo kokie 16 ar 17 metų. Nuo tada nesurūkiau nė vienos cigaretės ir net noro nebuvo, nors studijų metais gyvenau bendrabutyje, kur visi labai daug rūkė, bet aš nesusigundžiau.

O dėl „žolės“ – taip, esu išbandęs (šypsosi).

– Kokį alkoholinį gėrimą labiausiai mėgstate? Jeigu vartojate alkoholį.

– Arba raudonąjį vyną, arba viskį. Jei iš stipriųjų – viskis. Jei iš silpnesnių – raudonas vynas. Geras raudonasis vynas, kvapnus, tirštas. Puikus dalykas.

– Kokį gyvūną norėtumėte auginti, jei galėtumėte rinktis bet kokį?

Aš kartais juokauju, kad turiu turbūt visas ydas, kurios yra išrastos, išskyrus vieną – rūkymą.

– Jokio nenorėčiau auginti, nes nemėgstu. Nemeluosiu, kad mėgstu šuniukus, katytes ar dar kažką.

Jei visgi reiktų pasirinkti, rinkčiausi tą, kuris mažiausiai dėmesio ir priežiūros reikalauja. Arba vėžlį, kuris miega pusę metų, o kitus pusę metų salotos lapą numeti ir daugiau jokios priežiūros, arba žuvytes, kurioms gali įtaisyti automatinį pašarų dozatorių bei nepamiršti deguonies ir priežiūra visa baigta.

Nesu gyvūnų mylėtojas ar šalininkas, su malonumu tą malonumą palieku kitiems (juokiasi).

– Kokias dvi užsienio kalbas rekomenduotumėte mokytis savo vaikui mokykloje?

– (...) Aš anglų, vokiečių ir rusų moku. Vaikams siūlyčiau, be jokios abejonės, anglų, jei ją dar galima laikyti užsienio kalba. Jau tuo šiek tiek abejočiau – man atrodo, anglų kalba tampa ne prabanga, o kasdiene būtinybe.

Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis su dviratininko šalmu
Andriaus Mazuronio asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Mazuronis su dviratininko šalmu

Jei be anglų kalbos, tai prancūzų ir kažkurią skandinavų – ar švedų, ar norvegų. Nes skandinavų šalys yra tos, kurios šalia mūsų, tam pačiam regione, ekonominis bendradarbiavimas buvo, yra ir bus, santykiai intensyvės. O prancūzų kalba yra europinėse institucijose dažnai vartojama, tokia Europos biurokratų kalba, antra europinė kalba.

Bet žinoma, toleruočiau bet kurį pasirinkimą. Nes čia labai individualus dalykas. Man atrodo, tėvai turėtų mažiau rekomenduoti, o tiesiog toleruoti ir palaikyti vaikus, kurie daro pasirinkimą. Ar tai kalbos, ar kiti gyvenimo pasirinkimai.

– Atostogos lietuviškame kaime ar užsienyje?

– Ir ten, ir ten. Ir lietuviškam kaime, ir užsienyje neseniai buvau, nesupriešinčiau tų dviejų būdų, priešingai – jie vienas kitą labai gerai papildo. Gali pasisemti skirtingų patirčių.

– Landsbergis ar Brazauskas?

– Brazauskas. Tiesiog man atrodo, kad jis buvo toks labiau ūkininkas nei kad politikas, čia vienas dalykas. O antras dalykas, turėjo tą savybę, kurios šiandien, man atrodo, aukščiausiems valstybės vadovams labai stipriai trūksta – gebėjo, man atrodo, kad gebėjo savo asmenines ambicijas, ego, asmeninį interesą pastatyti į antrą vietą, į pirmą vietą sugebėdamas iškelti valstybinį interesą.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo / Algirdo Sabaliausko nuotr./Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas
Lietuvos centrinio valstybės archyvo / Algirdo Sabaliausko nuotr./Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas

ANTROJI DALIS

– Gimėte ir augote Šiauliuose. Kuriame rajone augote?

– Pietiniame. Pačiame geriausiame, Pietiniame rajone, kuris yra aprašytas „Pietinia kronikas“ („Pietinia kronikas“ – šiauliečio rašytojo Rimanto Kmitos romanas, – red. past.), ir, beje, gana tiksliai.

Augau tokiam rajone, kuris vadinosi Žvėrynas. Ne todėl, kad ten daug gyvūnų, bet todėl, kad ten jaunimas ir mano bendraamžiai buvo sunkaus charakterio. Šiandien, jei paklaustumėte, kur didžioji jų dalis, tai didžioji dalis arba sėdi už nužudymus, arba patys yra nužudyti.

Kvartalas buvo toks, kaip pasakyti, dinamiškas, bet kartu ir įdomus. Teikiantis įvairiausių patirčių. Ir gyvenime paskui jos viena ar kita forma lieka, galima pritaikyti jas. Savivertės, gebėjimo apsiginti, nebijojimo reikšti savo nuomonės įgūdžiai buvo išugdyti tais laikais.

Šiaip fainas rajonas buvo. Gera mokykla, baseinas buvo. Viskas gerai. Tai, kad tokiame rajone gyvenau, netrukdė būti vienu geriausių mokinių mokykloje.

– Dainius Žalimas, kuris augo Vilniuje, „Krasnūchoje“, duodamas interviu šiam rinkimų projektui sakė, kad augti nelengvame rajone kaip tik buvo naudinga – matai įvairių žmonių, išmoksti bendrauti.

– Žinoma. Man lygiai tas pats. Jei manęs paklaustumėt, ar mane ten sužalojo – jokiu būdu ne. Jei galėčiau sugrįžti, tik tam pačiame rajone, su ta pačia publika, ta pačia auditorija gyvenčiau.

Suteikia daug įgūdžių. Bendravimo, psichologijos. Tik pliusais vertinčiau. Nebuvo lengva, bet buvo naudinga. Visos gyvenimo patirtys yra geros, svarbu, ką iš jų paimi.

– O seneliai turėjo sodą ar kaimą, kur leisdavote vasaras?

– Mamos tėvai gyveno Jurbarke, ten toks kaimas buvo, nors pačiam Jurbarke, bet netoli Minijos upės. Ne kaimas, bet labai greta kaimo. Turėjo gyvulių savo – karvę, kiaulių. Buvo tvartas, šieną reikėdavo grėbti kasmet, į talkas važiuoti.

Labai faina vieta buvo, ten visas vasaras leisdavom. Pirmas pokerio žaidimas iš pinigų. Ten toks miškelis būdavo, ten sau erdvę pasidarėme, kur kas su štanga sportuodavo, kas pokerį žaisdavo, kas šiaip laiką leisdavo. Visos vasaros ten buvo leistos. Labai daug draugų, daug visokiausių pirmų patirčių. Ir nusivylimų, ir džiaugsmų, ir laimėtų, ir pralaimėtų pinigų buvo, labai smagiai laiką leisdavom.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis