Pusiasalio gyventojai prisimena dar vaikystėje lėkę į pušynus ir rinkę kankorėžius. Už surinktą maišą vaikams buvo mokami keli rubliai, dar po kelių dešimtmečių – litai, o dabar už kankorėžių maišą galima gauti iki dešimties eurų. Jei pasiseks, nes tradicija ėmė nykti.
Kokia ta tradicija, padedanti užsidirbti vietos vaikams kišenpinigių? Ją aprašę yra ir Kuršių nerijos metraštininkai, ji matoma XX amžiaus pradžioje darytose nuotraukose.
„Pamenu, kaip būdami vaikai vis lėkdavome kankorėžių rinkti. Žinodavome, kur jų yra daugiau – daubose. Vietomis net krūvos būdavo, spėliodavome, kad gal voverės sunešė“, – pasakojo juodkrantiškis žvejys, verslininkas Ričardas Kauneckas.
Pušų kankorėžiai nuo seno naudoti rūkant žuvis. Pora saujų kankorėžių ant žarijų būdavo užmetama jau pabaigoje. Tada rūkoma žuvis įgydavo švelnų gintarinį atspalvį. Anot Neringos gyventojo, ši gudrybė žinoma nuo seno. Deja, dabar jos imamasi jau rečiau.
„Reikia žinoti, kad įmetus kankorėžių per daug žuvis pasidaro karti. Paprastai kankorėžiai ant juodalksnio malkų įmetami jau baigiant žuvį rūkyti. Jei tada į ugnį įmesi alksnio lapų, žuvis bus tamsesnė, jei ąžuolo pjuvenų – rausvesnė. Jei vien juodalksnio malkas naudosi, žuvis bus balkšva“, – gudrybėmis dalijosi juodkrantiškis.
Tradiciją įmesti kankorėžių puoselėja ir jo šeima. Paprastai žuvį rūko R.Kaunecko motina, tačiau jis pats stengiasi parinkti kankorėžių ir įmesti į ugnį.
„Žinau, kad dar yra keli žvejai, kurie savo rūkyklose naudoja kankorėžius, tačiau vis mažiau“, – apgailestavo pašnekovas.
